Mergelė ir kūdikis. Sandro Boticelli.
Mergelė ir kūdikis. Sandro Boticelli.

Prieš prisiimdamas žmogiškąją prigimtį, Jis tarėsi su Moterimi klausdamas, ar ji sutiktų dovanoti Jam žmogiškumą. Jėzaus žmogiškumas nebuvo pavogtas iš žmonijos, kaip kad Prometėjas pavogė ugnį iš dangaus; žmogiškumas buvo Jam padovanotas.

Pirmasis žmogus, Adomas, buvo padarytas iš žemės dulkių. Pirmoji moteris buvo padaryta iš vyro kūno miego ekstazėje. Naujasis Adomas, Kristus, gimė iš naujosios Ievos, Marijos, maldos ir Dievo meilės ekstazėje bei laisvės pilnatvėje.

Neturėtume stebėtis, kad manoma ją egzistavus Dievo mintyse dar prieš pasaulio sukūrimą. Kai dailininkas Whistleris tapė savo motinos paveikslą, argi jis negalvojo apie jį dar prieš pradėdamas rinktis spalvas? Jei galėtumėte rinktis motiną (ne perkeltine, bet tiesiogine prasme), jei galėtumėte ją sukurti, argi nepadarytumėte jos tobuliausios iš visų moterų, tokios nuostabios, kad jai pavydėtų visos kitos moterys, tokios švelnios ir gailestingos, kad visos kitos moterys trokštų sekti jos dorybėmis? Tai kodėl manome, kad Dievas turėtų elgtis kitaip? Kai Whistleriui girdavo jo motinos portretą, jis atsakydavo: „Juk žinote, kad kiekvienas stengiasi atvaizduoti savo mamą kaip įmanoma gražiau.“ Tapdamas žmogumi, Dievas taip pat norėjo sukurti savo motiną kuo geriausiai, tad sukūrė ją tobula Motina.

Dievas niekada nieko nedaro nepasirengęs. Du Dievo šedevrai yra žmogaus sukūrimas ir žmogaus atpirkimas. Kūrinija buvo skirta nenupuolusiam žmogui, o Mistinis Jo Kūnas nupuolusiam. Prieš sukurdamas žmogų Dievas padarė malonumų sodą — tokį gražų, kokį tik Jis vienas galėjo padaryti. Šiame kūrinijos rojuje buvo švenčiamos pirmosios vyro ir moters vedybos. Bet žmogus atsisakė palaiminimų ir ėmė sekti žemesniąja savo prigimtimi. Jis ne tik prarado laimę, bet ir sužalojo savo protą bei valią. Tuomet Dievas pradėjo ruoštis žmogaus atpirkimui arba atkūrimui. Bet prieš tai Jis turėjo sukurti naują sodą. Tai turėjo būti ne žemė, o kūnas, sodas, ant kurio vartų nebūtų nuodėmės vardo, sodas, kuriame neaugtų maišto piktžolės, užgožiančios malonės gėlių daigus, sodas, iš kurio plūstų keturios atpirkimo upės į keturis žemės kampus – toks tyras sodas, kad dangiškajam Tėvui nebūtų gėda atsiųsti į jį savo Sūnų, ir šis kūnu apjuostas sodas, prižiūrimas naujojo Adomo, buvo mūsų Švenčiausioji Motina. Kaip Edenas buvo kūrinijos rojus, taip Marija yra įsikūnijimo rojus, ir joje, kaip tame sode, buvo atšvęstos pirmosios vestuvės tarp žmogaus ir Dievo. Kuo arčiau prie ugnies, tuo karščiau; kuo labiau artėjame prie Dievo, tuo labiau nuskaistėjame. Bet kadangi arčiau nei moteris, pro kurios žmogiškumo vartus pats Dievas atėjo į pasaulį, priartėti prie Jo negali niekas, tai už jų nėra tyresnio kūrinio.

Lietuva meldžiasi

Gėlių žieduos paskendęs
Ten sodas Dievo laukė:
Kur neužklydo nė vienas žmogus
Atsivėrė vartai dangaus.
Ištarė „taip“ jos lūpos
Raudoną žiedą išsupo;
Antroji gėlė žydra
Akių nuostabi šviesa.
Trečioji gėlė balta  –
Jos sielos skaidri tyla.
Šiuos meilės žiedus išvydęs,
Kristau, nuženk iš aukštybių.

Laurens'as Housmanas

Šį ypatingą jos tyrumą vadiname Nekaltuoju Prasidėjimu (lot. Immaculata Conceptio). Tai nėra tas pats, kaip pradėjimas Šventąja Dvasia. Žodis immaculata reiškia „be dėmės“, „nesuteptas“. Conceptio reiškia, kad nuo pirmosios pradėjimo akimirkos savo motinos, šv. Onos, įsčiose, išankstinės atpirkimo malonės dėl savo Sūnaus kraujo ji buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės purvo.

Niekada negalėjau suprasti, kodėl šiais laikais žmonės neigia Nekaltąjį Prasidėjimą; juk visi šiuolaikiniai pagonys tiki, kad yra nekaltai pradėti. Jei nėra gimtosios nuodėmės, tuomet visi yra nekaltai pradėti. Kodėl jie bijo pripažinti Marijai tai, ką priskiria sau? Gimtosios nuodėmės ir Nekaltojo Prasidėjimo dogmos yra nesuderinamos. Jei tik viena Marija yra Nekaltas Prasidėjimas, tuomet visi kiti pažeisti gimtosios nuodėmės.

Nekaltas prasidėjimas nereiškia, kad Marijai nereikėjo atpirkimo. Jai jo reikėjo lygiai taip pat, kaip jums ar man. Tik ji buvo atpirkta iš anksto, jos kūnas ir siela apsaugota pirmą pradėjimo akimirką. Atpirkimo vaisius savo sieloje mes priimame Krikšto metu. Atpirkimo reikia visai žmonijai. Bet Marija buvo atskirta nuo nuodėmės slegiamos žmonijos, Kristaus kryžiaus nuopelnus pritaikant jai pradėjimo akimirką. Jei tartume, kad Marijai nereikėjo atpirkimo, tuomet tektų atimti iš jos ir žmogiškumą. Todėl nekaltasis prasidėjimas jokiu būdu nereiškia, kad jai nereikėjo atpirkimo. Reikėjo! Marija yra pirmasis atpirkimo vaisius ta prasme, kad atpirkimas buvo pritaikytas jai pradėjimo metu, o mums kitu, silpnesniu būdu tik po gimimo.

Šią privilegiją ji gavo ne dėl savęs, bet dėl Jo. Štai kodėl tie, kurie netiki Kristaus dieviškumu, nemato prasmės Marijai taikyti ypatingų privilegijų. Jei netikiu (apsaugok Dieve) mūsų Viešpaties dieviškumu, tai visa Marijai rodoma pagarba, jos iškėlimas virš visų kitų žemės moterų man atrodys visiška nesąmonė! Tačiau jei ji yra Dievo, kuris tapo žmogumi, Motina, tuomet ji yra vienintelė tokia, ji išsiskiria iš visų kitų kaip Naujoji žmonijos Ieva – o Jis yra Naujasis Adomas.

Turėjo būti toks kūrinys kaip Marija – antraip Dievas nebūtų radęs iš ko deramai priimti kūną.

Pirmoji pasaulio meilė. Marija, Dievo Motina. Katalikų pasaulio leidiniai, 2018

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.