Bernhard Bartmann (1860-1938) – vienas žymesniųjų vokiečių dogmatikų. 1888 įšventintas kunigu, nuo 1898 iki mirties buvo dogmatinės teologijos profesoriumi Paderborno universitete. 1905 Freiburge išleido labiau istoriškai nei sistemiškai orientuotą „Dogmatikos vadovėlį“, kuris susilaukė keleto leidimų įvairiomis kalbomis. Šis tekstas paimtas iš jo darbo „Marija“ (IV leid., Paderborn, 1925).
MARIJA IR KUNIGYSTĖ
Šv. Paulius laiške žydams įrodo, kad Jėzus Kristus yra mūsų vienintelis ir aukščiausias kunigas. „Jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę.“ (Žyd 9, 26) „Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams.“ (Žyd 10, 10) „O kadangi šitas išlieka per amžius, jis turi neatšaukiamą kunigystę. Todėl jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų. Mums ir priderėjo turėti tokį vyriausiąjį kunigą: šventą, nekaltą, tyrą, atskirtą nuo nusidėjėlių ir išaukštintą virš dangaus. Jam nereikia, kaip kitiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats save.“ (Žyd 7, 24–27).
Jėzus Kristus yra aukščiausiasis Kunigas. Bet dabar jis matomu būdu nebegyvena tarp žmonių. Dėl to jis pasiliko altoriaus Sakramente, ypač šv. Mišių aukoje. Įsteigęs šv. Mišių auką ir pats būdamas tos aukos tikrasis, bet neregimas kunigas, Išganytojas nustatė, kad šv. Mišių regimi laikytojai būtų tam tikri vyrai, kunigai. Taigi kunigystė yra prieinama tik vyrams. Tai yra vadinamoji sakramentinė kunigystė.
Bet Jėzaus Kristaus kunigystės veikimas siekia toliau nei vien sakramentinę kunigystę. Katalikų Bažnyčioje yra ir vadinamoji visuotinė kunigystė. Jos pagrindas yra Krikštas. Per Krikštą krikščionis pasidaro Dievo vaiku ir Išganytojo mistinio kūno nariu. Krikščionis įvedamas į naują gyvenimą, į bendravimą su Dievu. Dėl to šv. Petras rašo: „Ženkite prie jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų.“ (1 Pt 2, 4‒5). Popiežius šv. Leonas I taip pat sako, kad per Krikštą visi krikščionys pasidaro visuotinės Kristaus kunigystės dalyviais.
Jei visi krikščionys yra visuotinės Išganytojo kunigystės dalyviai, juo labiau Marija, Išganytojo Motina. Niekas Jėzui Kristui nebuvo taip artimas, kaip Marija. Mistinio Kristaus kūno nariuose nebėra lyčių skirtumo: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28)
Taigi Kristaus kunigystėje Marijos moteriškumas lyg sutirpsta, ji pasidaro tos kunigystės viršūne. Tapusi „Viešpaties tarnaite“, ji ištikimai tikėjime ir kančiose paaukojo Dievui savo gyvenimą. O kai Išganytojas ant Kalvarijos buvo kryžiuojamas, Marija, būdama jo motina, paaukojo savo Sūnų kryžiaus mirčiai. Argi tai ne didžiausias pasiaukojimas – savo akivaizdoje atiduoti brangiausią Sunų neapsakomoms kryžiavimo kančioms? Marija buvo pašaukta būti ne tik krikščione, bet ir Išganytojo kunigystės viršūne, apvainikavimu. Dėl to visos kartos vadins ją palaiminta (Mt 1, 48).
Vadinasi, Marija ne pati save išaukštino, ją pašaukė Dievas. Viešpats dėl jos nuolankumo jai pasakė: „Pasislink aukščiau!“ (Lk 14, 10) Toks turi būti ir kunigo pašaukimas. Ne iš savęs, ne savęs ieškodamas, ne iš savimylos kunigas išsiskiria iš tikinčiųjų tarpo. „Ir niekas pats nepasiima tos garbės, vien tik tas, kuris Dievo šaukiamas kaip Aaronas.“ (Žyd 5, 4)
Marija nėra sakramentinis kunigas, ji tik pagimdė vienintelį tarpininką ir aukščiausiąjį Naujojo įstatymo kunigą. Šią savo aukštą tarnystę Marija atliko padedama Šv. Dvasios. Ir kunigas ne savo galia pakartoja per šv. Mišias Jėzaus Kristaus įsikūnijimą, bet Šv. Dvasios galia. Be Dievo pagalbos kunigas negali pakartoti Įsikūnijimo paslapties. Bet reikalingas ir kunigo tarpininkavimas. Tuo būdu dieviškas veikimas per kunigą tampa žmogiškas, o žmogiškas veikimas per Dievą tampa dieviškas.
Tiesa, ši veikimo paslaptis būdinga ir krikščionio veikimui apskritai, nes Jėzus Kristus yra aiškiai pasakęs: Be manęs jūs nieko negalite padaryti, t. y. nieko, kas būtų verta amžinojo užmokesčio. Tačiau kunigo veikimas per šv. Mišias pasižymi ypatinga paslaptimi, turinčia daug panašumo į Marijos bendradarbiavimą Dievo Sūnaus Įsikūnijime. Ir su Marija, ir su kunigu veikia Šv. Dvasia. Apie tai Marijai praneša angelas Gabrielius: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs“, o kunigui apie tai praneša jį konsekruojantis vyskupas: „Priimk Šv. Dvasią!“
Abiem atvejais veikiama žmonijos išganymui. Marija pagimdė mums Išganytoją. Dėl to ją vadiname „Išganymo Priežastimi“. Apie kunigą šv. Paulius sako: „O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę.“ (2 Kor 5, 18) Kas čia rašoma apie šv. Pauliaus ir apaštalų tarnystę, galima taikyti ir kunigams. Ir kunigai, apaštalų įpėdiniai, yra išganymo malonės teikėjai, ypač per šventus sakramentus.
Negalima sakyti, kad Marijos ir kunigų tarnystė pasaulio išganyme yra tik išorinė. Ne, čia dalyvauja ir jų pačių dvasia. Ankščiau matėme, kad, anot Bažnyčios tėvų, Marija pati užsitarnavo malonę būti Dievo Gimdytoja. Šv. Augustinas sako, kad Marija Dievo Sūnų pirma pradėjo savo širdyje, o paskui ir įsčiose. Ji pradėjo Išganytoją ne vien pasauliui išganyti, bet ir sau pašventinti.
Ar ne taip pat yra ir su kunigu, kurs laiko šv. Mišias? Jis yra ne tik yra tarpininkas žmonių išganymo darbe, bet ir pats tame išganymo veikime dalyvauja. Pirma kunigas priima Išganytoją meilėje ir tikėjime, o paskui teikia jį ir tikintiesiems. Jis visada prieš kitus ima šv. Komuniją. Jo pasiruošimas turi būti pavyzdys kitiems. Taigi ir apie kunigą galima sakyti, kad jis drauge su Marija pirma priima Išganytoją savo širdyje, ir tik paskui ima jį į savo rankas.
Tokiam pašaukimui, kuriame reikalingas ypatingas įpareigotojo bendradarbiavimas su pačiu įpareigojančiuoju, reikia ir ypatingos to pašaukimo dorybės. Marijos ypatingoji pašaukimo dorybė buvo jos mergystė. Be šios dorybės negali būti ir gero kunigo. „Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalijęs. Taip pat netekėjusi moteris bei mergina rūpinasi Viešpaties reikalais, trokšdama būti šventa kūnu ir dvasia. O ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais ir stengiasi patikti vyrui.“ (1 Kor 7, 32–34)
Marija ir kunigas pašaukti Viešpaties dalykams. Jie turi gyventi laikydamiesi skaistybės. Įgimtas polinkis gyventi santuokoje ir turėti vaikų čia patenkinamas dvasiniu būdu. Marija po kryžiumi šv. Jono asmenyje gauna globoti visą žmoniją. Kunigas turi tūkstančius dvasinių vaikų. Šv. Paulius su pasididžiavimu rašo apie tą kunigo tėvystę: „Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet nebus kelių tėvų, nes, paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje.“ (1 Kor 4, 15)
Yra kūniškas gyvenimas ir kūniška tėvystė. Lygiai taip pat yra dvasinis gyvenimas ir dvasinė tėvystė. Kunigas skelbdamas Evangeliją ir teikdamas šventus sakramentus duoda žmonėms dvasinės gyvybės. Tai jo dvasiškoji tėvystė. Jis pats nežino, kiek dvasiškų vaikų pagimdo. Jų skaičius užrašomas pas Dievą į Gyvenimo knygą. Jeigu pažvelgsime į sakramentų teikimą, koks tikinčiųjų skaičius tapo kunigo dvasiniais vaikais! Ar tam nereikia ypatingos kunigų pašaukimo dorybės?!
Taigi tarp Marijos ir kunigo esama trejopo panašumo: pašaukimo, veikimo ir luomo dorybės atžvilgiais. Ši kunigo giminystė su Dievo Motina teikia jam ypatingos garbės.
MARIJA IR VIENUOLĖ
Kai Marija nuvyko pas Elzbietą pasidžiaugti savo laime, Elzbieta jai pasakė: „Palaiminta tu tarp moterų.“ Šie žodžiai yra pirmasis Marijos pagarbinimas iš moters lūpų. Nuo to laiko Mariją ypatingu būdu garbina visos kilnios moterys, nes būtų daugiau nei apsileidimas nesididžiuoti savo, t. y. moterų pasaulio garbe. Juk Marija yra moterų garbė ir pasididžiavimas.
Moterų vienuolynai pirmauja Marijos garbinimo atžvilgiu. Viduramžiais buvo tvirtai tikėta, kad Dievo Motina yra daugumos moterų vienuolynų įsteigėja. Esą ji nurodžiusi net ir vienuolių rūbus. Šv. Norbertui Marija nurodžiusi vietą, kurioje turėjo būti pastatytas Marijos vardo vienuolynas, ir tarusi: „Mano sūnau, Norbertai, imk šį baltą rūbą!“ Augustinės eremitės tvirtino, kad savo rūbus jos gavusios iš Marijos ir kad ji šv. Monikai, augustinių steigėjo šv. Augustino motinai, nurodė augustinių rūbų išvaizdą. Tvirtai tikėta, kad Marija buvo pirmoji Naujojo įstatymo vienuolė, priklausiusi griežtai nazarėjų draugijai. Nazarėjai nevartojo vyno ir vengė bet kokių nešvarumų.
Ir iš tikrųjų, Marija vykdė visus tris svarbiuosius vienuolių įžadus: skaistybę, neturtą ir klusnumą.
Marija gyveno nekaltybėje. Nekaltybės reikėjo pagimdyti pačiai Šventenybei, Jėzui Kristui. Dievas galėjo ir kitokiu būdu atsiųsti savo Sūnų į pasaulį. Jeigu jis išsirinko mergystę, ji turi būti švenčiausias dalykas. Ir po Išganytojo užgimimo Marija gyveno nekaltybėje. Vadinasi, mergystė yra dvigubai pašventinta. Dėl to nuo senų senovės katalikai tiki, kad celibatas dėl aukštesnio tikslo yra šventas dalykas, nes pats Išganytojas yra pasakęs: „Yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano.“ (Mt 19, 12) Skaistaus gyvenimo pavyzdžiai yra pats Jėzus Kristus, jo apaštalai ir mokiniai. Jais pasekė ištisi būriai vienuolių ir kunigų.
Neatsiliko ir moterys. Jos būrėsi į moterų vienuolynus, nes gyventi nekaltybėje atskirai, išsisklaidžius yra labai sunku. Tačiau ir moterys yra parodžiusios nepaprastos stiprybės skaistybei išlaikyti. Tai mes matome šventųjų gyvenimų aprašymuose. Kiek šventų moterų Visų Šventųjų litanijoje! Daugiausia moterų šventųjų yra kankinės, skaistybę gynusios krauju. Šv. Agnietė, šv. Agota, šv. Lucija, šv. Cecilija, šv. Kotryna – tai skaistybės rožės. Jų nenuvytino ir žiauriausios kankynės. Skaistybė meilėje tarpsta, sako šv. Augustinas. O meilė, kaip rašo šv. Paulius, yra stipriausia iš visų dorybių: ji stipresnė už mirtį. „Ir aš esu tikras, kad nei mirtis <...> negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės.“ (Rom 8, 38–39)
Bažnyčios tėvai su ypatingu atsidėjimu rūpinosi skaistybės dorybės palaikymu. Savo raštuose aiškino jos grožį ir svarbą. Per pamokslus ragino tikinčiuosius būti skaisčius, tyraširdžius. Pavyzdžiui, šv. Kiprijonas (250 m.) rašo, kad nekaltybėje gyveną yra Bažnyčios gėlės, Viešpaties Dievo atspindžiai, gražiausia Jėzaus Kristaus kaimenės dalis (De habitu virg. 3). Pats Išganytojas savo santykius su Bažnyčia lygina su jaunavedžių santykiais (Mt 9, 15). Dėl to Bažnyčios tėvai nekaltybėje gyvenančią mergaitę laiko Jėzaus Kristaus mylimąja. „Tu su Kristumi susižiedavai, ‒ rašo Tertulijonas, ‒ jam savo kūną atidavei, jam savo vaisių perleidai.“ O šv. Kiprijonas apie mergystę rašė šitaip: „Jūs neturite kito vyro – viešpaties, nes jūsų Viešpats ir galva yra Kristus; jis yra jums vietoje vyro; su juo dalykitės savo laime ir likimu.“
Šv. Augustinas aiškino tikrąją skaistybės prasmę. Skaistybės esmė nėra vien susilaikymas nuo moterystės; jos esmė yra Dievo meilė. Skaistybė yra iš meilės, sako jis. Be meilės dorybė yra šalta, nevaisinga, išdidi. Todėl šv. Augustinas skiria kūno ir dvasios nekaltybę. Jis ypač pabrėžia dvasios skaistybę: juo tyresnė širdis, tuo lengviau ji nugali kūno geidulius. Širdies tyrumas kyla iš didesnio susivienijimo su Jėzumi Kristumi ‒ pačia Meile, ir jo skaisčiausiąja Motina. Taigi visi tyraširdžiai turi nuolat bendrauti su Marija, gyventi Jėzuje ir su Jėzumi. Kristaus meilės ugnis sudegins visus nešvarumus. „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.“ (1 Kor 13, 4–7). Skaistybė buvo ir yra vienuoliškojo gyvenimo pagrindas.
Klusnumas ir neturtas taip pat yra savaime būtinos tam dorybės gyvenimui. Apie pirmuosius krikščionis pasakyta: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra.“ (Apd 4, 32) Laiške Diognetui parašyta: „Visa jiems buvo bendra, išskyrus moteris.“ (V skyr.) Jėzus Kristus beturčius dvasioje vadina palaimintais, nes jų yra dangaus karalystė (Mt 5, 3). Jis pats neturi kur galvos priglausti. Tokia pat beturtė ir jo Motina. Šv. Bernardas, rašydamas vienuolėms pamokomus laiškus, liepia joms neturto mokytis iš Marijos.
Žiūrėkite, rašo šv. Bernardas, Marija buvo dangaus ir žemės Karaliaus motina, tačiau neturėjo žmoniškų sąlygų tam Karaliui pagimdyti. Šv. Juozapas buvo dangaus ir žemės Viešpaties globėjas, tačiau paprastu rankų darbu turėjo pasigaminti sau ir Šv. Šeimai duonos bei drabužių. Šv. Augustinas 700 metų prieš šv. Bernardą liepė vienuolėms neieškoti kas savo, nes tai nepatinka Marijai.
Ir vienuoliško klusnumo Marija buvo gražiausias pavyzdys. Ji pasivadino Viešpaties tarnaite, žemiausia tarnaite (Lk 1, 48). Bažnyčios tėvai nuo antrojo šimtmečio lygina Ievos nepaklusnumą ir Marijos klusnumą. Marija savo klusnumu atitaisė Ievos nepaklusnumą, rašo šv. Ireniejus savo rašte prieš klaidatikius (3, 22). Šv. Augustinas klusnumą laiko kitų dorybių motina ir saugotoja (Civ. Dei, 14, 12). Dėl to visoje krikščionybėje pastebimas didelis klusnumo dorybės branginimas. Ypač vienuoliškasis gyvenimas nesuprantamas be šios „dorybių motinos“.
Marija ir vienuolė! Tai ne atsitiktinis palyginimas, ne. Tikra vienuolė turi daug panašumo į Mariją. Gera vienuolė yra gerbiama, kaip ir Marija. Karalienės išsižadėdavo sostų ir stodavo į vienuolynus. Bet ne dėl jų rūbo pasaulis gerbia vienuoles. Meilė ir gerumas patraukia žmones prie kilniadvasių vienuolių. Ta meilė turi pasireikšti gerais darbais: malda, vargšų globa, vaikų auklėjimu, mokymu ir t. t.
MARIJA IR MOTERIS
Šiandien daug kalbama apie moterų klausimą. Moterų klausimo išsprendimo tariamasi rasti moters iškėlime visuomeniniame, politiniame gyvenime. Taip, esama rimtų dalykų moterų klausime. Bet čia kalbama apie rimtų rimčiausią – moterų tikybinio ir dorinio gyvenimo klausimą.
Marija yra katalikių moterų paveikslas daugiau tikybiniu, negu visuomeniniu ar politiniu atžvilgiu. Moterų didžiausia garbė ta, kad Dievo Sūnus buvo moters pagimdytas ir išugdytas. Prieš Kristaus atėjimą į žemę moterys buvo visiškai paniekintos: jos buvo ne žmonos-draugės, o patelės-vergės. Net karalienės ir kunigaikštienės buvo visiškoje vyrų valdžioje.
Šv. Augustinas tarp kūrinių ir Dievo daro tokį skirtumą: kūriniais galima naudotis, Dievu ‒ gėrėtis. Tarp kūrinių ir Dievo stovi laisvas žmogaus asmuo, kuris kūriniais naudojasi, o Dievu gėrisi. Ši tiesa buvo aiškiausiai iškelta ir pabrėžta tik Jėzaus Kristaus. Senasis pasaulis moterį priskyrė kūriniams, o ne asmenims. Kadangi prieš Kristaus atėjimą nežinota aukštesnio gėrėjimosi šaltinio, moteris buvo vyro gėrėjimosi, ypač kūniškų malonumų šaltinis.
Bažnyčios tėvai Šv. Rašto vietą, kur aprašomas moters sutvėrimas, aiškina šitaip: Ji buvo sukurta ne iš vyro galvos, kad nevaldytų vyro, ne iš vyro kojų, kad nebūtų jo mindoma, bet iš vyro šono ‒ arčiausios širdžiai vietos, kad vyras ją mylėtų. Jėzus Kristus daug kovojo su žydais, kurie drauge su pagonimis buvo atitolę nuo tos tikrosios moterų meilės ir pagarbos. Žydai irgi buvo įpratę ardyti moterystę, o tai griauna tikrąją moterų meilę. Pradžioje taip nebuvo, sako Išganytojas. Kurdamas žmogų, Dievas sutvėrė jį vyru ir moterimi. „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.“ (Mt 19, 4–6)
Kadangi Jėzaus Kristaus motina buvo Marija, tai ir Marija prisidėjo prie moterų garbės grąžinimo. Juk Marija pagimdė Jėzų Kristų kaip moteris, nors ne iš vyro pradėtą. Todėl Išganytojo mokinių eilėse matome ne vien vyrus, bet ir moteris su Marija priešaky. Su Kristumi prasideda moters tikybinis ir dorinis iškėlimas. Moteris savo asmenybe lygi vyrui. Krikščionybėje asmenybės atžvilgiu nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters; nes visi yra vienas Jėzuje Kristuje (Gal 3, 28).
Šv. Paulius moterų atžvilgiu laikosi Jėzaus Kristaus mokslo ir nusistatymo. Jo laikais moterys buvo net krikščionybės platintojos. Laiške romiečiams šv. Paulius sveikina aštuonias moteris. Iš visko matyti, kad moterys buvo uolios jo apaštalavimo bendradarbės. „Sveikinkite Mariją, daug triūsusią jūsų labui. <...> Sveikinkite Trifeną ir Trifosą, besidarbuojančias Viešpatyje. Sveikinkite mieląją Persidę, daugel triūsusią dėl Viešpaties. Sveikinkite išrinktąjį Viešpatyje Rufą, taip pat ir jo bei mano motiną. <...> Sveikinkite Filologą ir Juliją, Nerėją ir jo seserį, ir Olimpą, ir visus jų draugus šventuosius.“ (Rom 16, 6–15). Febę jis vadina Kenchrėjos bažnyčios diakone (Rom 16, 1).
Šv. Pauliaus laikais jau būta bažnytinio moterų klausimo, kurį jis išsprendžia labai griežtai. „Moterys tegul susirinkimuose tyli; kalbėti joms neleidžiama, jos turi būti klusnios, kaip skelbia įstatymas.“ (1 Kor 14, 34). Čia šv. Paulius draudžia moterims bažnyčioje mokyti, sakyti pamokslus, nes Išganytojas ir mokymą, ir Eucharistijos kultą pavedė tik vyrams. Bažnyčia iki šiol tebesilaiko šv. Pauliaus mokslo ir nepriima moterų į sakramentinę kunigystę. Šiaip bendrose bažnytinėse pamaldose krikščionė moteris nuo pat krikščionybės pradžios dalyvauja drauge su vyrais. Tai liudija Apaštalų darbų knyga. Tarp kita ko šv. Lukas rašo, kad Jėzaus Kristaus apaštalai ir mokiniai pasilikdavo vieningi maldoje drauge su moterimis (Apd 1, 14). Po Jėzaus Kristaus mirties mažas tikinčiųjų būrelis pradžioje rinkdavosi šv. Morkaus motinos Marijos namuose (Apd 12, 12). Šv. Petras rašo, kad moterys savo netikinčius vyrus gali laimėti ir be žodžių savo geru elgesiu (1 Pt 3, 1). Labai sveika pastaba ir mūsų laikų moterims!
Moterų organizacijų jau būta pirmaisiais krikščionybės metais. Tai buvo bažnyčių tarnautojos našlės, diakonės ir mergelės. Jos padėdavo vyskupams ir kunigams krikštyti moteris, prižiūrėti ligonius, laidoti mirusius ir t. t. Pasak Tertulijono, krikščionių moterys vaikščiodavo po krikščionių šeimas ir lankydavo brolius bei seseris Kristuje. Šeimos pavyzdingumas ir šventumas buvo didžiausias pirmųjų krikščionių troškimas. Net gyvenantys skaistybėje su didžiausiu atsidėjimu rūpinosi šeimų šventumu. Štai kaip gražiai tuo klausimu rašo Tertulijonas:
„Santuoka – tai dviejų tikinčiųjų gyvenimo ryšys vienai vilčiai, vienai tvarkai, vienai tarnystei, vienai aukai. Jie abu yra kaip brolis ir sesuo ir abu tarnauja tam pačiam Viešpačiui. Jų neskiria nei kūno, nei sielos skirtumai, nes jie abu yra vienas kūnas; o kur vienas kūnas, ten ir viena siela. Jie drauge meldžiasi, drauge klūpi, drauge pasninkauja. Vienas antrą moko, vienas antrą įspėja, vienas antrą remia. Jie abu drauge eina į bažnyčią ir drauge ima Viešpaties Kūną. Jie abu iš vieno dalinasi skurdu ir persekiojimais, abu drauge ilsisi. Nė vienas jų nesislepia nuo antro, nė vienas neįkyri antram. Jie abu mielai lanko ligonius ir šelpia nepasiturinčius. Kur jie abu, ten ir Kristus. O kur Jėzus Kristus, ten nėra jokio blogumo, ten yra šeimos laimė.“
Šitaip maždaug Tertulijonas nustato šeimos laimės sąlygas. Veltui ieškotumei tokio šeimos paveikslo visame pagoniškajame pasaulyje. O, kad ir mūsų laikų šeimos laikytųsi šio šeimyninio gyvenimo paveikslo! Krikščionių šeimos pirmavaizdis yra Jėzus ir Marija. Jie abu pašventino šeimos gyvenimą. Šv. Augustinas sako: „Vyrai, neniekinkite patys savęs, nes vyras buvo Dievo Sunūs! Moterys, neniekinkite pačios savęs, nes moteris pagimdė Dievo Sūnų!“ Gražus dalykas yra skaistybė, bet brangi ir santuoka, nes santuokoje gyveną padeda Dievui palaikyti Jo karalystę žemėje. Bažnyčios tėvai skaistybę vadina auksu, o santuoką ‒ sidabru.
Nors Marija pagimdė Jėzų Kristų, bet skaistybės nenustojo. Tai yra gražiausias pavyzdys, kad ir santuokoje galima ir reikia būti skaisčiam. Nors kūno skaistybė santuokoje neišlaikoma, bet sielos bendravimu su Dievu vedusieji darosi nekalti. Senovės dievotas galvočius Filonas sako: „Sueidama su vyru mergaitė darosi moterimi; dvasiškai bendraudama su Dievu moteris darosi mergaite“. Sielos skaistybę santuokoje nurodo ir šv. Paulius: „Aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę.“ (2 Kor 11, 2)
Taigi skaistybe mes visi vienijamės su Kristumi. Šv. Augustinas sako: jūsų skaistybė yra sieloje. Kūno skaistybėje gyvena nedaugelis, o sielos skaistybėje turi gyventi visi tikintieji (Orat. 3, 41). Daugelis moterų teka už vyrų su šia mintimi. Per moterystę jos nori laimėti, ne prarasti. Kas prigimčiai priklauso, jos prigimčiai ir atiduoda, bet dvasios viešpatavimą pasituri sau. Tuo būdu jų dvasia lieka skaisti ir darosi panašesnė į savo pirmavaizdį, Švč. Mariją, kuri ir dvasia, ir kūnu buvo skaisčių skaisčiausia.
Taigi per Jėzų Kristų moterys atgavo savo pirmykštę garbę. Katalikų santuoka ir Marijos garbinimas yra moterų ramstis. Juo remiasi visos moterų pareigos ir teisės.
Moterys yra vyrų padėjėjos. „Viešpats Dievas tarė: negera žmogui būti vienam. Padarykime jam į jį panašią padėjėją.“ (Pr 2, 18). Vyras ir žmona yra kaip kūno ir dvasios vienybė. Kitaip santuokos nesuardomumas neturėtų pagrindo. Tas vidaus vieningumas yra vedusiųjų gyvenimo pagrindas. Moteris-žmona gali ir turi kuo daugiau rūpintis šio santuokos pagrindo palaikymu. Ne žemu geidulingumu ir jausmingumu, ne išoriniais rūbais, ne dirbtiniu vyriškumu, bet kantria meile, maloniu ir švelniu elgesiu, tikru dievotumu ir ištikimu pareigų vykdymu moteris palenks ir kiečiausių sprandų vyrus. Moteris-žmona turi atminti, kad didžia dalimi ji atsako už vyro sielą.
Moterys yra vaikų motinos, kaip Marija buvo Dievo Sūnaus Motina. Moteris-motina turi iš Dievo priimti vaikelius. Mūsų laikų didžiausia šeimų nelaimė yra vaikų vengimas. Ši liga jau pasiekia ir kaimus. Žmonės nori gyventi geiduliais, užmiršdami, kad geidulių numaldymas tėra antraeilis santuokos tikslas. Tikrasis santuokos tikslas yra auginti ir plėtoti žmoniją ant žemės. Tą ligą gali pagydyti tik penktojo Dievo įsakymo laikymasis, o ne išoriniai valstybės įsakymai. Nei Bažnyčia, nei mokykla neatliks tos pareigos, kuri savo esme yra motinų pareiga. Tai supranta ir Bažnyčios priešai. Pavyzdžiui, didžiajame Belgijos masonų susirinkime paklausta, kaip sėkmingiau masonams veikti ir koks svarbiausias jų uždavinys bus dvidešimtajame šimtmety. Liežo ložė (masonų skyrius) atsakė: „Pirmiausia reikia rūpintis vaikais, o paskui moterimis. Vaikai yra būsimoji žmonija. Reikia juos apsaugoti nuo pragaištingų dogmų įtakos. Moteris yra didi vaiko sielos vadovė. Reikia ją atitraukti nuo dabartinio jos mokytojo kunigo.“
Ačiū Dievui, kad mūsų motinos tebesilaiko savo gyvybės šaltinio – tikėjimo ir Bažnyčios. Ir toliau moterys turi nešti žmonijai išganymą per Dievo laiminimą motinystę. Ypač šiais laikais mums reikia pamaldžių, šventų motinų, kurios galėtų duoti kilnių vaikų. Išauklėti gerą vaiką yra didesnis darbas, negu pasidaryti garsia politike, nes motinos įsčiose ir glėbyje bręsta visi politikos atstovai. Marija teatgaivina moteryse motinystės meilę ir aukštybę!
