„Aš esu spaudžiamas iš abiejų pusių: trokštu numirti ir būti su Kristumi; tai yra daug geriau; bet dėl jūsų reikia pasilikti kūne“ (Fil 1, 23-24).
Po Jėzaus įžengimo į dangų švenčiausioji Mergelė gyveno šiame pasaulyje dar apie penkiolika metų. Tačiau jos neapsakomai maloniame veide nebuvo jokių raukšlių ar kitų pasenimo žymių. Jis visada buvo kuo tobuliausiai dailus, toks, koks buvo jai esant trisdešimt trejų metų amžiaus. Laikui slenkant, Marija darėsi dar labiau tyli ir susikaupusi. Niekas nematė jos besijuokiančios, bet ne kartą ji labai meiliai nusišypsodavo. Ji buvo liekna ir išblyškusi, nes nedaug temiegodavo, kartais vos pusę valandos, ir labai mažai tevalgydavo: paprastai truputį duonos ir retkarčiais šiek tiek žuvies.
Vilkėdavo ji balta suknele, būdavo susijuosusi žydra juosta ir ant galvos turėdavo baltą nuometą. Eidama Kryžiaus Kelią, ji gobėdavo juoda skepeta. Ji dažnai lankydavo tąsias vietas, kurias pašventė savo buvimu ir aplaistė savo Krauju jos dieviškasis Sūnus.
Švč. Mergelė ypatingai mylėjo Jono brolį, apaštalą Jokūbą, už jo nepaprastą kilnumą ir uolumą. Jis pirmas iš apaštalų išvyko iš Palestinos ribų skelbti Evangelijos ir pirmas paguldė už Jėzų savo galvą. Kai jis darbavosi Ispanijoje, Marija ne kartą jam teikė paguodos ir pagalbos per angelus. Kartą jam pasirodžiusi Saragosoje, ji pasakė, jog Dievas nori, kad čia būtų pastatyta jos garbei koplytėlė ir kad jis sugrįžtų į Jeruzalę numirti kankinio mirtimi.
Prasidėjus krikščionių persekiojimui Šventojoje Žemėje, Marija džiaugėsi galėsianti savo gyvybę atiduoti už savo Sūnų. Bet ne tokia buvo Dievo valia. Viešpats jai pranešė, kad drauge su apaštalu Jonu tuojau pasišalintų į Mažąją Aziją. Todėl aplankiusi šventąsias vietas ir liūdnai atsisveikinusi su bičiuliais, Jono lydima, išplaukė ji į Efezą. Šioje pirmutinėje savo kelionėje jūra ji prašė Dievą, kad saugotų nuo žūties visus, kurie tik šauksis jos pagalbos pavojuose.
Efeze Jonas ir Marija apsigyveno viename nuošaliai stovinčiame kelioms neturtingoms moteriškėms priklausančiame namelyje. Kasdien ji daug valandų pavesdavo maldai už Erodo persekiojamuosius krikščionis. Čia aplankė ją, grįždamas iš Ispanijos, apaštalas Jokūbas. Ji paragino jį drąsiai sutikti laukiančią jį Jeruzalėje mirtį ir prašė, kai bus danguje, užtarti Bažnyčią. Paprašęs ją visada ypatingai globoti Ispaniją ir būti prie jo mirties valandą, Jokūbas liūdnai tarė jai ir savo broliui Jonui paskutinį sudiev šiame pasaulyje. Atvykęs į Jeruzalę, jis drąsiai skelbė Evangeliją, kol buvo suimtas ir pasmerktas mirti. Vedamas į nužudymo vietą jis karštai meldėsi į Švč. Mergelę, kad jam padėtų. Ir kaip tik prieš pat galvos nukirtimą matė jis regėjime ją, garbingą, daugybės angelų apsuptą. Jis tarė jai patylomis:
„Mieloji mano Viešpaties Motina! Aš prašau tave, pavesk šią mano auką savo Sūnui!“
Marija pasveikino pirmojo nukankinto apaštalo sielą ir nulydėjo ją į dangų. Čia Dievas jai tarė:
„Mano Dukra! Savo šv. Vardo išaukštinimui, tavo garbei ir žmonių labui aš pažadu, jog kas tik mirties valandą nuoširdžiai šauksis tavęs, kaip mano tarnas Jokūbas, tą aš maloningai priimsiu“.
Tuo tarpu, Erodui paliepus, buvo suimtas ir Petras. Marijai karštai paprašius, Dievas leido jai pasiųsti angelą, kad išlaisvintų Petrą iš kalėjimo. Netrukus Dievas nubaudė Erodą staigia mirtimi, ir krikščionių persekiojimas tuo tarpu pasiliovė.
Dar Efeze būdama, Marija gavo iš apaštalo Petro laišką. Ji drauge su Jonu buvo kviečiama atvykti į Jeruzalę, kad galima būtų bendrai apsvarstyti ir nutarti, ar iš pagonių atsivertusieji krikščionys privalo laikytis Mozės įstatymo, ar ne. Nedelsdami jiedu išplaukė į Palestiną.
Atvykusi į Jeruzalę Marija jautė didelį norą tuojau aplankyti Jėzaus kančios pašvęstąsias vietas. Bet ryžosi pirma nueiti į Paskutinės Vakarienės namą pasveikint Petro ir jam, kaip Bažnyčios galvai nusilenkti. Po to, angelų lydima, apėjo ji Kryžiaus Kelią. Alyvų kalne pasirodė jai Jėzus, atlygindamas už Petrui parodytąjį klusnumą ir pagarbą.
Susirinkus apaštalams ir nemažam skaičiui mokinių, Petras paskelbė, jog jie visi drauge per dešimtį dienų melsis į šv. Dvasią ir tik po to ims spręsti šį sunkų ir keblų klausimą. Marija per tą laiką buvo pati viena savo kambarėlyje, nieko nevalgydama, karštai melsdamasi ir kasdien priimdama šv. Komuniją per Mišias. Praėjus dešimčiai dienų, susirinkimas nutarė, kad krikščionys neturi būti įpareigojami laikytis Mozės įstatymo.
Kai po kiek laiko Matas, Morkus, Lukas ir Jonas vienas po kito pradėjo rašyti evangelijas, Švč. Mergelė ne tik kiekvieną jų prašė, bet ir reikalavo, kad jos neminėtų, nebent tai būtų tiesiog būtina. Tik Lukui leido ji kiek daugiau apie ją parašyti, ir jis savo žinias daugiausiai iš jos gavo. Net, kai jau numirus, Jonas rašė savo evangeliją, ji pasirodė jam ir pasakė, jog nedera minėti apie jos dalyvavimą atpirkime, nes ne vienas iš pagonių atsivertusis krikščionis gali imti laikyti ją kokia deive.
Dažnai, ypač per didžiąsias šventes, Marija lankydavo Jeruzalės beturčius ir ligonius, juos guosdama ir teikdama jiems pagalbos. Ji apšvarindavo jų butus, pagamindavo jiems valgyti, nuprausdavo vaikus, pamokydavo juos religijos tiesų. Ji buvo pasiekusi tokį šventumo laipsnį, jog kartais vieno pažvelgimo į ją pakakdavo, kad pikčiausias Bažnyčios priešas atsiverstų. Vienas žymus ir aukštai išsilavinęs Jeruzalės gyventojas vien tik iš smalsumo panoro pamatyti tą pagarsėjusiojo Jėzaus Motiną. Bet vos tik Marija į jį prabilo, jis sukniubo ties jos kojomis, išpažino Jėzų tikrai esant Mesiją ir paprašė krikšto.
Šėtonas, matydamas gera, kurį Marija darė jaunutei Bažnyčiai, ryžosi būtinai ją pražudyti. Užpuolęs tad kartą ją su didžiausiu būriu piktųjų dvasių, stengėsi įtraukti į bet kokią nuodėmę. Bet ji drąsiai paniekino ir tvirtai atmetė visas jųjų pasiūlas. Atlygindamas už tai, Dievas davė jai galią apsaugoti nuo nuodėmės visus tuos, kurie patirdami pagundų į ją kreipsis.
Metams slenkant, Marija jautė iš vienos pusės vis labiau didėjantį troškimą susijungti ir būti su Dievu amžinai danguje, bet iš kitos — Bažnyčios ir žmonių meilė galingai traukė ją dar pasilikti ir darbuotis žemėje. Ji stengėsi suderinti savyje du gyvenimus: veiklųjį (arba darbų) gyvenimą ir kontempliatyvinį (arba mąstymo ir maldos) gyvenimą. Kai ji prašė Dievą jai čia padėti, Dievas pakėlė ją į vienatinę nuolatinio regėjimo būklę. Ypatinga malone galėjo ji būti širdimi, protu ir siela be paliovos ko glaudžiausiai susivienijusi su savo Sūnumi, vis tiek ar besimelsdama, ar ką nors bedirbdama. Todėl veikliai besirūpindama Bažnyčia ir jos nariais, ji buvo kartu giliausiai paskendusi maldoje.
Kiekvieną dieną, ypač gi penktadieniais, prisimindavo ir pergyvendavo ji savo Sūnaus kančią su visomis baisingomis jos smulkmenomis. Stengdamosi atlyginti jam už patirtuosius įžeidimus, išniekinimus ir kankinimus, ji už kiekvieną paniekos ir neapykantos žodį, už kiekvieną smūgį, kalbėdavo atitinkamų maldų ir atlikinėdavo įvairių apsimarinimo darbų. Ji taip giliai pergyvendavo tada Jėzaus kentėjimus, jog dažnai iš jos akių srūdavo kruvinos ašaros, jos kūną išpildavo kraujo prakaitas. Nuo kiekvieno ketvirtadienio penktos valandos iki kiekvieno sekmadienio ryto ji pasilikdavo pati viena savo kambarėlyje ir visomis savo kūno ir sielos jėgomis paskęsdavo Jėzaus kančioje.
Kasdien ji išklausydavo šv. Mišių, kurias paprastai laikydavo apaštalas Jonas, ir priimdavo šv. Komuniją. Po jos ji pasitraukdavo į savo kambarėlį ir išbūdavo tenai pati viena kelias valandas, bendraudama su savo Sūnumi. Ne kartą Jonas matė ją tuo metu pakilusią nuo žemės ir iš jos sklindančius aiškios šviesos spindulius.
Artėjant Švč. Mergelės gyvenimo pabaigai, liepsnojanti meilė taip priartino jos sielą prie amžino susijungimo su Dievu, jog tik nenoras palikti jaunutę Bažnyčią be tokios neįkainojamos Vadovės sulaikė Dievą nuo jos paėmimo į dangų. Jai prasidėjo tada nesiliaujanti dvasios kančia, kadangi ji negalėjo susilaikyti neapsakomai nesiilgėjusi regėti Dievą, bet, būdama nuolanki ir jo valiai tobulai pasidavusi, nedrįso jį prašyti, kad ją išlaisvintų iš šio mirtingojo gyvenimo. Tačiau Viešpats tuoju metu atlygino jai ypatinga malone, būtent, leisdamas jai kas sekmadienį pergyventi jo iš numirusių prisikėlimo laimę ir kasdien po šv. Komunijos džiaugtis itin glaudžiu bendravimu su juo. Jis tarė jai:
„Mano mylimiausioji Motina! Aš būsiu su tavim stebuklingu būdu, kol tebesitęs šis tavo gyvenimas. Bet gana greitai tu būsi laisva nuo mirtingojo kūno pančių“.
Nuo tada Jėzus pasirodydavo jai po šv. Komunijos savo žmogiškąja prigimtimi toks, koks jis buvo, beįsteigdamas Švč. Sakramentą. Tačiau jo išvaizda būdavo daug garbingesnė ir šviesesnė negu buvo per atsimainymą.
Neapsakomai džiaugdamasi ir karštai dėkodama Dievui, Marija kasmet minėdavo Apreiškimo ir Jėzaus Užgimimo sukaktis ir taip pat švęsdavo jau tada įvestas kai kurias Įsikūnijimo ir Atpirkimo paslaptims prisiminti bei pagarbinti šventes. Kasmet per savo į dangų įžengimo sukaktį Jėzus klausdavo Mariją, ko ji labiau norinti: ar jau džiaugtis amžinąja laime danguje, ar dar pasilikti žemėje ir teikti Bažnyčiai pagalbos? Kasmet ji atsakydavo norinti visur ir visada vykdyti vien tik Dievo valią.
— Po mano Sūnaus įžengimo į dangų aš dar gana ilgai gyvenau žemėje, — pasakojo Švč. Mergelė vienai regėtojų. — Tokia buvo Dievo valia, kad žmonės, matydami mano kantrybę ir visą mano elgesį, juo noriau ir greičiau priimtų mano Sūnaus mokslą, ir kad apaštalai gautų pastiprinimo. Per visą tą laiką aš uoliai lankiau tas vietas, kur jis kentėjo ir numirė. Jo kančios įvykiai taip giliai buvo įsmigę į mano širdį, jog jie visada stovėjo man prieš akis, ar aš melsdavausi ar ką dirbdavau...
Malda
Visagalis ir gailestingasis Dieve, kurs Švč. Mergelę Mariją paskyrei krikščionių pagalba, duok, meldžiame, kad jos remiami sėkmingai kovotume su savo nedoruoju priešu begyvendami ir galutinę kovą su juo laimėtume bemirdami. Per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.
