Viešpatie, kaip aš Tave myliu. Duok, kad ir mylėčiau, ir mylėti nenustočiau niekados. Širdis mano dega. Norėčiau iki paskutiniam savo kraujo lašeliui paaukoti už Tave, viską atiduoti, visko išsižadėti - ir gyvenimo, ir visko, kad tik Tavo garbė augtų ir Tavo Bažnyčia taptų ir kiltų. Pats rodyk, kas man daryti. Tiek man malonių esi, Viešpatie, suteikęs, ką aš tau už tai atiduosiu, ką paaukosiu, kaip atsilyginsiu. Ką turiu, viskas Tavo; taigi, ką aš Tau galiu duoti? Viską, ką turiu. Iš savęs nieko neturiu, bet iš Tavo malonės esu turtingas. Viską Tau pašvenčiu.
Tu matai, Viešpatie, kad nieko daugiau netrokštame, kaip tik Tavo didesnės garbės, savo sielos išganymo ir ištobulinimo, ir kitų sielų išganymo, ir Tavo Bažnyčios labo, ir išaukštinimo. Priimki, Viešpatie, mūs gerus norus, mūsų visas jėgas ir gabumus, mūsų gyvenimą, viską, kas mes esame, ir ką turime, daryk su mumis, kaip Tau patinka.
Viešpatie, suteik man tą malonę taip visus ryšius mane prie žemės rišančius sutraukyti, taip nuo visų šios žemės niekniekių atsisakyti, taip nuo visokių žemiškų norų, geismų, siekimų, užsimanymų pasiliuosuoti, kad drąsiai galėčiau tarti: nieko daugiau čia nesibijau ant žemės, kaip tik Tavęs, mano Viešpatie, Dieve mano ir Sutvertojau, - kaip tik to, kad Tau mažiau neįtikčiau, negu galėčiau, kad mažiau dėl Tavo garbės nepadaryčiau, negu mano jėgos, Tavo malonės paremiamos, išneštų.
Uždek tik, Viešpatie, mūsų širdis Tavo meilės ugnimi! Duok tik mums Tavo Šv. Dvasią, kad mes tik tikrai visko išsižadėję Tavo garbei ir Tavo Bažnyčiai visiškai, pilnai atsiduotume.
Tegul bus Tau, Dieve, garbė ir padėka. Tegul bus garbė ir padėka Viešpačiui Jėzui, kuris moko mus nešti visokį kryžių. Dėkui Švč. Panelei užtarytojai ir apgynėjai visų priespaudose esančiųjų. Kiek kartų visokioms kliūtims užėjus, rankos krito žemyn, kaip ir kad kas būtų kojas kirste pakirtęs, žengti pirmyn tarsi nebeįstengčiau. Tu vis mane stiprinai, Viešpatie. Tamsybėms mane apnikus, Tu vis man švietei Tavo Sūnaus Viešpaties Jėzaus pavyzdžiu kaip skaisčių skaisčiausia žvaigždė. Tu vis gaivinai mane ir linksminai didžių didžiausiomis malonėmis. Ką gi aš, vargšas, Tau, Dieve, atiduosiu už tai, ką esi man padaręs ir davęs. Imsiu Tavo Sūnaus kryžių, kuri teikeis maloningai ant manęs uždėti, ir nešiu jį. Jėzau, teatsiduodu Tavo Bažnyčiai, Tavo krauju atpirktų sielų išganymui: su Tavimi gyventi, su Tavimi darbuotis, su Tavimi kentėti, o tikiuosi, kad ir su Tavimi drauge mirti ir drauge karaliauti.
Viešpatie! Tavimi pilnai pasitikiu, stiprink mano viltį. Kuo gi daugiau galiu aš pasitikėti, būdamas toks dvasios vargšas ir plikšas, jei ne Tavo, Viešpatie, gerumu, jei ne Tavo Mieliausio Sūnaus Širdimi pilna meilės ir pasigailėjimo, jei ne Švenčiausios Panelės Marijos galingu užtarimu. Viešpatie! Tikiu į visa tai, ką esi apreiškęs, ko Šv. Katalikų Bažnyčia moko, tikiu į visa tai, kas yra Šv. Rašto ir Šv. Tėvų padavimuose.
Stebėtinu keliu patinka Tau, Viešpatie, mane vesti. Bet kas Tavo kelius ir sumanymus atspės. Štai aš, Tavo tarnas: siųsk mane, kur nori. Kaip kūdikis puolu Tavo prieglobstin: nešk mane. Keblumų, kliūčių ir sunkenybių keliu patinka Tau mane vesti, dėkui Tau ir už tai, labai dėkui. Tikiuosi, kad tuo keliu beeidamas ne taip greit suklysiu, nes tai kelias, kuriuo ir mano mieliausias Išganytojas Jėzus Kristus ėjo.
Aukoju Tau, Viešpatie, Dieve, visus savo darbus, vargus, rūpesčius, visus nemalonumus, sunkenybes, kryžius. Duok, Dieve, kad dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios dar daugiau galėčiau dirbti, vargti ir kentėti. Duok, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios. [...] Aš už visas malones, kurias man suteikei, dėkoju. Koks Tu, Viešpatie, dosnus. Kaip gausiai dalini savo malones mums, nevertiems sutvėrimams. Dieve mano, kaip saldu Tau tarnauti. Kas bus Tavo danguje, jei čia, ant žemės, tokiomis saldybėmis žmogaus sielą pripildai [...]. Širdis tirpsta, alpsta, lūpos žado nebetenka, akyse tamsu darosi, rankos kojos tarsi stingsta, visą kūną stebėtinos kažin kokiu šventu šiurpuliu vilnys apima, o siela, siela Tavyje skendi. Kad ne Tavo galybė, regis, numirtum žmogus iš tos meilės, tų saldybių. Pasitrauk, nuo manęs, Viešpatie, nes aš - nusidėjėlis. Viešpatie, nesu vertas, bet tik tark žodį. Tu esi tas, kuris pakelia beturtį iš mėšlo. Viešpatie, Viešpatie, koks esi Nuostabus.
Jei valia prašyti, tai duok, Viešpatie, kad aš būčiau Tavo Bažnyčioje nelyginant ta mazgotė, puodkelė, kuria viską valo, o suvartoję meta šalin kur į tamsiausią ir bjauriausią kampą, tegul ir aš taip tapčiau suvartotas ir sunaudotas, kad tik Tavo Bažnyčioje butų nors koks kampelis geriau išvalytas, kad tik Tavo name būt šiek tiek švariau ir skaisčiau. [...] Duok, kad aš būčiau paniekintas, kad susinešiočiau, sudilčiau, kad tik Tavo garbė augtų, platintus, kad tik tuo prisidėčiau prie Tavo Bažnyčios tarpimo. Kvailas esu: neišmanau, ko prašyti. Duok, Dieve, kad visame kame Tavo valia išsipildytų. Štai aš, imk mane, daryk ką nori su manimi; duok, kad būčiau palankiu įrankiu Tavo rankose. Tegul tik Tavo garbė auga, Tavo Karalija platinasi, Tavo valia pildosi. Duok man, kad kaskart labiau savęs išsižadėčiau ir kaskart Tave labiau mylėčiau.
Myliu Tave, Jėzau, ir mylėti trokštu, suteik man tą malonę, kad kaskart labiau Tave mylėčiau. Duok, Jėzau, narsumą ir stiprybę, kad dėl Tavo Vardo išaukštinimo, dėl Tavo Bažnyčios gerovės prieš jokias kliūtis ir keblumus nenusilenkčiau, rankų nenuleisčiau; kad drąsiai visur eičiau, visur įlįsčiau, kur tik būt galima dėl Tavęs dirbti ir kentėti; kad pats Tavo dvasios perimtas visur ją įnešti stengčiausi.
Duok, mums, Viešpatie, tą drąsa ir narsumą, kad nesibijotume niekad save užmiršę, savęs visiškai išsižadėję, sau numirę visiškai paskęsti dėl didesnės Dievo garbės ir Bažnyčios labo, sužibėti, kaip toji žvakė ant altoriaus pastatyta, dėl Dievo garbės, sudegti, kaip tie smilkalų grūdai, išduodantys gardų kvepėjimų, dėl Dievo garbės, nesibijokime susinešioti, sudilti, sunykti dėl didesnės Dievo garbės.
Duok, Viešpatie, kad piktosios dvasios įnirtimas ir siutimas, kad sugedusio pasaulio pašiepimai ir persekiojimai - niekas mūsų neiškreiptų ir neišvestų iš tiesos kelio ir kad niekada neatitrauktų nuo pradėtų dėl Tavo garbės darbų ir neatgrasintų, ir kad niekad mus uolumo ugnies neužslopintų. Duok, Viešpatie, kad augant Tavo švento Vardo priešų narsumui, einant didyn visokioms sunkenybėms ir priešingumams, ir pinklėms, ir žabangoms, kiltų, augtų ir stiprėtų drauge ir mūsų uolumas, narsumas, sumanumas, išmintis, drąsa ir patvara. Tebūna mūsų obalsis: Visa galiu Tame, kuris mane stiprina. Duok, Viešpatie, kad visokiose audrose, kurias nelabasis ir sugedęs pasaulis prieš mus sukels, užlaikytume ištvermę, nieku nepajudinamų ramybę, kad juo labiau mus persekios ir plaks, juo labiau prie Tavo Mieliausiojo Sūnaus Jėzaus Kristaus glaustumės, juo su didesniu pasitikėjimu po Marijos Nekaltai Pradėtos Panelės globa bėgtume.
Duok, Dieve, kad aš, savęs išsižadėjęs visiškai, kaskart labiau Tavyje ir Tavo šventoje valioje paskęsčiau. Jaučiu gerai, kad tik tada žmogus tikrą [Dievo sūnų liuosybę] įgyji, kada išsinėręs iš savimeilės kailio apsisiauti Kristaus dvasios ir malonės rūbu, kada savęs ir šio pasaulio, ir piktos dvasios tikrai išsižadėjęs, pradedi įeiti, įsigilinti į Viešpatį Dievą. Duok, Dieve, kad į viską žiūrėčiau nuo amžinumos aukštybių ir viską amžinumos svarsčiais sverčiau.
Matau, Viešpatie, kaip tavo gausios malonės tekėdamos, nelyginant srovės upelis, nuolat valo, nuplauna nuo mano sielos netobulybių dulkes ir nusižengimų purvus. Už tai ačiū Tau, gailestingasis Dieve.
