Šiame straipsnyje aptarsiu du mažai žinomus šventuosius Nicholus (liet. Mikalojus), nugyvenusius nepaprastus gyvenimus. Pirmasis – tai šv. Nicholas Owenas, vienas iš Keturiasdešimties Anglijos ir Velso kankinių, kuriuos 1970 m. kanonizavo popiežius Paulius VI.
Skirtingai nei dauguma Anglijos kankinių, Nicholas Owenas buvo ne kunigas, o jėzuitas pasaulietis brolis. Jis keliavo su jėzuitų kankiniu šventuoju Edmundu Kempionu per tragiškai trumpą pastarojo misiją Anglijoje ir buvo sulaikytas už tai, kad protestavo prieš Kempiono suėmimą 1581 m. Išėjęs į laisvę, Owenas pradėjo tarnauti pas kitą jėzuitų kunigą Henry Garnettą. Nuo 1588 m., kai įstojo į tėvo Garnetto tarnybą, iki savo suėmimo 1606 m. Nicholas Owenas keliavo po šalį, statydamas kunigų slėptuves katalikų namuose.
Nicholas Owenas gimė 1562 m., praėjus ketveriems metams po to, kai į sostą įžengė „Kruvinoji Betė“, karalienė Elžbieta I. Elžbietos valdymo laikais Anglijoje buvo draudžiama būti katalikų kunigu, o už šį „nusikaltimą“ grėsė mirties bausmė, kuri buvo vykdoma kankinamai lėtai – kariant, po to ištraukiant ir ketvirčiuojant. Taip pat buvo neteisėta ir mirtinai pavojinga slėpti kunigą nuo Elžbietos kunigų medžiotojų. Niekas nepaslėpė daugiau kunigų nuo Elžbietos skerdikų nei Nicholas Owenas, kuris aštuoniolika metų sumaniai įrenginėjo kunigų slėptuves, išgelbėdamas daugelį kunigų nuo mirties bausmės ir suteikdamas jiems galimybę toliau tarnauti persekiojamiems Anglijos katalikams sunkiausią valandą.
Labai smulkaus kūno sudėjimo, suluošinta koja ir apskritai silpnos sveikatos, jis dieną dirbo keliaujančiu dailide, o naktį – kunigų slėptuvių įrenginėtoju, visuomet dirbdamas vienas, kad užtikrintų kuo didesnį slėptuvių, kurias statydavo, slaptumą. Būdamas labai gabus ir stebėtinai išradingas, jis dažnai įrengdavo lengvai aptinkamas kunigų slėptuves, kad tikrosios liktų paslėptos. Manoma, kad jis taip pat buvo jėzuitų kunigo Johno Gerardo drąsaus pabėgimo iš Londono Tauerio 1597 m. organizatorius.
Galiausiai 1606 m. Nicholas Owenas buvo suimtas ir pasidavė, tikėdamasis apsaugoti netoliese pasislėpusį tėvą Garnettą ir kitą kunigą. Robertas Cecilis, vyriausiasis Elžbietos šnipų vadovas, apsidžiaugė supratęs, kad legendinis kunigų slėptuvių statytojas pagaliau sulaikytas: „Tai neįtikėtina, kokį didelį džiaugsmą sukėlė jo suėmimas... žinant puikius Oweno įgūdžius statant slėptuves ir nesuskaičiuojamą kiekį tamsių urvų, kuriuos jis buvo sumeistravęs kunigams slėpti visoje Anglijoje.“
Manydami, kad Oweną galima priversti atskleisti, kur yra jo pastatytos kunigų slėptuvės, jo pagrobėjai Londono Taueryje ne kartą jį kankino. Pasižymėdamas stulbinančia drąsa ir ištverme, jis nieko neatskleidė savo kankintojams ir mirė gulėdamas ant grotų. Skolą, kurią Anglijos katalikai turėjo šiam nepaprastam žmogui ir šventajam, nusakė Johno Gerardo, jėzuitų kunigo, kuriam prieš devynerius metus Owenas padėjo pabėgti iš Londono Tauerio, žodžiai: „Tikrai manau, kad nėra žmogaus, kuris būtų padaręs daugiau gero iš visų tų, kurie dirbo Anglijos vynuogyne“, – rašė tėvas Gerardas. „Jis betarpiškai išgelbėjo daugelio šimtų žmonių, tiek dvasininkų, tiek pasauliečių, gyvybes."
Kitas – dar mažiau žinomas Anglijos šventasis – yra pal. Nicholas Postgate‘as, vienas iš Aštuoniasdešimt penkių Anglijos ir Velso kankinių, kuriuos 1987 m. beatifikavo Jonas Paulius II. Pal. Nicholas Postgate‘as beveik penkiasdešimt metų tarnavo katalikams atokiose Šiaurės Jorkšyro dykrose, kol galiausiai buvo išduotas šnipo ir suimtas.
Gimęs 1596 ar 1597 m., 1621 m. jis išvyko į Prancūziją mokytis kunigystės. Įšventintas į kunigus 1628 m., po dvejų metų grįžo į Angliją. 1664 m. laiške, rašytame anglų kolegijos Douai prezidentui, tėvas Postgate'as pasakojo apie trisdešimt ketverius metus, kuriuos jis tarnavo savo kaimenei Jorkšyro dykrose. Jis slapta sutuokė 226 poras, pakrikštijo 593 kūdikius, palaidojo 719 mirusiųjų ir priėmė į Bažnyčią 2400 atsivertėlių. Tuo metu, kai rašė šį laišką, jis turėjo mažiausiai „600 atgailautojų“, kuriems tarnavo.
Jis dar penkiolika metų tarnavo savo kaimenei, kol galiausiai buvo išduotas ir suimtas. Kai 1679 m. rugpjūtį jam buvo įvykdyta mirties bausmė, jam buvo aštuoniasdešimt metų. Nepaisant jo amžiaus, senojo kunigo nebuvo pasigailėta. Jis buvo arkliu velkamas gatvėmis, o paskui jam buvo įvykdyta įprastinė baisi egzekucija – pakariant, nukirsdinant ir ketvirčiuojant. Sakoma, kad jis ir kiti kankiniai nuo ešafoto meldėsi už karaliaus atsivertimą. Šios maldos, matyt, buvo išklausytos, nes po šešerių metų Karolis II mirties patale susitaikė su Bažnyčia.
Šventasis Nicholai Owenai, pasaulieti dailide ir kunigų saugotojau, melskis už mus.
Palaimintasis Nicholai Postgate'ai, kunige ir nuolankus dykrų ganytojau, kuris savo atokiai esančiai kaimenei tarnavai su kukliu švento klebono uolumu, melskis už mus.
