I punktas. Maldos panieka pasidarė šiandien visuotiniu papročiu. Tai yra gili šios gadynės žaizda ir tiesiog mirtim grumzdžia. Malda yra religijos siela ir svarbiausioji priemonė išganymui pasiekti. Per maldą išpažįsta žmogus savo menkumą; išpažįsta Dievą esant aukščiausią Viešpatį; išpažįsta Dievą galint duoti žmogui viską, ko tik žmogus prašytų; išpažįsta, jog Geriausiasis nori žmogų sušelpti. Per maldą išpažįsta žmogus, jog nei pats, nei joks kūrinys negali jam duoti tai, ko jam reikia, bet visko drįsta tikėtis iš Dievo, pavesdamas save Jo bekraštei galybei ir gerybei. Taigi, maldoj prisipažįstama esant Dievo valdiniu, pasitikint Dievu ir Jį mylint, vadinas, taip pagarbinamas Dievas, kaip kad Jis iš žmogaus laukia; užtat aišku, jog, kas meldžiasi, gali tikrai tikėtis būsiąs išklausytas.
„Pašlovintas teesie Dievas, kuris neatstūmė mano maldos ir neatitolino nuo manęs savo pasigailėjimo“ (Ps 65, 20). Yra amžina sandora, - sako Augustinas, aiškindamas tuos psalmės žodžius, - tarp žmogaus maldos ir Dievo gailestingumo: jeigu tu nepamesi maldos, Dievas taip pat nepašalins nuo tavęs savo gailestingumo. O jeigu maldą pamesi, sakyk, kuo beparemsi išganymo viltį? Kaip begarbinsi Dievą? Juk, jeigu nebeprašai iš Dievo, tad manai galįs apsieiti be Dievo.
Suprasi dabar, koks tatai širdies skausmas kiekvienam, kuris dar myli Bažnyčią ir artimus, kad žiūri į tą visuotinį šiandieną ant žemės maldos paniekinimą. Pasigailėk ir tu tiekos nelaimingųjų aklumo, kurie gyvena diena po dienos, lyg kad nebūtų Dievo, arba lyg jie nebūtų Dievo reikalingi. Pats juo labiau rūpinkis suprasti, kokia yra maldos galybė, kaip esame jos reikalingi, kokie maldos būdai, kokios sąlygos, ir kokios jos lengvos! Šv. vyskupas Pelčaras sako knygoje „Apie maldą“ rašo: „Iš įvairių dvasiškų raštų, kuriuos įvairiais laikais esu išleidęs, šis, be abejo, gali duoti daugiausia naudos, nes malda yra neišvengiama, o kartu tikra priemonė išganymui pasiekti. Norėčiau, jei tai būtų galima, tiek kartų atspausdinti tą knygutę, kiek yra krikščionių pasaulyje; norėčiau duoti ją kiekvienam, idant visi žmonės, skersai ir išilgai per visą pasaulį, žinotų ir gerai suprastų, kaip labai išganymas yra reikalingas maldos. Liūdna, kad retas pamokslininkas pamini apie tai savo pamoksluose, net ir dievobaimingi rašytojai nepakankamai pabrėžia savo raštuose tą svarbiausią krikščioniškojo gyvenimo pusę.“ Baigdamas, dar priduria: „Kiek nelaimingųjų sielų nusideda ir nuodėmėj gyvena bei miršta, nes nesimeldžia!“
Prašyk Viešpatį, kad iš naujo suteiktų tau ir visai savo Bažnyčiai tai, ką anuomet buvo prižadėjęs išrinktajai tautai, kalbėdamas: „Išliesiu ant Dovydo namų ir ant Jeruzalės gyventojų malonės ir maldos dvasią“ (Zak 12).
II punktas. Tikintysis turi mylėti maldą, ir būti negali, kad jos nepamiltų, jeigu atmins, kokios šlovės, kokių malonių ir džiaugsmo duoda malda.
1. Ne vienas pavydi tokiam žmogui, kuris gali susieiti su aukšto luomo žmonėmis, kada nori su jais pasikalbėti ir geruoju su jais gyventi. Tiesą sakant, ne kartą čia daugiau gėdos, negu šlovės, nes dažnai ji perkama už nusidėjimus ir veidmainystę. Bet, kam yra leista su pagarba prieiti prie Dievo ir šnekėti su Juo, kaip su prieteliu, tas jau iš tikrųjų yra įgijęs tokios garbės, už kurią aukštesnės nebėra. Bet gal ta šlovė nedaug kam prieinama? Priešingai, kiekvienas krikščionis, jei tik gyvena pagal savo tikėjimą, gali ir turi jos įgyti kuo dažniausiai, nes visas krikščionio gyvenimas turi būti nuolatinė malda. Tiesa, negalime nuolat medituoti arba kiaurą dieną kalbėti maldas; bet kiekvienas tavo darbas privalo būti daromas dėl Dievo ir kad Jam įtiktumei; tokiu būdu nuolat melsiesi darbais ir širdimi išpildysi tą Evangelijos įsaką: „Reikia visada melstis“ (Lk 18). Ta nepaliaujama malda lyg raštis laikys tave sujungtą su Dievu, o taip ne tik pagamins tau šlovės, bet ir pripildys tave gėrybių.
„Jeigu nori“, - sako Bonaventūra, - „kantriai iškentėti liūdesius ir vargus, nuveikti pagundas, nuraminti savy nepadorius geidulius, iš tolo pažinti velnio žabangus ir jų išsisaugoti, jeigu nori šventomis mintimis ir dievobaimingais troškimais sušildyti savo sielą; jeigu nori išrauti piktuosius savo papročius ir įsigyti dorybių; būk visų pirma maldos vyras.“ Ir šv. Augustinas moko, kad šventumas auga sulig maldingumo augimu. „Moka gerai gyventi, kas moka gerai melstis“, - sako jis. Dievas tau davė maldą kaip raktą į tavo iždą: atsidaryk ir imk, ko tau reikia! Dievas tau žada, prisiekdamas: „prašykite ir gausite“. Be to, dar aiškiai tau įsakė melstis ir tuo įsaku tau rankas surišo – negali atstumti šalin tavo prašymo.
