Šv. Vincentas Fereras   Versta iš: Šv. Vincentas Fereras, Velykų sekmadienio pamokslas
Švč. Mergelė Marija. Gento altorius.  Jan van Eyck ir Hubert van Eyck
Švč. Mergelė Marija. Gento altorius. Jan van Eyck ir Hubert van Eyck. Art in Flanders (artinflanders.be) nuotrauka.

Ištrauka iš šv. Vincento Ferero Velykų sekmadienio pamokslo apie tai, kad Kristus po Prisikėlimo pirmiausiai pasirodė savo Motinai – Švč. Mergelei Marijai. Nors Evangelijoje tai nėra minima, tokią nuomonę yra pagrindę daugybė autoritetingų teologų ir šventųjų. 1997 m. Jonas Paulius II pareiškė: „Evangelijose minimi įvairūs Prisikėlusio Kristaus pasirodymai, bet ne susitikimas tarp Jėzaus ir Jo Motinos. Ši tyla neturi vesti prie išvados, kad po Prisikėlimo Kristus nepasirodė Marijai; greičiau ji kviečia mus apmąstyti priežastis, kodėl evangelistai pasirinko to nepaminėti.“ Tarp šventųjų, argumentavusių, jog Jėzus pirmiausia pasirodė savo Motinai, yra šv. Ambraziejus, šv. Brigita Švedė ir šv. Ignacas Lojola.

MALONINGAI ATSKLEISTAS

Antrasis aspektas yra tas, kokiu būdu Prisikėlimas buvo maloningai apreikštas Marijai. Daugelis teologų daro išvadą, kad prisikėlęs Kristus pirmiausia pasirodė Mergelei Marijai, savo motinai. Tai aiškiai sako Ambraziejus knygoje Apie mergeles, sakydamas, kad Marija buvo Kristaus prisikėlimo liudininkė ir pirmoji Jį pamačiusi. Tačiau evangelijų autoriai pasirinko tai praleisti – jiems rūpėjo išvardyti tik neginčijamus liudytojus, nes motinos liudijimas apie savo mylimiausią sūnų galėjo būti palaikytas melagingu.

Yra trys priežastys tikėti, kad Jis pirmiausia pasirodė savo mergelei motinai. Pirma, dieviškuoju nurodymu, nes ji labiau už visus kitus kentėjo dėl savo sūnaus kančios. Dėl ypatingos Kristaus motinos privilegijos Jo motina gimdė be skausmo – priešingai įprastai natūraliai tvarkai. Tačiau tik tam, kad ji pajustų Jo mirties kančias, kurios viršijo visas šio gyvenimo negandas, kaip sako valdovas Albertas savo „Jis buvo siųstas“ [dominus Albe.super, missus est]. Mirtis yra visų baisių dalykų pabaiga, nes siela išraunama kaip medis, tačiau sūnaus kančios metu ją užklupo visi gimdymo ir mirties skausmai. Kadangi Šventajame Rašte sakoma: „Visa širdimi gerbk savo tėvą, neužmiršk savo motinos gimdymo skausmų“ (Sir 7, 27), Kristus tobuliausiai laikėsi tėvų pagarbos įstatymo. Vadinasi, Jis pirmiausia pasirodė savo motinai, kuri buvo sukrėsta labiau, nei visi kiti.

Pirmieji sestadieniai

Antra, dėl jos tikėjimo nuopelnų. Juk tikrai taip buvo ir tai pakankamai aiškiai matyti iš teksto, kad Kristaus kančios metu visi apaštalai ir mokiniai visiškai prarado savo krikščioniškąjį tikėjimą; kai kurie abejojo, ar Jis tikrai buvo Dievas ir Mesijas, nors visi laikė Jį labai šventu pranašu. Tik Mergelė Marija tą šventąjį šeštadienį nepajudinamai tikėjo. Dėl to kiekvieną šeštadienį Dievo Bažnyčioje jos garbei švenčiamos tos dienos apeigos. Todėl kai Šventajame Rašte sakoma: „Jis pats apsireiškia tiems, kurie juo pasitiki“ (Išm 1, 2), atrodo, kad kaip atlygis už tikėjimo nuopelnus jis pirmiausia pasirodys jai.

Trečia, dėl jos meilės stiprumo. Nėra buvę motinos, kuri mylėtų savo sūnų labiau, nei Marija mylėjo Kristų. Kadangi Jis sakė: „Kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“ (Jn 14, 21), todėl taip ir bus ir t. t. Iš šių trijų priežasčių aišku, kad pirmiausia Jis pasirodė Mergelei Motinai, nors šventieji evangelistai apie tai aiškiai nutyli.

Praktiškai kalbant, tai galima būtų aprašyti tuo būdu, kuriuo pamaldžios sielos apie tai mąsto, kai Dievas duoda joms suvokti šio regėjimo saldumą savo širdyje.

Mergelė Marija buvo visiškai tikra, kad jos sūnus prisikels trečiąją dieną, kaip Jis buvo išpranašavęs, tačiau galbūt ji nežinojo Jo prisikėlimo valandos, nes nėra parašyta, kad Kristus būtų apreiškęs savo prisikėlimo valandą ar primoje, ar tercijoje [pirmą, ar trečią dienos valandą] ir pan. Taigi Mergelė Marija būtent šią naktį, kuri jai buvo tokia ilga, laukė savo sūnaus prisikėlimo ir ėmė galvoti, kurią valandą Jis prisikels, nes ji to nežinojo. Žinodama, kad iš kitų pranašų apie Kristaus kančią ir prisikėlimą daugiausiai kalbėjo Dovydas, ji ėmėsi skaityti Psalmyną, norėdama sužinoti, ar Dovydas ką nors pasakė apie tą valandą, ir perskaitė pirmąją psalmę, antrąją, trečiąją... ir nieko nerado apie laiką.

Tada ji perskaitė 57 psalmės 9 eilutę, kur Dovydas kalba tėvo asmeniu sūnui, sakydamas: „Pabusk tad, mano šlove! Pabuskite, psalterija ir arfa!“, o sūnus tėvui atsako: „Aš atsikelsiu auštant"[1]. Atkreipkite dėmesį, kad tėvas šaukia sūnų tris kartus. Būtent: savo šlovę, psalteriją ir arfą dėl trijų [dalykų], kuriuos Kristus turėjo savo gyvenime. Pirmiausia, Dievas Tėvas vadina Kristų savo „šlove“, ir tai dėl to, kad Kristus šiame gyvenime viskuo, ką kalbėjo ir darė, pelnė Tėvui garbę. Antra, Jis vadina Jį „psalterija“. Psalterija, arba lyra, turi dešimt stygų, tai instrumentas, skirtas nedidelei patalpai ir neskleidžiantis daug garso, ir reiškia Mozės įstatymą, kuris kaip mažas instrumentas buvo duotas tik žydų tautai ir kurį sudarė dešimt įsakymų, tarsi dešimt stygų. Tam Kristus buvo nepaprastai paklusnus. Todėl Jis sakė: „Ne panaikinti jų atėjau [pranašų ir Įstatymo], bet įvykdyti.“ (Mt 5, 17) Dėl tokio paklusnumo tėvas Jį pavadino „psalterija“. Trečia, jis vadinamas „arfa“. Arfa reiškia Evangelijos įstatymą. Kodėl? Todėl, kad ji skamba garsiau ir yra lengviau girdima. Toks buvo Evangelijos įstatymas, kurį girdėjo visas pasaulis. „Jų garsas pasklido po visą žemę“ ir t. t. (Ps 19, 5; plg. Rom 10, 18). Sūnus atsako tėvui: „Aš atsikelsiu auštant.“ Įsivaizduokime, kai Mergelė Marija sužinojo prisikėlimo laiką, kaip ji pakilo iš maldos, kad pažiūrėtų, ar jau aušta, ir pamatė, kad ne.

Pirmieji sestadieniai

Marija vėl grįžo prie savo skaitomo teksto, norėdama patikrinti, ar neras dar vieno prisikėlimo laiko liudytojo, ir tęsdama skaitymą priėjo prie 107 psalmės, 2-3 eilutės, būtent: „Mano širdis pasiruošusi, Dieve.“[2] Ten ji vėl rado tą pačią eilutę: „Pabusk tad, mano šlove! Pabuskite, psalterija ir arfa! Aš atsikelsiu auštant.“ Ji vėl pažvelgė pro langą pažiūrėti, ar jau brėkšta aušra.

Tada ji norėjo pažiūrėti, ar kuris nors iš kitų pranašų yra ką nors pasakęs apie prisikėlimo valandą, ir rado Ozėjuje, kalbančiame apaštalų asmeniu: „Po dviejų dienų jis mus atgaivins, trečiąją dieną jis mus prikels, kad būtume gyvi jo Artume. Pažinkime, – veržkimės pažinti VIEŠPATĮ! Tikrai jis ateis pas mus, kaip tikrai ateina aušra.“ (Oz 6, 3) Atkreipkite dėmesį: „Jis mus atgaivins“, nes apaštalai buvo apmirę dėl netikėjimo.

Tuomet Marija atsistojo sakydama: „Man užtenka trijų prisikėlimo valandos liudytojų.“ Ji paruošė kambarį ir surado kėdę savo sūnui sakydama: „Čia sėdės mano sūnus ir čia aš su Juo kalbėsiu.“ Pažvelgusi pro langą, ji pamatė brėkštančią aušrą ir apsidžiaugė sakydama: „Dabar mano sūnus prisikelia.“ Ir atsiklaupusi ant kelių ji meldėsi: „Pabusk, ateik man padėti, pasižiūrėk! VIEŠPATIE Galybių Dieve, tu esi Izraelio Dievas.“ (Ps 59, 6)

Kristus tuojau pat pasiuntė pas mergelę pasiuntinį Gabrielių, sakydamas: „Kaip pranešei mano motinai apie mano įsikūnijimą, taip dabar pranešk jai apie mano prisikėlimą.“ Su nesuvaldomu didžiuliu džiaugsmu jis atėjo pas Mergelę ir tarė: „Dangaus Karaliene, džiūgauki, aleliuja! Nes tas, kurį turėjai garbės nešioti, aleliuja, prisikėlė, kaip buvo sakęs, aleliuja.“ Tai buvo apreikšta palaimintajam Grigaliui, kuris pridėjo: „Melski už mus Dievą, aleliuja.“ [Malda Dangaus Karaliene, kalbama vietoje Viešpaties Angelo Velykų laiko metu.]

Tuoj po to pas ją atėjo jos palaimintasis Sūnus su visais šventaisiais tėvais ir t. t. Jei klausiama, kaip jie [visi] gali būti priimti tame mažame kambarėlyje, atsakau, kad jų didybė yra tokia, jog panorėję, tokioje ir net mažesnėje vietoje jų gali sutilpti tūkstančiai tūkstančių, dieviškajai galiai padedant jiems savo sutikimu, kaip tai paliečia šventasis Tomas IV [Sentencijų] dist. 44.

Kristus pasveikino savo motiną: „Ramybė tau.“ Mergelė puolė ant kelių ir gausiai verkdama iš džiaugsmo garbino Jį, bučiuodama rankas ir kojas, sakydama: „O, palaimintos žaizdos, kurios man suteikė tokį skausmą Didįjį Penktadienį.“ Kristus, pabučiavęs savo motiną, tarė: „Džiūgauk, Mano motina, nes nuo šiol tu patirsi tik džiaugsmą ir nesibaigiančią šventę.“ Nusausinęs jos ašaras, Jis atsisėdo ant kėdės, ir jie labai saldžiai kalbėjosi tarpusavyje. Ak, jei kas nors būtų galėjęs dalyvauti šiame pokalbyje! Mergelė tarė savo sūnui: „Sūnau, esu įpratusi švęsti šabą [šeštadienį], reiškiantį [Dievo] poilsį po pasaulio sukūrimo, bet nuo šiol švenčiu sekmadienį, prisimindama Tavo Prisikėlimą, poilsį ir šlovę.“ Kristui tai patiko.

Kristus papasakojo savo motinai, ką nuveikė pragaruose, kaip surišo velnią, ir supažindino ją su šventaisiais tėvais, kuriuos iš ten išlaisvino. Tada jie parodė didelę pagarbą Mergelei Marijai. Įsivaizduokite, kaip Adomas ir Ieva kalbėjosi su Mergele Marija: „Palaiminta tu, mūsų dukterie ir ponia, apie kurią Viešpats pasakė velniui gyvatei: ‘Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters’.“ (Pr 3, 15) Ieva sakė: „Aš nuodėme uždariau rojaus vartus, o Tu malone juos atvėrei.“

Taip pat kiekvienas iš pranašų kalbėjo Mergelei Marijai: „Aš pranašavau apie tave šioje vietoje, sakydamas...“ Ir nuolankiai sveikindami ją visi drauge sakė Mergelei Marijai: „Tu esi pranašė: ‘Tu esi Jeruzalės garbė! Tu esi didis Izraelio pasididžiavimas! Tu esi nuostabi mūsų tautos šlovė!’“ (Jdt 15, 10) Sveikindama juos Mergelė Marija tarė: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.“ (1 Pt 2, 9)

Tuomet šventieji angelai, kaip ir anksčiau, kalbėjo jai: „Dangaus Karaliene, džiūgauki...“ ir t. t., nes tai buvo vienas iš septynių pagrindinių Mergelės Marijos džiaugsmų. Mergelė, nuolankiai priimdama jų pagyrimus, sakė: „Argi jie visi nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?“ (Žyd 1, 14)


[1] 1998 m. ST vertimas lietuviškoje versijoje šiek tiek kitoks: „Pabusk tad, mano siela! Pabuskite, lyra ir arfa! Pažadinsiu aušrą.“ – iš jo atrodo, kad kalba vienas asmuo. Panašu, kad Vulgata atitinka šv. Vincento citavimą.

[2] 1998 m. ST vertimas lietuviškoje versijoje šiek tiek kitoks: „Mano širdis ištikima, Dieve.“ Vulgata atitinka šv. Vincento citavimą.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų