Kartą pas šventąjį Pilypą Nerį atėjo viena moteris ir prisipažino turinti siaubingą silpnybę liežuvauti. Ji visada kalbėdavo blogai apie kitus ir mėgdavo apšnekėti kitų silpnybes. Tačiau ji norėjo liautis tai daryti. Ji prašė šv. Pilypo Nerio išmokyti ją nugalėti šią ydą. Pirmiausia šventasis mėgino paaiškinti tai moteriai, kad apkalbos ir šmeižtai yra nepaprastai blogas dalykas ir kad tai daro didžiulę žalą bendruomenei. Bet moteris nenorėjo patikėti, kad tai yra taip blogai. Ji manė, kad liežuvavimas nėra sunki nuodėmė ir nedaro didelės žalos.
Tada šv. Pilypas jai pasakė: „Kaip atgailą skiriu tau štai ką. Eik į turgų, nusipirk negyvą, bet dar nenupeštą vištą ir pavaikštinėk su ja gatvėmis. Eidama ištrauk iš jos po plunksnelę ir mesk jas žemėn. Kai nupeši visą vištą, grįžk pas mane.“
Moteris nesuprato šio uždavinio prasmės, bet ji vis dėlto nuėjo į turgų, nusipirko negyvą vištą ir vaikščiodama po miestą pešiojo iš jos plunksnas ir mėtė ant žemės. Atlikusi šią keistą atgailą, ji grįžo pas šv. Pilypą. Šventasis pagyrė ją, kad taip paklusniai išpildė pirmąjį jo nurodymą, ir davė jai kitą įsakymą. Jis liepė jai vėl grįžti į tas pačias gatves ir surasti visas išpešiotas plunksnas. Ji sutriko išgirdusi tokį įsakymą ir atsakė: „Tėve, tai neįmanoma. Aš negalėsiu surinkti visų tų plunksnų, nes vėjas jas, turbūt, jau išnešiojo po visą miestą.“
Tuomet šv. Pilypas jai pasakė: „Kaip vėjas išnešioja plunksnas į visas puses, taip yra ir su apkalbomis bei šmeižtais. Tie, kuriems tu liežuvauji apie kitus, vėliau išplatina tas apkalbas po visą miestą, ir tada nebeįmanoma ištaisyti padarytos žalos.“
Moteris suprato pamoką. Ji niekada nesusimąstydavo apie savo elgesio pasekmes. Dabar ji suprato, kad kai ji blogai šnekėdavo apie kitus žmones, tos blogos kalbos taip greitai išplisdavo po visą miestą, kad būdavo nebeįmanoma ištaisyti žalos. Jos apkalbos išsisklaidydavo lyg plunksnos, ir ji nebegalėdavo jų surinkti. Ji nebegalėjo ištaisyti savo liežuvavimo nuodėmių. Ji nebegalėjo gražinti gero vardo tiems, apie kuriuos blogai kalbėjo. Tai reiškia, kad jeigu jūs apkalbomis sugadinate kieno nors reputaciją, būna beveik nebeįmanoma atitaisyti padarytos žalos. Štai kodėl turime priešintis pagundai liežuvauti.
Visuomenė ir bendruomeninis gyvenimas žmonėms yra labai svarbu. Mes esame visuomeninės būtybės. Tai reiškia, kad žmonėms reikalinga bendruomenė. Mums reikia visuomenės – tai mums įgimta. Šeima yra pagrindinė žmonių bendruomenė. Miestas ir tauta yra kitokio pobūdžio bendruomenės. Netgi parapija yra bendruomenė. Tačiau bendruomenei yra sunku išgyventi. Kad išsilaikytų, jai reikia daugelio dalykų. Pirmiausia jai reikia jos narius vienijančio tikslo. Taip pat jai reikia valdžios, kuri vestų bendruomenę į tą tikslą. Jai reikia įstatymų ir taisyklių, tvarkančių bendruomenės gyvenimą. Galiausiai jai reikia bendruomenės narių tarpusavio pasitikėjimo ir ypač ‒ tarp narių ir bendruomenės valdžios. Susiskaldymas žlugdo bendruomenę. Susiskaldymas yra velnio įrankis sugriauti bendruomenę.
Kaip velnias skaldo bendruomenę? Pirmiausia jis stengiasi suardyti vienybę tarp vaikų ir tėvų, piliečių ir valdžios, tikinčiųjų ir jų ganytojo. Velnias nori sugriauti vaikų pasitikėjimą tėvais, piliečių pasitikėjimą valdžia ir tikinčiųjų pasitikėjimą savo ganytoju. Tai velnias daro liežuvavimu, įžeidimais, apkalbomis ir šmeižtais. Velnias pasinaudoja bendruomenės nariais, kad paskleistų apkalbas ir išsklaidytų plunksnas... Tai labai pavojinga.
Mums neleidžiama kalbėti blogai apie kitus už jų nugaros. Tai yra liežuvavimas. Mums niekada neleidžiama griauti kieno nors reputacijos. Jeigu kas nors mėgina sukelti skilimą tarp žmonių, kalbėdamas apie kitus blogai, neklausykite jų. Eikite nuo jų toliau. Jie yra velnio įrankiai bendruomenei arba šeimai sugriauti. Eikite toliau nuo jų arba patys taip pat būsite kalti. Neturėtumėte klausyti jų skleidžiamų apkalbų.
Žmonės mėgsta liežuvauti, nes taip jaučiasi viršesni. Galbūt jie mato bendruomenėje tam tikras problemas ir mano, kad turi teisę kalbėti apie jas su kitais. Tačiau taip nedera elgtis. Jeigu matote problemą bendruomenėje arba išgirstate apie ją, turite eiti pas vyresniuosius ir pasikalbėti su jais atvirai bei nuoširdžiai. Kiekvienoje bendruomenėje būna problemų. Mes visi esame netobuli žmonės. Jeigu bendruomenėje yra problemų, jas privalo spręsti vyresnieji, o ne jūs. Jeigu bendruomenės narys mato problemą bendruomenėje, šeimoje ar parapijoje, jis privalo apie tai pasikalbėti su vyresniaisiais. Jie neturi apie tas problemas kalbėti ir liežuvauti su kitais. Velnias visada mus gundo vengti valdžios ir skleisti apkalbas tarp bendruomenės narių, bet tai yra nuodėmė, daranti didžiulę žalą bendruomenei.
Kiekviena šeima turi tėvą. Tėvas turi pareigą ginti savo šeimą ir laikyti ją vieningą. Bendruomenės vadovai turi valdžią. Parapijos klebonas turi valdžią vadovauti parapijai. Jis yra tarsi parapijos tėvas ir jo sprendimų reikia klausyti.
Tačiau kartais žmonėms nepatinka vyresnybės sprendimai. Jie mano, jog žino geriau. Jie galvoja, kad patys turėtų valdyti. Jie nori revoliucijos. Taigi jie pradeda kalbėti. Jie kalba, ir kalba, ir kalba. Skundžiasi, ir skundžiasi, ir skundžiasi. Jie ima burti nedideles grupeles, kurios skleidžia apkalbas už valdžios nugaros. Šitaip kalbėti už akių yra didžiulė nuodėmė. Nedalyvaukite tokiuose liežuvavimuose. Šitaip jūs tik padėsite išsklaidyti plunksnas, kaip ana Pilypo Nerio pasiųsta moteris. Dievui nepatinka toks elgesys. Valdykite savo liežuvį. Jeigu manote, kad bendruomenėje yra problema, aptarkite ją su vyresniaisiais.
O ką, jeigu pasikalbate su vyresniaisiais, bet jums nepatinka jų sprendimas? Ar turite teisę liežuvauti su kitais? Žinoma, kad ne! Jokiu būdu! Vyresnieji turi nuspręsti, ir šio sprendimo reikia laikytis. Štai kodėl paklusnumo dorybė yra tokia sunki. Niekam nepatinka paklusti vyresniesiems, bet mes privalome tai padaryti, netgi jei su jais nesutinkame arba jų nemėgstame. Valdžia vienija bendruomenę. Jos sprendimai yra svarbūs. O kada mes galime nepaklusti valdžiai?
Mes galime nepaklusti valdžiai tik tada, kai ji mums liepia daryti ką nors prieštaraujančio moralei arba katalikų tikėjimui. Tuomet mes privalome nepaklusti. Tačiau bet kurio kito valdžios sprendimo reikia laikytis. Jeigu mano vyresnieji man įsakytų rytoj pat keliauti į Afriką ir dirbti ten misionieriumi, aš privalėčiau paklusti. Jų įsakymas neprieštarautų nei moralei, nei katalikų tikėjimui. Bet jeigu jie lieptų man nusidėti arba patikėti klaidinga religija, aš privalėčiau nepaklusti. Taigi, mes privalome priimti valdžios sprendimus ir jiems paklusti, net jeigu mums jie nepatinka, ir mes negalime apkalbinėti tų sprendimų ir skaldyti bendruomenės.
Todėl melskime Švč. Mergelę Mariją, kad ji padėtų mums valdyti savo liežuvį. Privalome apmarinti savo norą liežuvauti. Melskime Švč. Mergelę Mariją saugoti mus nuo piktų dvasių, norinčių, kad mes apkalbomis sukeltume skilimą savo šeimose ir bendruomenėse.
