Skelbiame ištrauką iš puikios vieno žymiausių XX a. pirmos pusės lenkų teologų kun. Jaceko Woronieckio knygos Pełnia modlitwy (liet. Maldos pilnatvė) angliško vertimo. Knygoje išsamiai aptariamas ne tik teorinis Katalikų Bažnyčios mokymas apie maldą, bet ir pateikiami praktiniai patarimai, kaip iš tikrųjų ištobulinti maldos meną. Kaip teigia autorius, „kaip ir visos praktinėse veiklose, neužtenka tik žinoti, kas tai yra, bet dar reikia žinoti, kaip melstis. Kitaip tariant, vien teorijos neužtenka ir reikalinga praktika, o tai jau yra tam tikras menas, turintis savo metodus ir praktinius įgūdžius.“
Knygą anglų kalba galima įsigyti parašius
Trumpai apžvelgsime du pirmuosius mūsų maldos trūkumus. Kas nusigręžė nuo Dievo, gali melsti tik vieno dalyko – atsivertimo. Ir nors Dievas neprivalo grąžinti malonės, kuri kartą buvo atmesta, vis dėlto galime tikėti, kad mūsų troškimas sugrįžti pas Dievą, kuris neapsieina be veikiančiosios malonės dalyvavimo, atves mus prie pašvenčiamosios malonės, po kurios mes vėl tapsime Dievo vaikais. Kol tai neįvyks, neturėtume stebėtis, kad neturime teisės, jog mūsų maldos būtų išklausytos.
Vis dėlto akivaizdu, kad pats žmogaus prašymų objektas, kad būtų išklausytas, turi būti ne tik geras ir tinkamas, bet ir pasiduoti pajungiamas antgamtiniam žmogaus likimui, kaip priemonė tikslui pasiekti. Pats Kristus sakė: „Ne už pasaulį meldžiu“ (Jn 17, 9), todėl prašymai dėl grynai žemiškų dalykų, nesusiję su antgamtiniu tikslu, taip pat nebus išklausyti.
Dėl šios priežasties taip pat labai svarbu prašyti, kad Dievas savo įkvėpimais vadovautų mūsų maldoms ir kad Jis palenktų mus prašyti to, ką nusprendė mums duoti per maldą. Ši mintis gražiai išreikšta 9–ojo sekmadienio po Sekminių kolektoje: „Viešpatie, maloningai išgirsk Tavęs besišaukiančiųjų maldas. Norėdamas patenkinti jų norus, padaryk, kad jie prašytų to, kas Tau patinka. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų...“
Vis dėlto svarbiausia sąlyga, kalbant apie permaldavimo maldos veiksmingumą, yra trečioji, susijusi su mūsų maldos būdu, vidiniu nusiteikimu, t. y. šventu jėgos panaudojimu prieš Dievo gailestingumą. Šios sąlygos nesilaikymas yra priežastis, dėl kurios mūsų maldos, nors ir garbingos bei dievobaimingos, nėra tokios veiksmingos, kaip žadėjo mūsų Gelbėtojas. Jei atidžiai apsvarstysime Mūsų Gelbėtojo žodžius, kuriais Jis ragina mus melstis ir žada visada atsiliepti į mūsų maldas, pamatysime, kad Jis reikalauja iš maldos dviejų dalykų: kad ji kiltų iš gilaus tikėjimo ir būtų atkakli. Jėzus nežada atsakyti į kiekvieną maldą. Kas meldžiasi neturėdamas gilaus įsitikinimo Dievo galia, gerumu, gailestingumu ir ištikimybe, kurią gali suteikti tik tikėjimas, kas pradėjo Jo maldauti, bet netrukus negavęs to, ko norėjo, nusivylė ir nustojo melstis, tas negali turėti jokių pretenzijų Dievui dėl to, kad nebuvo išklausytas.
Tikėjimas turėtų suteikti maldai begalinio pasitikėjimo Dievo visagalybe, galinčia padaryti bet ką, pagal gilius Išminties knygos 12, 18 žodžius: Subest enim tibi, cum volueris, posse („Juk tu turi galią veikti, kada panorėjęs“). Šventųjų gyvenimuose dažnai randame tokio didelio pasitikėjimo maldos galia pavyzdžių, dėl kurio jie nustojo ieškoti įprastų žmogiškų priemonių, o savo viltį sudėjo tik į maldą. Žinoma, paprastai negalima rekomenduoti apleisti įprastų natūralių priemonių, kurias Dievas duoda žmogui, ir tik išimtiniais atvejais, veikiant dieviškajam įkvėpimui, kartais galima jas pamiršti ir aklai pasinerti į Dievo Apvaizdos glėbį. Tačiau kai norima ką nors gauti iš Dievo per maldą, reikėtų susitelkti į ją, o ne į ją lydinčias natūralias priemones.
Čia ir glūdi mūsų permaldavimo maldų menko veiksmingumo priežastis. Dažnai jos tėra saugiklis, jei kitos priemonės nepadėtų. Nenuostabu, kad, neišplaukdamos iš gilaus pasitikėjimo Dievo galia, jos neduoda laukiamų rezultatų. Trūksta tikėjimo, kuris, jei būtų net mažas kaip garstyčios grūdelis, galėtų pajudinti kalnus, jei tik būtų tikras ir nuoširdus.
Ir dar: malda, kylanti iš gilaus tikėjimo, turėtų atsižvelgti į tikėjimo tiesas, iš kurių itin svarbus mokymas apie meilę, nuopelnus, kančią, Mišių auką, šventųjų bendravimą ir Dievui duotus įžadus. Kai žmogus taip trokšta Dievo malonės, jis turi būti pasirengęs už ją sumokėti, ir sumokėti už ją savimi – tuo, kas brangiausia: savo meile, darbu, kančia, išsižadėjimais, savęs paaukojimu. Kas nėra pasirengęs atiduoti ką nors iš savęs, kad gautų Dievo malonę, tas arba nelabai rūpinasi šia malone, arba netiki, kad visi antgamtinę vertę žmogaus gyvenime turintys veiksmai, turi ir mainomąją galią.
Atrodo, kad šiandien nėra nieko svarbiau, kaip priminti tikintiesiems begalinę Švenčiausiosios Mišių aukos permainomąją galią. Paprasti žmonės vis dar tvirtai tiki Mišių veiksmingumu, tačiau mūsų inteligentai nepakankamai įvertina didžiausią dovaną, kurią galima paaukoti Dievui nekruvinos Jo Sūnaus aukos pavidalu. Niekas dėl to nenukenčia labiau už mirusiuosius, nes beveik niekas nesusimąsto apie tai, kokią paspirtį Mišios gali atnešti sielų, už kurias jos aukojamos, ramybei.
Taip pat labai svarbus yra ir apsimarinimas, kaip palydimasis maldos veiksnys, ypač pati paprasčiausia jo forma – pasninkas. Pats mūsų Išganytojas, išgydęs apsėstąjį, aiškiai tai parodė savo mokiniams (Mk 9, 28), mokydamas, kad ypač tada, kai maldos metu tenka susidurti su tamsos dvasia, būtina, apmarinant savo kūną, suteikti savo dvasiai daugiau galios ir nepriklausomybės nuo ją varžančių materijos saitų.
Jei norime, kad mūsų maldos iš tiesų kiltų iš tikėjimo, jas turi lydėti pasirengimas paaukoti save. Šį pasirengimą galime išreikšti įžadu, tačiau, jei kalbama apie ką nors, kas įpareigotų tam tikram laikui, visada turėtume pasitarti su patyrusiu nuodėmklausiu – davusieji religinius įžadus negali duoti kitų įžadų be savo vyresniųjų leidimo. Žodžiu, pasirengimas aukotis yra vienas geriausių įrodymų, kad malda kyla iš karšto tikėjimo ir meilės, ir kad tai, ko žmogus prašo, jam iš tikrųjų yra vertinga.
Atkaklumas yra dar viena veiksmingos maldos sąlyga. Mūsų Gelbėtojas dar aiškiau pabrėžė šią sąlygą, ragindamas melstis, ir, ko gero, nė vienas Evangelijos pasakojimas nėra toks aiškus kaip pasakojimas apie žmogų, kuris naktį pasibeldė į kaimyno duris, norėdamas pasiskolinti tris duonos kepalus, kad galėtų juos paaukoti netikėtam svečiui (Lk 11, 5–8). Iš Jo žodžių akivaizdu, kad norint, jog maldos būtų veiksmingos, jos turi turėti atkaklumo bruožą, kurį, kalbant apie žmones, pavadintume įkyrumu, tačiau kalbant apie Dievą ir antgamtines gėrybes, dėl kurių žmogus beldžiasi, tai ne įkyrumas, bet gilaus tikėjimo Dievo visagalybe ir gailestingumu įrodymas. Kaip tėvai ar auklėtojai, kurie, nusprendę ką nors dovanoti vaikams, dažnai liepia jiems ilgai to siekti ir žavisi įvairiomis vaikų idėjomis, kuriomis jie siekia palenkti tėvus nuolaidžiauti, nors šie jau seniai yra apsisprendę, taip ir Dievas maloniai žvelgia į šventas sielas, kurios kartais nori priversti Jį padaryti tai, ką Jis taip noriai pasirengęs joms duoti, nes šiame primygtiniame reikalavime yra tiek daug pasitikėjimo begaliniu Dievo gerumu, kad panašios maldos, nors ir maldaujančios savo turiniu, tampa galingomis garbinimo ir šlovinimo giesmėmis visatos Viešpačiui.
Tokia yra ištvermės sąlyga, kurią taip aiškiai pabrėžia šventasis Jokūbas (5, 16), ragindamas tikinčiuosius melstis. Taip pat lengviau suprasti, kodėl žmogaus maldos taip dažnai būna neveiksmingos: maldos, keliamos be gilaus tikėjimo Dievo visagalybe ir begaliniu gerumu, be pasirengimo paremti prašymus savo aukomis, nutrūkusios dėl nusivylimo, jei į jas iš karto neatsiliepiama, negali duoti rezultatų, kuriuos Dievas užtikrina dėl atkaklių, pasitikinčių ir pasiaukojančių maldų.
Tačiau jei taip dažnai atsitinka, kad maldos dėl mūsų pačių kaltės neduoda mums to, ką Dievas pažadėjo, jei tik būtume atkakliai meldęsi, turime ir nuostabių maldos veiksmingumo pavyzdžių. Šventųjų gyvenimuose gausu visagalybės, kurios Dievas suteikė savo išrinktųjų maldoms, pavyzdžių, ir iš kurių matyti, kiek daug darbo pareikalavo šios maldos, kaip šventai jos naudojo jėgą ne tik Dievo gailestingumo atžvilgiu, bet ir jų pačių kartais labai silpnos žmogiškosios prigimties atžvilgiu.
Šventasis Dominykas, pastebėjęs sielą, kurią norėdavo patraukti į savo ordiną, ištisas naktis skirdavo maldai, kartais pasikviesdamas į pagalbą kitą patikimą asmenį, ir Dievas niekada neatmesdavo tokios maldos. Panašiai nuostabių ištvermės maldoje už nusidėjėlių atsivertimą pavyzdžių turime ir šventosios Kotrynos gyvenime. O naujausiais laikais tą patį skaitome šventosios Gemos Galgani gyvenime, kuri kaip niekas kitas šventai smurtavo prieš dangų, matydama sielas, kurioms grėsė amžinojo pasmerkimo pavojus.
Taip, reikia skaityti šventųjų gyvenimus, kad įsitikintume, kokia gali būti malda, kai rimtai vertiname jos veiksmingumo sąlygas. Tuomet pamatysime, kad „Viešpats yra ištikimas visais savo žodžiais“ (Ps 145, 13).
