Kataliko gyvenimas neatsiejamas nuo pasiryžimų. Išpažintis būna negaliojanti, jei nėra pasiryžimo vengti nuodėmės. Kiekvienas kasrytinis pasiaukojimas Dievui reiškia naują pasiryžimą. Kiekvieni Nauji metai būna proga įvairiems pasiryžimams.
Tačiau kodėl velniui taip lengvai pavyksta sužlugdyti mūsų pasiryžimus? Šiame straipsnyje aptarsime dažniausias apgaules, kuriomis jis kenkia pamaldžioms sieloms.
Perdėtas uolumas
Vieni iš pavojingiausių spąstų geriems pasiryžimams gali būti pavadinti „per daug ir per greitai“. Bažnyčios Tėvai tai vadina perdėtu uolumu. Velnias mato mūsų gerus ketinimus siekti šventumo ir sumaišo juos su išdidumu. Skaitydami apie šventųjų gyvenimą, pajuntame įkvėpimą sekti jų dvasiniais žygiais, tačiau, pasidavę slaptai puikybei, manome, kad galime nuo rytojaus kalbėti daug maldų ir griežtai pasninkauti.
Kasijonas rašo:
„Velnias mėgina mus apgauti įsiūlydamas klastotes, pavyzdžiui, įkalbėdamas imtis kokio nors pamaldaus darbo, kuris tik atrodo kaip dorybė, bet būna priešingas tikrajai Tėvų intencijai ir galų gale nuveda į ydą. Tai būna nesaikingi arba neįmanomi pasninkai, pernelyg dažni budėjimai, per ilgos maldos, netinkami skaitiniai.“ (Pokalbiai, I dalis, 17 sk.)
Puikybė skatina manyti, kad dvasinis gyvenimas turi pasižymėti ypatingais išoriniais darbais bei pamaldumo praktikomis. Tačiau šie yra tik priemonės pasiekti tai, ko iš tiesų reikia ir ko dažnai nemato pašaliniai stebėtojai ‒ „tikėjimą, veikiantį meile“ (Gal 5, 6). Dievo Karalystė yra kaip garstyčios grūdelis (Mt, 13, 31), kuris tik palengva, nuolat laistomas, išauga į medelį. Neįmanoma iš karto imti ir kasdien melstis visą brevijorių ar pasninkauti du kartus per savaitę, kaip tai darydavo šventieji. Būtų kvailystė ir išdidumas netgi mėginti tai daryti.
Vietoje to, pradėkite nuo mažų dalykų, bet nuosekliai ir pastoviai. Norite kasdien sukalbėti vieną Rožančiaus dalį (penkias paslaptis)? Prisiminkite visas savo luomo pareigas, tada nuoširdžiai įvertinkite, kiek laiko tam galėtumėte kasdien skirti. Galbūt pradžioje jums pavyks sukalbėti tik po vieną paslaptį. O gal spėsite sukalbėti visas penkias, keliaudami rytais į darbą.
Taigi pasirinkite kokį nors nedidelį darbelį ir vykdykite jį maždaug dvi savaites. Praėjus šiam laikui objektyviai savęs paklauskite: ar jums buvo labai sunku jį kasdien atlikti? Jei taip, rinkitės ką nors lengvesnio. Jei ne, tęskite dar vieną ar du mėnesius. Darykite tai tol, kol imsite tai daryti lengvai, tarsi savaime, kol šis veiksmas taip įsišaknis jūsų elgesyje, kad jei praleisite nors vieną dieną, jausite kažkokį trūkumą. Kitaip tariant, darykite tai tol, kol išsiugdysite įprotį, dorybę. Tada ir tik tada galėsite ką nors pridėti prie savo dvasinių pratybų.
Šis metodas padės mums nuosekliai ir pastoviai augti. Jeigu juo naudosimės, darysime nuolatinę pažangą kelyje į šventumą. Tačiau velnias mus apgauna, įteigdamas mintį, kad turime visko imtis iš karto.
Trys ramsčiai
Kita velnio apgaulė ‒ nukreipti mūsų dėmesį nuo trijų pagrindinių krikščioniško gyvenimo ramsčių, arba kolonų. Dvasiniai rašytojai moko, kad savo dvasinio gyvenimo pradžioje labiausiai turime susitelkti į tris dalykus: maldą, dvasinį skaitymą ir kovą su savo vyraujančia yda. Velnias mėgins mūsų pastangas nukreipti kitur, pavyzdžiui, į intelektualines tikėjimo studijas, emocinių potyrių paieškas ar domėjimąsi įvairiais apreiškimais ‒ visa tai savaime yra geri dalykai, bet jie neturėtų mūsų atitraukti nuo trijų ramsčių.
Vyraujanti yda
Pirmiausia velnias, pasinaudodamas mūsų gerais ketinimais vengti nuodėmės, įteigia mums, kad privalome iš karto nugalėti visas savo ydas. O kai tai nepavyksta, jis, priešingai, perša mums nevilties ir bejėgiškumo jausmus. Kai siela mėgina iš karto dorotis su visomis savo nuodėmėmis, ji pralaimi vieną mūšį po kito, kol galiausiai pasiduoti apskritai. Kalta ta pati piktosios dvasios gudrybė: „per daug ir per greitai“.
Vietoje to, dvasiniai rašytojai pataria susitelkti tik į vyraujančią ydą. Tėvas Garrigou-Lagrange‘as tai paaiškina taip:
„Vyraujanti yda yra trūkumas, kuris pasireiškia dažniau už visus kitus, ir todėl veikia mūsų jausmus, polinkius, norus, sprendimus ir veiksmus. Pas kiekvieną žmogų šis trūkumas susijęs su jo individualiu temperamentu.“ (Trys dvasinio gyvenimo tarpsniai, 1 sk.)
Taigi ši yda gali būti susijusi su mūsų temperamentu ar asmenybe. Ji gali būti viena iš septynių mirtinų nuodėmių, labiausiai lemianti mūsų nuodėmingą gyvenimą. Bet kuriuo atveju, kai sėkmingai kovojame su savo pagrindine yda, kartu sumažėja ir kitų nuodėmių, nes dvasiniame gyvenime viskas yra susiję. Vyraujanti yda yra tarsi grandinė, laikanti mus pririštus prie prigimtinės nuodėmės padarinių. Kai tik ši grandinė nutraukiama, prasideda tikras gijimas ‒ tampa daug lengviau išsaugoti pašvenčiamąją malonę ir žengti pirmyn tobulumo keliu.
Dvasinis skaitymas
Velnias apgauna mus priversdamas pasiduoti smalsumo ydai ir skaityti daugiau, nei tai leidžia mūsų luomo padėtis. Taip pat jis paskatina mus rinktis tas knygas, kurios suteikia mums emocinio ar intelektualinio pasitenkinimo, bet ne dvasinės naudos. Dvasinis skaitymas yra toks skaitymas, kuris įkvepia mus kasdien kentėti ir kovoti dėl Jėzaus Kristaus. Štai citata iš tokio tipo dvasinės knygos:
„Turi iš visų jėgų stengtis, ypač pradžioje, priimti išmėginimus ir priešiškumą kaip savo mylimas seseris. Turi trokšti, kad tave visi niekintų, kad niekas apie tave gerai negalvotų ir niekas neteiktų paguodos, išskyrus Dievą.“ (Dom Lorenzo Scupoli, Dvasinė kova.)
Tokie žodžiai įkvepia pamaldžias sielas kovoti dėl Kristaus ir darbuotis savo sielų išganymui. Išsirinkite katalikų dvasinės klasikos knygą, kuri labiausiai atitiktų jūsų būdą, ir pasiryžkite kasdien šiek tiek jos paskaityti ‒ kad ir po vieną pastraipą. Šv. Pranciškaus Salezo „Filiotėja, arba įvadas į pamaldų gyvenimą“ skirta pasauliečiams ir yra parašyta švelniu, meilingu, tėvišku tonu. Lorenzo Scupoli‘o „Dvasinė kova“ alsuoja daug karingesne ir vyriškesne dvasia. Galiausiai Tomo Kempiečio „Kristaus sekimas“ yra universalus Vakarų dvasinės klasikos veikalas, ir kiekviena pamaldi siela turėtų pradėti nuo jo, jei dar nėra skaičiusi. Visas šias ir panašias knygas reikėtų perskaityti ne vieną kartą.
Malda
Malda yra svarbiausias dalykas mūsų dvasiniame gyvenime. Taip yra todėl, kad malda sudarys mūsų dangiškojo gyvenimo esmę. Danguje mes nekovosime su savo ydomis ir neskaitysime dvasinių knygų, o regėsime Dievą tokį, koks Jis yra, ir šlovinsime Jį malda. Tai svarbiausias iš minėtų trijų ramsčių, todėl velnias jį ypač puola.
Jo pagrindinis ginklas yra blaškymai. Pirmiausia jis iš visų jėgų stengiasi mus įtikinti, kad esame pernelyg užsiėmę ir todėl negalime melstis. Jei vis dėlto pasiryžtame melstis, jis keičia taktiką ir mėgina mums įteigti, kad privalome sukalbėti, pavyzdžiui, visas penkiolika Rožančiaus paslapčių ar visą brevijorių („per daug ir per greitai“), o paskui, pasinaudojęs mūsų nuovargiu ar nesėkmėmis, vėl atšaldo mūsų pasiryžimą.
Jeigu atremiame pirmus du jo puolimus ir atsiduodame savo įprastoms maldoms, jis ima mums trukdyti visokiausiais blaškymais. Kas atsispirtume jo gudrybėms, prašykime Dievo malonės. Prieš bet kurią ilgesnę maldą galime naudoti, pavyzdžiui, įžanginę brevijoriaus maldą:
„Atverk, Viešpatie, mano burną, kad garbinčiau Tavo šventąjį vardą. Apvalyk mano širdį nuo visų tuščių, blogų ir pašalinių minčių. Apšviesk protą, uždek jausmus, kad galėčiau vertai, atidžiai ir maldingai kalbėti šias Valandas [šią maldą] ir būčiau vertas būti išklausytas Tavo dieviškos didybės akivaizdoje. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.“[1]
„Kristaus sekime“ taip pat yra nuostabi šiam tikslui skirta malda:
„Mano Jėzau, apšviesk mano dvasią, leisk sutviskėti savo šviesai mano širdyje ir pašalink iš jos visas tamsumas.
Sulaikyk mano klystančią dvasią ir palaužk mane kankinančių pagundų prievartą.
Ištiesk savo ranką ir sutramdyk tuos įdūkusius žvėris, tuos ryjančius pageidimus, kad galėčiau rasti ramybę tavo jėgoje ir kad nuolat būtumei garbinamas savo šventovėje, grynoje sąžinėje.
Įsakyk vėjams ir audroms; sakyk jūrai: nurimk; sakyk vėjui: nepūsk; ir pasidarys didelė tyla (Mork 4, 39).
„Siųsk savo šviesą ir savo tiesą“ (Psl 42, 3), kad ji šviestų ant žemės, nes tol, kol manęs neapšviesi, esu tamsi ir nevaisinga žemė.
Atsiųsk malonę iš aukštybių, suvilgyk mano širdį dangiška rasa, išpilk ant tos sausos žemės gausius pamaldumo vandenis, kad ji galėtų duoti gerų ir išganingų vaisių.
Priimk mano sielą, nuodėmių naštos prislėgtą, pakeisk mano norus dangaus norais, kad, pavilgęs lūpas amžinųjų gėrybių šaltiny, negalėčiau be pasibjaurėjimo galvoti apie žemiškus dalykus.
Atskirk mane nuo visų greit nykstančių žemiškų paguodų, nes joks sutvėrimas negali pasotinti mano širdies.
Suvienyk mane su savimi nenutraukiamu meilės ryšiu, nes tavęs vieno užtenka tam, kuris tave myli, o visa kita be tavęs yra niekis.“[2] (III knyga, 23 skyrius.)
Velnias netgi pasinaudoja mūsų ketinimais atlikti gerus darbus, kad išblaškytų mūsų maldą. Jis skatina mus pasiduoti „aktyvizmui“. Mums meldžiantis, piktoji dvasia perša mums mintį, kad užuot kalbėję maldas verčiau skelbtume Evangeliją, eitume galbėti sielas ar rūpintumės vargšais. Tačiau melsdamiesi turime atmesti netgi tokias mintis, nes velnias darys viską, kad tik sutrukdytų mūsų maldą.
Dar vieną išmintingą įžvalgą randame kitame klasikiniame veikale, tėvo Kajetano da Bergamo „Širdies nuolankumas“:
„Dažnai skundžiamės, kad negalime melstis dėl daugybės blaškymų, trukdančių mums susikaupti ir sekinančių mūsų širdies pamaldumo šaltinį. Taip kalbėdami labai klystame ir nesuprantame, ką šnekame. Geriausia malda yra ne ta, per kurią būname labiausiai susikaupę ir uolūs, o ta, kurią kalbame nuolankiausiai.“
Velnias mėgina mus įtikinti, kad malda visada turi būti uoli, karšta, dėmesinga ir kupina emocijų. Tačiau danguje angelai nuolatos gieda: „Sanctus, Sanctus, Sanctus“ ‒ tai amžinas nuolankus šlovinimas. Taigi, net jeigu siela būna tiesiog užtvindyta pašalinių minčių, tačiau su jomis atkakliai kovoja ir nuolankiai, pripažindama savo menkumą, puola ant kelių prieš Dievo didybę, ji patinka Viešpačiui. Prisiminkime Pranašo žodžius: „Tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia, – tu, Dieve, nepaniekinsi nuolankios ir atgailaujančios širdies.“ (Ps 50, 19) Susidūrę maldoje su blaškymais, paaukokime savo sunkumus Dievui. Pasinaudokime jais kaip proga nusižeminimui ir melskime: „O Dieve, štai ką tegaliu nuveikti savo paties jėgomis. Suteik man maldingumo malonę, be kurios negaliu padaryti nieko.“
Taigi visada saugokimės velnio apgaulių ir jo pinkles paverskime nuolankia malda Dievui. „Tada jie, kęsdami vargą, šaukėsi Viešpaties, ir jis išgelbėjo juos iš jų bėdų.“ (Ps 106, 6)
[1] Dar veiksmingiau būtų šią įžanginę maldą kalbėti Bažnyčios kalba: „Aperi, Dómine, os meum ad benedicéndum nomen sanctum tuum: munda quoque cor meum ab ómnibus vanis, pervérsis et aliénis cogitatiónibus; intelléctum illúmina, afféctum inflámma, ut digne, atténte ac devóte hoc Offícium recitáre váleam, et exaudíri mérear ante conspéctum divínæ Maiestátis tuæ. Per Christum, Dóminum nostrum. Amen.“
[2] Vertimas O. Labanauskaitės. Kristaus sekimas, Marijompolė: Ardor, 1994.
