Katalikų Bažnyčioje šeštadienis yra diena, nuo neatmenamų laikų pašvęsta Marijai. Kodėl tikinčiųjų pamaldumas šiai dienai skiria išskirtinę garbę? Kokia gilesnė šio senovinio pamaldumo prasmė?
Šio klausimo svarbą ir aktualumą pabrėžia Dievo Motinos žinia Fatimos piemenėliams, tinkamai apibūdinta kaip svarbiausias XX a. įvykis. Joje nurodytos sąlygos pirmaisiais mėnesio šeštadieniais praktikuoti atgailos komuniją ir pašvęsti Rusiją Jos Nekaltajai Širdžiai yra sąlygos, kurių aiškiai prašoma, kad būtų išvengta baisios bausmės, gresiančios pasauliui dėl žmonių nuodėmių.
Kad tinkamai suprastume šiuos prašymus, neturime pamiršti, jog Marija, nuolankiausias ir paprasčiausias kūrinys, yra sukaupusi savyje neišsemiamą išminties lobyną: ji yra Įsikūnijusio Žodžio, to Dievo, kuris viską sutvarkė „žiūrėdamas ir saiko, ir skaičiaus, ir svorio“ (Išm 11, 20), motina, pačios nesukurtosios Išminties motina. Jai, kaip ir jos Dieviškajam Sūnui, nėra jokių atsitiktinumų, bet kiekvienas vardas, kiekviena vieta, kiekviena diena turi savo paslaptingą prasmę. Todėl akivaizdu, kad šeštadienio pamaldumo pasirinkimas iš Fatimos Dievo Motinos pusės turi būti giliai susijęs su dabartine pasaulio ir sielų padėtimi.
Šeštadienis, pasak daugelio šventųjų ir teologų, buvo absoliutaus ir tobulo Marijos tikėjimo diena: formuluojant šią tezę radikaliausiu būdu – tai buvo diena, kai tikėjimas liko vien tik Švenčiausiojoje Mergelėje, tokiu būdu, kad tą akimirką ji viena buvo visa Bažnyčia. Non exstinguetur in nocte lucerna eius (Pat 31, 18). Marija buvo deganti liepsna, neužgesinamas žibintas, kuris savo tikėjimu apšvietė baisiąją Kančios naktį. Kai ant Golgotos krito tamsa, sako Pijus XII, Kryžiaus papėdėje švietė Marijos žvaigždė – Maris stella – Nukryžiuotojo Motina ir mūsų Motina. Kai viskas aplinkui drebėjo iš baimės, ji stovėjo kaip nepajudinama kolona. Stabat iuxta crucem mater eius (Jn 19, 25).
Net žiaurių kančių akivaizdoje Marija išsaugojo tobuliausią susikaupimą ir neišpasakytą ramybę; visiškai suvokdama, kas vyksta, ji didvyriškai pakluso dieviškosios Apvaizdos planams ir spontaniškai paaukojo dieviškajam teisingumui savo Sūnaus auką už žmonių giminės išganymą.
Būtent per Kančią Marija pelnė karūną ir nusipelnė ryšio su savo Sūnaus Atpirkimu. Jai Jėzaus Kančia prasidėjo Jam gimus, ir visas jos gyvenimas buvo viena ilga mirtis, viena ilga kankinystė. Tačiau kančios kulminaciją, dar didesnę nei Kryžiaus papėdėje, ji patyrė Jeruzalėje, po to, kai kapas buvo užritintas sunkiu akmeniu.
Baisi buvo Kalvarijos tamsa, bet ar gali būti didesnė tamsa už pasaulį, netekusį Išganytojo buvimo? Golgotoje Marijos vienatvė dar nebuvo baigta: didžiuliame skausme jai liko džiaugsmas, kad gali kontempliuoti žavųjį Atpirkėjo Kūną. Bet kai akmuo buvo užverstas ant kapo angos, į tyriausią Mergelės širdį buvo įsmeigtas paskutinis aštrus kalavijas, kurį pranašavo Simeonas (Lk 2, 35).
Jos akių šviesa, Jėzus, dingo. Kokia aušra Marijai buvo rūstesnė už tą šeštadienį? Kokia diena tamsesnė ir labiau apleista už šią? Kas gali išmatuoti kančios, priartėjusios prie agonijos, jau panašios į begalybę, ribas? Taip, šeštadienis Dievo Motinai buvo pati skaudžiausia diena, kai ji aukščiausiu laipsniu dalyvavo tame pačiame apleidime ir toje pačioje paslaptingoje Kančioje, kurią jos Sūnus patyrė Kalvarijoje. Niekada taip, kaip šią dieną, Marija nesuvokė Jėzaus žodžių, kurie, kaip ji apreiškė šventajai Brigitai, nepaliko jos minčių iki gyvenimo pabaigos: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27, 46)
Tačiau šeštadienis, giliausios tamsos ir žiauriausio apleidimo diena, taip pat buvo diena, kai Jos tikėjimas spindėjo didingiausiai.
Marijai, tobuliausiai iš visų sielų po Jėzaus Kristaus, puikiai tinka šventojo Pauliaus žodžiai: Iustus ex fide vivit (Rom 1, 7). Niekada nebuvo ir nebus stipresnio tikėjimo už jos. „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.“ (Lk 1, 45) Kaip Apreiškimo metu, taip ir Kančios metu jos tikėjimo aktas buvo tobulas. Kryžiaus papėdėje ji nė akimirkai nenustojo tikėti, kad jos Sūnus tikrai yra Dievo Sūnus, pats Dievas, nugalėjęs velnią, nuodėmę ir kūną.
Tačiau šis didingas tikėjimo aktas nesibaigė Didįjį penktadienį, jis tęsėsi ir stiprėjo visą šeštadienį, dieną, kai Marijos tikėjimas, kaip ir jos kančia, pasiekė viršūnę. Golgotoje dar buvo matyti keli šviesos blyksniai: gerojo plėšiko ir šimtininko, bailumo ir dykinėjimo valandą atpažinusio Jėzaus Kristaus dieviškumą, tikėjimo aktai. Tačiau šeštadienį Marija buvo viena: viena savo didvyriškame tikėjime ir begaliniame skausme.
Kur iš tikrųjų buvo apaštalų tikėjimas Kančios metu? „Visiškai niekas,“ – komentuoja šventasis Augustinas, – „net tas, kuris protestavo: aš būsiu su tavimi iki mirties.“ (Enarratio in Psalmum 138) O kuriame iš kitų apaštalų reikėtų ieškoti ištikimybės, jei jos trūko jų kunigaikščiui, tam, kuriam buvo lemta tapti regimu likusiųjų tikėjimo pagrindu ir kuris dėl šios priežasties nusipelnė patekti į kapą anksčiau už Joną?
Jonas, tiesa, sekė paskui mūsų Viešpatį iki pat Kalvarijos, bet, pasak šventojo Antano, jei jis ir stovėjo prie Kryžiaus kūnu, tai mintimis buvo toli nuo jo, nes net jis pats netikėjo Kristaus dieviškumu. Tėvai pastebi, kad Jonas per kančią atstovavo sinagogai, o Petras – Bažnyčiai. Priėjęs prie kapo, „jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo“ (Jn 20, 5), nes sinagoga, kaip sako šventasis Grigalius Didysis, nors ir žinojo Šventojo Rašto paslaptis, dvejojo tikėti Viešpaties Kančia. Tą, apie kurį Šventasis Raštas taip ilgai ir įvairiais būdais pranašavo, sinagoga matė esant, bet nenorėjo Juo tikėti. Mūsų Viešpats kalbėjo visiems be išimties apaštalams, sakydamas: „Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys.“ (Mt 26, 31) O kai Jis pasirodė jiems po Prisikėlimo, jiems sėdint prie stalo, evangelistas, patikslinęs, kad jų buvo vienuolika, vadinasi – visi, rašo, jog Jėzus „priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę jį prisikėlusį.“ (Mk 16, 14)
Be abejo, drąsesnės už apaštalus Kančios metu buvo pamaldžios moterys, tačiau kur buvo jų tikėjimas tą baisųjį šeštadienį? Jos nepabėgo, bet „verkė ir aimanavo“ (Lk 23, 27); jos turėjo žmogiškos užuojautos, širdies švelnumo ir jausmų, tačiau nebuvo pajėgios atlikti herojiško antgamtinio tikėjimo akto, kurio reikėjo tą akimirką. Kurioje iš jų reikėtų ieškoti tikėjimo, jei net šventoji Marija Magdalena, pirmoji atsidavime ir Jėzaus meilėje, prieš Prisikėlimą netikėjo Jo dieviškumu?
Vien tik Dievo Motina nenešė prie kapo kvepalų ir tepalų, kaip tai darė pamaldžios moterys; ji neverkė ir neieškojo gyvųjų tarp mirusiųjų, kaip tai darė Marija Magdalena ; ji nebuvo nustebusi, kaip Petras; ir Prisikėlusiojo akivaizdoje nesistengė tikėti, sutrikusi ir suglumusi, kaip tai darė apaštalai. Daugelis autorių tvirtino, kad Viešpaties Kančios metu vieni neturėjo nei tikėjimo, nei užuojautos, kaip Jį įžeidę netikintys žydai ir demonai; kiti turėjo užuojautą, bet ne tikėjimą, kaip apaštalai ir pamaldžios moterys; dar kiti turėjo tikėjimo pažinimą, bet ne užuojautą, kaip angelai, kurie yra bejausmiai. Vienintelė Švenčiausioji Mergelė turėjo vidinę užuojautą ir tikrą tikėjimą.
Visi mokiniai nusidėjo, ir tame Tridienyje jie buvo mirę tikėjimui. Šventasis Antanas taip pat primygtinai pabrėžia visų mokinių nupuolimą ir primena, kad Tenebrae pamaldų metu uždegamos žvakės simbolizuoja dvylika apaštalų ir tris Marijas – Magdaleną, Mariją Salomę ir Mariją iš Alfiejaus, – kuriose užgeso tikėjimas Kristaus dieviškumu, kuris liko liepsnoti tik Švenčiausiojoje Mergelėje.
„Marija buvo viena ir kalbėjosi su angelu. Ji buvo viena, kai ant jos nužengė Šventoji Dvasia ir ją apgaubė Aukščiausiojo galybė. Ji buvo viena, ir įvyko pasaulio išganymas, ir ji savyje pradėjo visų žmonių atpirkimą.“ (Šv. Ambraziejus, Epist. 49)
Ji taip pat buvo viena tą Didįjį šeštadienį, kai savo širdyje įkūnijo Bažnyčios tikėjimą. Todėl ji buvo Bažnyčios širdis – Cor Sponsae – kuri budėjo nepajudinamu tikėjimu. Tą Didįjį šeštadienį, sako šventasis Bonaventūra, ant tos širdies, kaip ant mistinės uolos, Dievas pastatė savo Bažnyčią.
Taigi remiantis tiek daug ir tokių autoritetingų liudijimų, galima tvirtinti, kad per baisųjį Tridienį, kurio metu sustojo Atpirkėjo širdies plakimas, visas tikėjimas ir visa Mistinio Kūno gyvybė buvo uždaryta nekaltoje ir sielvartingoje Marijos širdyje. Jos Nekaltoji Širdis buvo Bažnyčia.
Ar Dievo Motinos prašymas Fatimoje pagerbti šeštadienį, jos tobulo tikėjimo dieną, turi kokį nors ryšį su sunkia Bažnyčios krize ir baisiu tikėjimo praradimu mūsų laikais? Ar galima susieti šeštadienį – dieną, kai Marija neteko žaviosios Jėzaus žmogystės, su dienomis, kai tarytum išnyko mistinis Išganytojo Kūnas?
Neabejotina tai, kad kančios tamsoje Marija labai spindėjo. Ji buvo miestas ant kalno (Mt 5, 14), vaivorykštė debesyse (Pr 9, 13), vėliava, iškelta tarp tautų (Iz 62, 10), šviesa, šviečianti tamsoje (2 Pt 1, 19). Šios valandos tamsoje karštai prašykime jos tyrumo ir tikėjimo vientisumo dovanos visiems, kurie, laikydamiesi jos prašymų, šeštadienį susivienys su jos Nekaltąja Širdimi apmąstymu ir Komunija. Todėl karštai prašykime jos neįkainojamos dovanos – tokio pat vientiso ir tyro tikėjimo, koks per Didįjį šeštadienį spindėjo jos Nekaltojoje Širdyje.
Marija, sako Leonas XIII, turi paslaptingą užduotį atvesti mus į tikėjimą (enciklika Adiutricem populi), o ant jos, priduria šventasis Pijus X, kaip ant kilniausio pamato po Jėzaus Kristaus, laikosi visų amžių tikėjimas (enciklika Ad diem illum laetissimum). Iš tiesų, pasak šventojo Liudviko Marijos Grinjono de Monforo, Aukščiausiojo sutikimu ji išsaugojo tikėjimą šlovėje, kad jį palaikytų Kovojančios Bažnyčios ištikimiausiuose tarnuose. Tarp pagrindinių tikro pamaldumo Dievo Motinai vaisių kaip tik ir yra, kaip moko tas pats šventasis traktate Tikrasis pamaldumas Marijai, dalyvavimas Marijos tikėjime: autentiškas tikėjimas, gyvas ir gaivinamas meilės, tvirtas ir nepajudinamas kaip uola, veiklus, skvarbus ir drąsus.
„Pagaliau šis tikėjimas bus jūsų liepsnojantis fakelas, jūsų pats gyvenimas su Dievu, jūsų slaptas dieviškosios Išminties šaltinis ir visagalis ginklas, kuriuo galėsite apšviesti sėdinčius tamsoje ir mirties šešėlyje. Jis uždega tuos, kurie yra drungni ir kuriems reikia karštos meilės aukso. Ji sugrąžina gyvybę tiems, kurie yra mirę dėl nuodėmės. Ji švelniais ir įtikinamais argumentais išjudina ir perkeičia marmuro ir Libano kedrų širdis. Galiausiai šis tikėjimas sustiprins jus pasipriešinti velniui ir kitiems išganymo priešams.“
Ką pridurti prie šių palaimingų žodžių? Opus tuum fac! Tegul Marijos tikėjimas prasiveržia visame pasaulyje – ir kuo greičiau, kaip tik įmanoma, išsipildo nuostabus pažadas: „Galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos!“
