Fil 4, 4–6. Visuomet džiaukitės Viešpatyje, ir vėl kartoju – džiaukitės; jūsų meilumas tebūna žinomas visiems žmonėms; Viešpats yra arti. Dėl nieko nesirūpinkite, bet kiekvienoje maldoje jūsų prašymai tesidaro žinomi Dievui.
Ps 84, 2. Palaiminai, Viešpatie, savąją žemę, panaikinai Jokūbo vergystę.
(Introitas)
Trečiasis Advento sekmadienis yra tarsi vaikas, kuris neiškenčia laukdamas Kalėdų ryto ir pirma laiko nuskuba po eglute ieškoti dovanų. Šventoji Motina Bažnyčia nutraukia Advento susikaupimą bei pakviečia savo vaikus gėrėtis būsimaisiais Išganymo džiaugsmais. Šį sekmadienį leidžiama altorius puošti gėlėmis bei groti vargonais. Šiandien yra reta proga išvysti rožinę liturginę spalvą, kuri naudojama tik du kartus per metus: III Advento ir IV Gavėnios sekmadienį.
Kolektoje prašoma, kad Viešpats atgręžtų savo ausį (pažodžiui – pritaikytų) į mūsų maldas, o mūsų aptemusius protus nušviestų savo apsilankymu, kad taip būtume sustiprinti Jo dieviškąja malone ir gautume tai, ko pagal Jo Valią prašome.
Epistolėje girdime apaštalo Pauliaus raginimą Filipų krikščionims, o kartu ir mums: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems.“ Pats būdamas įkalintas Romos kalėjime, Paulius, atrodo, turėtų visas teises nesidžiaugti, bet skųstis ir dejuoti. Tačiau priešingai – Tautų Apaštalo širdis yra sklidina džiaugsmo, kuris liejasi per kraštus ir virsta raginimu kitiems taip pat elgtis. Šis apaštalo džiaugsmas buvo tikras todėl, kad jis buvo džiaugsmas Viešpatyje ir Viešpačiu. Visas kitas žmogiškas džiaugsmas yra laikinas ir greitai išsisklaido kaip naujamečiai fejerverkai. Apaštalas Paulius mus pamoko, kad pasitikėjimas Viešpačiu ir supratimas, jog Jis yra visada šalia, net ir kalėjimo vienutėje, suteikia giliausią ramybę bei tvirčiausią džiaugsmą: „Viešpats yra arti! Niekuo per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.“
Šventoji Evangelija mums vėl pasakoja apie Joną Krikštytoją, pas kurį atėję Jeruzalės religinio elito atstovai nori sužinoti jo tapatybę ir taip nuspręsti, kaip elgtis su šiuo keistuoliu. Tačiau jiems tenka nusivilti, nes į visus jų bandymus atspėti, kas jisai toks, Jonas atsako neigiamai: jis ne Mesijas, ne Elijas, ne Pranašas. Jis niekas, - tik tyruose šaukiančiojo balsas. Jonas tik žiburys, kuris skelbia apie spindinčią Teisingumo saulę.
Jonas žino, kad jis yra tik tarnas, kuris skelbia Šeimininko atėjimą. Šitokio nuolankumo derėtų prašyti ir mums, - nepasisavinti Dievo malonės, neužkirsti kelio Jo veikimui savo puikybe, susireikšminimu.
„Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate“, - šie Jono žodžiai ypač tinka šiais laikais. Daugybė žmonių nebepažįsta Kristaus ir net nenori su juo susipažinti. O mes džiaukimės, kad Kristų pažinome ir trokškime Jį pažinti ir pamilti dar labiau.
Stenkimės būti kaip Viešpaties Pirmtakas: parodyti kitiems Kristų, o patiems nesisavinti garbės ir šlovės, kuri priklauso vienam Dievui.
Sakykite: „Silpnadvasiai,
būkite sustiprinti ir nebijokite; štai
mūsų Dievas ateis ir mus išgelbės.
(Komunijos antifona)
