Kiek laiko ir energijos reikia norint gauti prestižinio universiteto mokslinį laipsnį! Kiek kraujo, prakaito ir ašarų tenka išlieti norint laimėti prizą kokiose nors sporto varžybose! Kiek laiko ir energijos reikia netgi gimtadienio pobūviui surengti! Jeigu mes eikvojame tiek laiko, pinigų, emocinės ir psichinės energijos tokiems žemiškiems tikslams, ar neturėtume paskirti daugiau laiko ir jėgų didžiausiam iš visų menų, „visų menų menui“ – išmokti melstis?
Šv. Alfonsas Liguoris, Bažnyčios daktaras, maldą vadina raktu į išganymą. Štai penki trumpi, aiškūs ir konkretūs žingsniai, kuriuos galime žengti, norėdami patobulinti savo maldos gyvenimą, augti šventume, būti šventumo šaltiniu daugeliui kitų žmonių ir patirti beveik nuolatinę ramybę ir beribį džiaugsmą!
1. Įsitikinimas. Pirmiausia turime būti įsitikinę maldos svarba savo gyvenimui ir amžinajam išganymui. Šv. Alfonsas tai išreiškia glaustai: „Kas meldžiasi, bus išgelbėtas, kas nesimeldžia, bus pasmerktas.“ Šv. Jonas Damaskietis maldą apibūdina kaip „proto ir širdies pakėlimą į Dievą“. Šv. Augustinas įsimintinu būdu nusako maldos reikalingumą: „Kas gerai meldžiasi, gerai gyvena, kas gerai gyvena, gerai miršta, o tam, kuris gerai miršta, viskas yra gerai.“ Ir pagaliau paprastas palyginimas: kas plaučiams yra oras, tas mūsų sieloms turi būti malda. Jei plaučiuose trūksta oro, greitai ateina mirtis. Panašiai ir nesimeldžiantis žmogus lengvai gali tapti pagundos grobiu, įpulti į mirtiną nuodėmę ir netekti Dievo draugystės.
2. Išpažintis. Jei nesame taikoje su Dievu, jei sąžinė mums priekaištauja, jei turime neatleistų ir neišpažintų nuodėmių, tuomet kalbėtis su Dievu veidas į veidą, kaip su draugu, bus sunku. Jei įžeidžiame savo draugą, atsiprašome jo, prašome atleidimo ir tik tada grįžtame prie draugiškų santykių.
3. Nusistatykite maldai pastovų laiką ir vietą. Žmogus yra linkęs laikytis įpročių. Tam tikrus dalykus mes darome kasdien, tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje. Svarbiausia išsiugdyti maldos įprotį. Tas įprotis nuves į išganymą mus ir galbūt daug kitų žmonių. Mes galime melstis bet kada, bet kurioje vietoje ir bet kokiomis aplinkybėmis, tačiau tam tikrais momentais ypač dera melstis: ryto malda nubudus, padėkos malda prieš valgį, malda prieš kelionę, šeimos Rožančius, malda prieš vakarienę, vakaro maldos – tai yra tradicinis maldos laikas.
4. Šv. Mišios ir šv. Komunija. Pati didingiausia malda pasaulyje yra šventoji Mišių auka. Sekmadienio Mišios yra privalomos, jas apleidę padarome mirtiną nuodėmę. Tačiau jei tikrai mylime Dievą, turime siekti ne minimumo, bet maksimumo. Didžiausias veiksmas ir gestas čia, žemėje, nuvesiantis mus į amžinąjį dangaus gyvenimą – dalyvavimas šventosiose Mišiose ir karštas, nuolankus, pilnas pasitikėjimo šventosios Komunijos priėmimas. Angelai danguje mums šventai pavydi, nes net didingiausi iš jų negali priimti Jėzaus šventojoje Komunijoje. Kokia privilegija mes apdovanoti!
5. Kreipkitės į Rožančiaus Karalienę. 1917 m. Dievo Motina kelis kartus pasirodė Fatimoje. Per kiekvieną apsireiškimą Ji primygtinai reikalavo kalbėti Rožančių. Didysis Rožančiaus propaguotojas, garbingasis kun. Patrickas Peytonas davė mums du nemirtingus posakius: „Šeima, kuri drauge meldžiasi, drauge ir lieka“ ir „Besimeldžiantis pasaulis yra taikus pasaulis“. Šeima turėtų atrasti laiką ir vietą kasdienei Rožančiaus maldai. Tegul tėvas, kuris yra dvasinis šeimos vadovas, įveda šią praktiką, suburia visus kartu ir ištvermingai meldžiasi už visos šeimos išganymą.
Jei mes įgyvendinsime šiuos penkis konkrečius punktus asmeniniame maldos gyvenime, duosime vaisių, gausių vaisių. Tegul maloningoji Mergelė Marija įkvepia mus kasdieną tobulinti savo maldos gyvenimą.
