Dr. Peteris Kwasniewskis yra iškilus teologas, rašytojas ir kompozitorius. Straipsnis rašytas 2021 m.
2012 m. kovo 8 d. jėzuitų žurnale America buvo išspausdintas t. Peterio Schinellerio straipsnis „Tridentinės Mišios: Kodėl negalėčiau į jas grįžti“. Pastebėjau, kad metai iš metų metus America moka pinigus reklamuodami šį straipsnį internetinėse paieškose, kad jis darytų įtaką visuomenės nuomonei (matyt, jiems neramu dėl to, kad jaunimas linksta prie Tradicijos). Taip man gimė idėja parašyti šį staipsnį, kuris bus to straipsnio antitezė.
Pirmuosius aštuoniolika savo gyvenimo metų lankiausi tik Novus Ordo (Naujosiose Mišiose, sukurtose 1969 m. – vert. past.)
Užaugau tipiškoje priemiesčio parapijoje JAV Rytų pakrantėje su visais tokiai parapijai būdingais liturginiais piktnaudžiavimais. Sanktuariumas buvo nuklotas kilimais ir ekstraordinariniais Komunijos dalintojais. Prisimenu kunigus: visi jie buvo daugiau ar mažiau malonūs vaikinai ir daugiau ar mažiau eretikai. Vienas iš jų Pelenų trečiadienio homiliją pradėdavo nusivalydamas pelenus nuo galvos ir sakydamas, kad Kristus atėjo panaikinti „tokių dalykų“. Kitas paliko kunigystę, vedė ir pasirinko profesionalaus psichiatro karjerą. Norėdamas būti labiau įsitraukęs, paeiliui tapau ministrantu, lektoriumi ir ekstraordinariniu Komunijos dalintoju. Mano tikėjimas buvo aktyvus, bet painus (šį painumą aprašysiu kada kita proga).
Vėliau vidurinėje mokykloje prisijungiau prie charizmatinės maldos grupės, kuri mane supažindino su atsidavusiais, konservatyviais pasauliečiais katalikais, išdrįsusiais palaikyti Humanae Vitae (pop. Pauliaus VI encikliką prieš kontracepcijos naudojimą, vert. past.). Muzika suvaidino didelį vaidmenį tikrame mano atsivertime. Tuo metu parašiau savo pirmą ir vienintelę dainą gitarai. Tačiau visai atsitiktinai, kaip atrodė, taip pat atradau grigališkąjį choralą, kuris ėmė mane žavėti. Pradėjau domėtis šventuoju Augustinu, šventuoju Tomu Akviniečiu ir tėvu Pijumi. Vienas draugas, visada apsikrovęs medalikėliais, supažindino mane su šventuoju Liudviku de Monforu ir jo Rožančiaus paslaptimi. Po uolių vienerių metų studijų Džordžtauno universitete vėl pradėjau iš naujo studijuoti Tomo Akviniečio koledže, kur visus ketverius metus studentai galėjo mėgautis ir tebesidžiaugia šio legendinio, retai sutinkamo pasakų personažo draugija: pagarbiu Novus Ordo, aukojamu lotyniškai, su grigališku giedojimu ir polifonija.
Būtent Tomo Akviniečio koledže atradau Tradicines lotyniškas Mišias – slapta, kaip Elžbietos laikų atsiskyrėliai. Ankstyvais devyniasdešimtaisiais šios Mišios buvo „leidžiamos“ tik vieną sekmadienį per mėnesį. Turėjome kapelioną, kuris, kai tik pavykdavo, privačiai aukodavo senąsias Mišias. Patikimi studentai šnibždėdamiesi papasakodavo apie tai vieni kitiems. Pirmiausia dalyvavau skaitytinėse Mišiose, netrukus po to – ir giedotinėse Mišiose. Mane ir mano draugus persekiojo klausimai: „Kodėl tai buvo panaikinta?“, „Kas tai iš mūsų atėmė?“ Studijuodamas aukštojoje mokykloje pirmą kartą sudalyvavau iškilmingose Mišiose; po metų – pirmosiose Pontifikalinėse Mišiose. Kiekvienos iš jų buvo vis nuostabesnis Romos katalikų liturgijos šlovės apreiškimas. Asketiniai-mistiniai tikėjimo elementai staiga įgavo prasmę, susijungė su savo ištakomis, atrado savo prieglobstį.
Kuomet po studijų pradėjau dėstyti Austrijoje, kurį laiką turėjau galimybę senosiose Mišiose dalyvauti kasdien – jos vykdavo žiaurią, bet kontempliatyvią 6 valandą ryte. Kai šis laimingas laikotarpis baigėsi, norėdami sekmadieniais lankytis tradicinėse Mišiose, su šeima važinėdavome į Vieną arba Lincą. Kai persikėlėme į Vajomingą, Mišių prieinamumas buvo toks pat prastas, kaip ir mobiliojo ryšio signalas. Koledžo kapeliono aukojamos Mišios buvo vos už penkių minučių kelio, tuo tarpu iki artimiausios Tradicinių lotyniškų Mišių parapijos buvo keturios valandos kelio. Koledžo mokslo metų laikotarpiu kartais turėjome galimybę dalyvauti Tradicinėse Mišiose net tris kartus per savaitę, bet pasibaigus mokslo metams, šios galimybės nebebūdavo.
Visais aprašytais laikotarpiais daugiau nei 25 metus „laikiausi“ Novus Ordo kaip kantorius ir choro vadovas (nors visada turėjau galimybę dalyvauti ir Tradicinėse lotyniškose Mišiose – negalėjau be jų apsieiti). Turėdamas intymių žinių, kurias įgyja muzikos vadovas, pamažu ėmiau suvokti, koks gilus reformuotos liturgijos lūžis visais lygmenimis, ir to lūžio blogis vis labiau ir labiau rėžė man protą. Tai dirbtinė liturgija, kaip esperanto yra dirbtinė kalba arba aspartamas – dirbtinis saldiklis.
Viena iš priežasčių, kodėl 2018 m. nusprendžiau palikti Vajomingą, kad ir kaip man ten patiko dėl įvairiausių kitų priežasčių, buvo neatidėliotinas visiškai tradicinės parapijos su kasdienėmis Tridentinėmis Mišiomis ilgesys. Atėjo laikas padaryti lemtingą pertrauką. Dabar, kai jau beveik trejus metus gyvenu tame prieglobstyje, nuoširdžiai negalėčiau grįžti į ankstesnį būvį.
Per šiuos trisdešimt tris mėnesius Novus Ordo Mišiose dalyvavau tik vieną kartą, kai kažkam padariau paslaugą. Kadangi taip ilgai buvau nuo jų nutolęs, ši patirtis buvo kur kas labiau sukrečianti, nei galėjau įsivaizduoti. Atrodė, tarsi man būtų visiškai atsivėrusios akys, kad tarp šių dviejų apeigų yra ne tik skirtumų, bet ir prieštaravimų. Ir tai yra dvi skirtingos apeigos, net jei patogią teisinę dviejų Romos apeigų „formų“ fikciją manėme esant reikalingą šizofreniškai situacijai gydyti.
Atkreipkite dėmesį, kad kalbu ne apie „piktnaudžiavimus“. Teisiškai kalbant, šiame konkrečiame Pauliaus VI polimorfinio maldos aparato realizavime nebuvo jokių piktnaudžiavimų. Mišios, kuriose tą vieną kartą sudalyvavau, buvo aukojamos pagal visus reikalavimus, be mergaičių ministrančių, ekstraordinarinių Komunijos dalintojų ar gitarų brazdesio. Komunijai tikintieji klaupėsi, o kunigas netgi dėvėjo prašmatnų arnotą. Ne, svarbiausia buvo pati šios liturgijos dvasia ir esmė. Mane atstūmė ne koks nors konkretus dalyko elementas, o tiesiog pats dalykas kaip toks. Tai, kas buvo negerai, buvo pats Novus Ordo.
Dėl nuolatinio žodžių srauto – kunigo, lektoriaus, susirinkusiųjų – liturgija buvo statiška ir sausa, ji skriejo šventumo paviršiumi tarsi plokščias akmuo, meistriškai mestas į ežerą. Paslapties pojūtis visiškai išgaravo, tiksliau, niekada nebuvo susikondensavęs. Tik retkarčiais pasigirstantis giedojimas suteikdavo sakralumo atspalvį, bet tai buvo veikiau nuotaikingos muzikos kuriama „atmosfera“, o ne neatsiejama liturgijos dalis. Giedojimas atrodė kaip svetimkūnis, įneštas į apeigas, o ne organiška vientiso tekančio judesio dalis. Visų pirma Mišioms trūko vientisumo: jos ne plėtojosi, o veikiau slinko nuo vieno atskiro dalyko prie kito, tarsi pasiruošimo pratimų seka. Modulinė bendrai pamaldžių tekstų seka iš mano maldos ištraukė deguonį, tarsi liturgija būtų atėmusi iš manęs tiek ordinarines, tiek ekstraordinarines gyvybės palaikymo priemones. Nebuvo laiko atsikvėpti, apmąstyti, pasimėgauti, pasinerti už šios žemiškos sferos ribų į dangiškosios tėvynės pakraščius.
Po to pagalvojau: nenuostabu, kad Bažnyčia serga ir miršta. Kaip tik taip, kaip šventasis Paulius sako Pirmajame laiške korintiečiams apie tuos, kurie padeda prie šventosios aukos, nesuprasdami, ką daro, ką priima į savo tarpą: „Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių." (1 Kor 11, 30) Kažkokiu būdu šios vienos Mišios iš tūkstančių, kuriose esu dalyvavęs, man tai iškristalizavo – paaiškino visas priežastis, dėl kurių jose daugiau nedalyvauju.
Niekada negalėčiau atsisakyti palaimingos kontempliatyvių skaitytinių Mišių tylos ar pasinėrimo į jaudinančias giedotinių Mišių giesmes kaip integralią šių Mišių dalį. Tikrai to nemainyčiau į Naujųjų Mišių žodžių tautinėmis kalbomis srautą. Maldos bendrystė, taip pat bendrystė su Bažnyčia žemėje, Bažnyčia danguje ir Bažnyčia skaistykloje – nenoriu, kad ją sudrumstų kitas žodžių užtaisas.
Man nereikia, kad kunigas nuolat bandytų „užmegzti ryšį“ su tikinčiaisiais suoluose; jis ten yra dėl vienos vienintelės priežasties – kad sujungtų mus ir pats susijungtų su Dievu. Kai jis stovi atsisukęs į mus, tą akimirką malda miršta, o Dievas išeina. Nenoriu jo akių kontakto, jo prieš veidrodį išmoktų šypsenų, jo geriausios pastoracinio pono Rogerso imitacijos ar (blogiausiu atveju) sveikinimų, skiriamų įvairiems žmonėms, plojimų proveržio.
Nenoriu, kad tėvas pasiduotų improvizacijų pagundoms, kaip gerų ketinimų turintis alkoholikas, užgriuvęs ant alkoholinių gėrimų pilnos spintelės.
Nenoriu patirti beveik mirtino šoko sužinojęs, kad šį savaitgalį jaunas kunigas, kuris „pagarbiai laiko Novus Ordo“, serga, yra išvykęs iš miesto ar atostogauja, ir Mišias laikys atvykęs kunigas iš Indijos ašramo, jėzuitų rekolekcijų centro ar pensininkų ikonoklastų namų.
Man jau visiems laikams nusibodo matyti, kaip nepašventinti pasauliečiai lektoriai eina iš savo suolų į sanktuariumą, tarsi Dievo Žodžio skaitymas nebūtų kažkas ypatingesnio už istorijos iš laikraščio skaitymą, tarsi – priešingai vienbalsiam senovės Izraelio ir jo tęsėjos bei vykdytojos Katalikų Bažnyčios liudijimui – tam, kuris išdrįsta prisiliesti prie knygos ir priimti jos bauginančius dieviškus žodžius ant savo lūpų, nereikėtų jokių ypatingų pareigų ar pašventinimo, net jokios ypatingos aprangos.
Man jau nusibodo matyti – ir būkite tikri, kad tai sugrįš, kai tik COVID išvyks – armiją pagyvenusių moteriškių, kurios diriguoja Komunijos dalijimui, tarsi joms priklausytų ši vieta ir jos turėtų teisę tvarkyti Dievo Kūną ir Kraują. Mane visada pykindavo, kai matydavau, kaip ši pseudokrikščionių kasta be jokio supratimo tarsi kokių bingo kortelių imasi to, kas šimtmečiais, kai žmonės tikėjo Visagaliu, bet kuriam krikščioniui būtų kėlę baimę ir drebulį.
Nenoriu turėti nieko bendra su hobsiška Visų prieš visus taika (turimas omeny rankų spaudimas ir ramybės linkėjimas, vert. past.).
Nenorėčiau atsisakyti laisvės melstis, medituoti, leistis įtraukiamam į Kristų, mano Viešpatį, dėl kažkokio gėdingo bendruomeninio savęs šventimo ir tiesmuko „aktyvaus dalyvavimo“ supratimo. Niekada nežinojau, koks gali būti tikras dalyvavimas, kol neatradau Tradicinių Mišių. Tai mane išmokė gilesniu nei katechezė lygmeniu, kas iš tiesų yra Mišios ir kaip galiu į jas įsitraukti per garbinimą, atgailą, maldavimą ir dėkojimą.
Dabar, kai pasimėgavau dangaus nuojauta ir išvydau angelų garbinimą, dabar, kai iš naujo susijungiau su savo protėviais, kurie šimtmečiais klūpėdami ant kelių žvelgė į didįjį altorių, apgaubti tūkstantmečio ritualo apsiaustu, niekada, niekada negalėčiau grįžti atgal.
