Kun. Edmundo Naujokaičio 2016 m. sakytas pamokslas.
Mergelės Marijos Rožančinės, arba Šventojo Rožančiaus Karalienės, šventė kilo ne iš pamaldžių minčių, bet realių kovų, iš gyvenimo kovų. Ji kilo, galima sakyti, iš pačios Bažnyčios istorijos. Tokia yra Rožančiaus istorija ir tokia yra Rožančiaus maldos intencija – ne tik užimti mintis, ne tik duoti pamaldžių mąstymų, bet ir paveikti gyvenimą. Paveikti gyvenimą ne tik atskirų žmonių, bet ir visos Bažnyčios. Šią iškilmę 1573 m, įvedė popiežius Grigalius XIII, kada spalio 7 dieną, būtent tą dieną, kai yra Rožančinės iškilmė, prieš kelis metus, 1571 m., spalio 7 dieną krikščionių laivynas tiesiog stebuklingu būdu nugalėjo daug didesnį turkų laivyną prie Lepanto, tai yra žymioji pergalė prie Lepanto, tuo metu, XVI amžiuje, išgelbėjusi krikščioniją nuo islamo veržimosi į Europą. Tuo metu Rožančius dominikonų jau buvo išplatintas visoje Europoje ir Rožančiaus brolijos visame žemyne kalbėjo Rožančių. Ta Rožančius malda, kaip tuo metu visi buvo įsitikinę, ir išgelbėjo krikščioniją nuo didžiulo pavojaus ir šiandien ta pirminė, istorinė Rožančius intencija yra aktuali kaip niekada, kai vėl susiduriame su islamo galybe, kuri gresia Europai.
Šventė pirmiausia buvo įvesta tik Rožančiaus brolijoms, tai yra, specialioms tikinčiųjų brolijoms, kurios buvo įsipareigojusios kalbėti Rožančių, o 1716 m. popiežius Klemensas XI įvedė šią šventę visoje Bažnyčioje ir tai įvyko vėlgi po kitos Rožančius pergalės prieš islamą – po princo Eugenijaus Savojiečio vedamos pergalės prieš turkus prie Petrovaradino. Ir štai tos šventės pagrindinė malda arba oracija lyg sutraukia visas tas intencijas ir visas mintis, kurias Bažnyčia mums nori ta švente perteikti: „Dieve, Tavo Viengimis Sūnus savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu – tai yra trys Rožančiaus dalys – įgijo mums amžinojo išganymo atlygį. Suteik, meldžiame, kad mąstydami apie švenčiausiojo Palaimintosios Mergelės Marijos Rožančiaus paslaptis, sektume tuo, ką jos skelbia ir pasiektume tai, ką žada. Per Kristų, mūsų Viešpatį.“
Mes dažnai kalbame Rožančių skubiai, nesusimąstydami ir todėl gauname iš tos maldos nedaug naudos. Kaip gauti daugiau malonių iš Rožančiaus? Būtent oracija ir duoda mums programą. Pirmiausia yra tikrovė, dieviškų dalykų realybė, paskui mąstymas apie tą tikrovę ir galiausiai gyvenimo pritaikymas prie to, apie ką mąstome, kad pasiektume savo amžinąjį tikslą. „Tavo Viengimis Sūnus savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu įgijo mums amžinojo išganymo atlygį“ – tai yra ta tikrovė, antgamtinė realybė. Mes jau esame išganyti, mes jau gavome viską, kas išganymui reikalinga. Jėzus Kristus savo krauju pelnė mums visas tas malones, kurios yra būtinos ir kurių visiškai užtenka, kad kiekvienas žmogus būtų išganytas. Tačiau turime tą išganymo malonę sau pritaikyti, turime dalyvauti tame išganymo darbe, nes gavome laisvą valią ir turime prisiimti sau Jėzaus Kristaus Kraują ir Jo kryžių.
„Suteik, meldžiame, kad mąstydami apie Rožančiaus paslaptis“ – mąstydami. Tai yra pagrindinė Rožančiaus mintis arba pagrindinis dalykas Rožančiuje – mąstymas apie jo paslaptis. Tai reiškia įprasti kalbėti Rožančių lėčiau, bent kai kurias paslaptis daugiau apmąstyti. Juk tai yra įvykiai, kurie svarbūs man. Tie įvykiai iš Evangelijos, kaip Dievo Sūnaus Įsikūnijimas, kaip Jo gimimas, kaip Nukryžiavimas, kaip Prisikėlimas – tuose įvykiuose atsiskleidžia Jėzaus, Dievo Sūnaus, asmuo per Mariją – Jėzaus ir Marijos paslaptys, giliausios jų gyvenimo intencijos. Ir tai nėra tik atsitiktiniai epizodai iš jų gyvenimo, tačiau atskleidžiantys tų asmenų gelmę. Taigi, kai mąstome apie tuos įvykius, jie atskleidžia Jėzaus ir Marijos asmenis. Apaštalas Paulius sako: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus.“ Kristaus gyvenimas turi tapti svarbesniu už manąjį, turi užgožti mano gyvenimą, perkeisti jį, įtraukti į save. Mano gyvenimas teturi tiek prasmės ir antgamtinės vertės dangui, kiek jis susivienijo su Kristaus asmeniu. Tiek, kiek Kristaus yra vietoje manęs arba kiek Jis gyvena manyje. Ir dažnai mūsų galva užimta beverčiais dalykais, nes jie per prievartą veržiasi link mūsų ir užima visas mintis. Visa tai, ką patiriame per dieną, ką išgirstame ar pamatome gatvėje, perskaitome žiniasklaidoje, įvairios žmonių kalbos, įvairūs įvykiai tą minutę, tą dieną daro mums didžiulį įspūdį, užima mūsų galvą, mintis, apie juos galvojame. Tačiau pamąstykime, ar prisimename tuos įvykius, tuos pokalbius, tas sensacijas, kurios buvo, tarkim, prieš pusę metų? Kas buvo šį pavasarį, tarkim, balandžio mėnesį? Ar aš atsimenu bent ką nors iš tų dalykų? Nieko neatsimenu, kadangi jie buvo visiškai beverčiai, jie buvo beprasmiai. Tik vienas kitas iš tų įvykių tikrai turi prasmę. Vadinasi, visą dieną mūsų galvoje sukasi tokie dalykai, kurie iš esmės yra kaip šiukšlės, jie prapuola, dingsta be pėdsako, mes užsiimame ne tuo, kas yra realybė, kas yra tikrovė.
Visa tai daro įspūdį savo rėksmingu paviršutiniškumu, tačiau galiausiai neturi prasmės. Ir todėl reikia tam tikrų pastangų, tai skatina Bažnyčia savo liturgijoje Mišių žodžiais Sursum corda – aukštyn širdis. Turime sukaupti jėgas bent kartais pakelti mintis į Dievo paslaptis, į tai, kas yra tikrovė, kas yra virš visų tų atsitiktinių dalykų. Ir tos paslaptys man gali atrodyti neįdomios, nesuprantamos ar neaktualios, bet tik todėl, kad neišmokome į jas gilintis, kad praslystame jų paviršiumi, kad neišmokstame jomis skonėtis, su jomis dirbti mūsų sielos perkeitimo darbo. Ir štai todėl Mergelė Marija, apsireiškusi Fatimoje, įveda tą pirmųjų mėnesio šeštadienių pamaldumą ir specialiai pati nurodo, ką reikia pirmaisiais šeštadieniais daryti. Reikia ne tik kalbėti Rožančių, ne tik priimti Komuniją, bet taip pat ir bent penkioliką minučių medituoti vieną ar kelias iš Rožančiaus paslapčių. Vadinasi, Mergelė Marija specialiai pabrėžia tą Rožančiaus elementą – mąstymą. Neužtenka vien sukalbėti poterius, neužtenka tos išorinės maldos, reikia ir bent šiek tiek sukaupti mintis ties viena ar keliomis Rožančius paslaptimis.
Viduramžiais Rožančius vadintas psalterium – psalmynu. Kadangi kunigai, klierikai ir vienuoliai yra įpareigoti kalbėti psalmyną, tai yra, brevijoriaus maldą. Jos esminė dalis yra Dovydo psalmės iš Senojo Testamento ir tų psalmių iš viso yra 150. Tos 150 psalmių yra taip išskirstytos brevijoriaus maldoje, kad kiekvienas dvasininkas jas sukalba per savaitę. Ir štai pasauliečiai taip pat norėjo prisijungti prie tos maldos, bet kadangi nežinojo lotynų kalbos, dauguma brevijoriaus kalbėti negalėjo. Tad buvo įvestas Rožančius, kuris buvo kaip pasauliečių psalmynas, pasauliečių bevijorius, kuriame vietoje 150 psalmių yra 150 Sveika, Marija ir Tėve mūsų vietoje antifonų, kurios yra prie6 ir po kiekvienos psalmės. Todėl Rožančius primena psalmyną arba brevijorių ir tai yra visa Rožančius simbolika – kodėl yra trys Rožančiaus dalys po penkias paslaptis, o ne keturios Rožančiaus dalys, kaip buvo padaryta prieš visą Rožančiaus simboliką, tradiciją ir intenciją. Buvo įvestos stuktūrą griaunančios vadinamosios Šviesos paslaptys, kurių mes nekalbame. Mes liekame prie tradicinio Rožančiaus iš trijų dalių po penkias paslaptis.
Brevijorius tikslas – įvykdyti Jėzaus Kristaus nurodymą nuolat melstis ir nepaliauti. Tai yra Jėzaus žodžiai – melskitės visuomet be pertraukos ir nepaliaukite. Ir štai brevijoriaus maldos intencija tokia ir yra. Žinoma, žmogus turi dirbti, valgyti ir miegoti, jis negali dvidešimt keturias valandas melstis ir nepaliauti, todėl brevijorius yra padalintas į aštuonias valandas – aštuonias valandas, tai yra kas tris valandas, teoriškai arba schematiškai, klierikas arba vienuolis aštuonis kartus meldžiasi oficialią Bažnyčios maldą – brevijorių. Jis meldžiasi Jėzaus Kristaus žodžiais. Taip ir Rožančius. Galima jį netgi padalinti – iš pradžių kalbėti vienas paslaptis, vėliau kitas, kad ir rytą ir vakarą maldos gyvenimas turėtų šiokią tokią dalį mūsų laike, mūsų dienose. Ta Rožančiaus malda yra kartojimo malda ir yra monotoniška, panašiai kaip litanijos ar kitos kartojimo maldos. Tas kartojimas turi didžiulę prasmę – tai yra, kad tos paslaptys ir maldos įsiskverbtų į mūsų galvojimą, į mūsų mąstymą. Arba dažnai sakoma – Rožančius per ilgas, Rožančius užima laiko, tiesiog nėra tam laiko, todėl Rožančius trukdo. Prisimename: ai, dar šį vakarą nesukalbėjau Rožančiaus, jis man trukdo ramiai gyventi savo ilgumu. Bet tokia ir yra Rožančiaus esmė – trukdyti mūsų žemiškus užsiėmimus, pertraukti juos, kad bent kartkartėmis pakeltume savo mintis į Dievą. Galima per visą Rožančiaus kalbėjimo laiką mąstyti tik apie vieną paslaptį – visai nebūtina, jei kalbame Džiaugsmingąsias paslaptis, šokinėti mintyse nuo vienos paslapties iki kitos, galima per visą Rožančių mąstyti vien apie Jėzaus Kristaus prakartėlę, apie Jo gimimą. Galima vieną dešimtuką kalbėti ypač lėtai, reiškia, keturis dešimtukus sukalbame įprastu tempu, o vieną dešimtuką, kurio paslaptis dabar užima mūsų mintis, kalbame ypač lėtai – ištariant lėtai kiekvieną žodį, padarant pauzes, pamąstant. Taigi yra daug variantų, daug įvairių būdų Rožančių kalbėti.
Galima taip pat apmąstyti pavienius Tėve mūsų ir Sveika, Marija žodžius – taigi, galime mąstyti ne tik apie pačias Rožančiaus palaptis, bet apie maldų žodžius. Ką tie žodžiai reiškia, kokia jų prasmė, parašyta kiekviename katekizme. Galime rasti paaiškinimus apie kiekvieną Tėve mūsų ir Sveika, Marija maldų kreipinį, ką jis reiškia ir kokią prasmę turi. Ir štai į tuos dalykus galima gilintis. Taigi iš Rožančiaus mes ne kažką sužinome naujo, bet tai, ką jau žinome, sutvirtiname, į tai įsiskverbiame, ieškome gilesnių klodų, ieškome antro dugno, ieškome tos paslapties. Yra istorija apie vieną sergančią vienuolę, prikaustytą prie lovos. Ji baisiausiai skundėsi neturinti laiko. Kitos vienuolės klausė, kaip tu, gulėdama kiaurą dieną, nieko negalėdama daryti, gali neturėti laiko? Tai kuo tu užsiimi? Ji atsakė: Ryte prabundu ir pradedu kalbėti Rožančių ir diena prabėga kaip žaibas – niekaip nespėju jo pabaigti. Reiškia, ji iškart pereina į meditaciją, medituoja, įsigilina į tas Rožančiaus paslaptis ir diena jai tampa per trumpa, kad Rožančių galėtų pabaigti.
„Suteik, meldžiame, kad mąstydami apie paslaptis, sektume tuo, ką jos skelbia.“ Taigi, neužtenka vien mąstyti, medituoti ir kalbėti poterių, reikia sekti tuo, ką meldžiamės. Tai yra paslapčių pritaikymas mūsų gyvenime, tai yra mokymasis iš Jėzaus ir Marijos dorybių. Kas iš tos maldos ir meditacijos bei apmąstymų, jeigu tai nepalies mūsų gyvenimo? Jei padėjus rožančių mūsų elgesys ir užsiėmimai bei darbai bus lygiai tokie pat žemiški kaip iki tol? Sekimas Jėzumi – Imitatio Christi – sekti Jėzų Kristų ir Mariją, jų dorybėmis, siekti to, ko jie siekė, turėti tas pačias intencijas. O ko jie norėjo – mano ir viso pasaulio išganymo. Tam aš dirbu, tam visi mano darbai – kad išganyčiau savo sielą ir tas sielas, už kurias esu atsakingas. Ir jei mąstome apie Prisikėlimo paslaptį, prašome tikėjimo dorybės. Jei apie Dangun žengimo – vilties, jeigu Šventosios Dvasios atsiuntimo – mąstome apie meilės dorybę. Tai yra trys dieviškosios dorybės. Paskui mąstydami apie gimimą prašome neturto dorybės. Ir ta sąvoka „dorybė“ apima visą mūsų santykį su žemiškais arba dieviškais dalykais tam tikroje srityje, tai yra, reguliuoja mūsų gyvenimą. Ta dorybė ir yra tam tikras aspektas mūsų panašumo į Jėzų Kristų.
„Suteik, meldžiame, kad mąstydami sektume tuo, ką jos skelbia ir pasiektume tai, ką žada.“ Turime jungti visą Rožančių ir kiekvieną maldą su viltimi, išganymo viltimi. Ir todėl Rožančių reikia melstis, kalbėti konkrečiomis intencijomis, už konkrečius savo gyvenimo rūpesčius. Taip Rožančiaus malda siejasi su mūsų gyvenimu. Tos intencijos gali būti didžiosios – už Bažnyčią, už Rusijos atsivertimą, už Tradiciją, ir gali būti mažosios – kad aš pasveikčiau, kad artimieji būtų sveiki, kad kas nors atsiverstų, ir gali būti netgi visiškai mažos intencijos, labai žemiškos – duok, Dieve, kad turėčiau rytoj už ką pavalgyti, arba kad man pasisektų toks ar anoks reikalas, kad susitvarkytų kebli problema ar kad turėčiau jėgų įveikti kokį nors sunkumą. Panaudoti Rožančių kaip ginklą ginantis nuo savo dvasinių priešų, ypač pagundos, nusivylimo, sunkumų laikotarpiu padvigubinti tą maldą. Kaip sako šv. Maksimilijonas Kolbė: „Rožančiaus Ave Maria maldos yra kaip automato kulkos, kuriomis turime nuolat šaudyti į velnią, gindamiesi nuo jo pagundų laiku.“ Taigi malda turi būti atkakli, turi būti ištverminga, turime ištverti toje Rožančiaus maldoje, net jeigu galva neveikia, net jeigu negalime susikaupti, jei nesugebame susikaupti ties tomis paslaptimis, vis tiek turime kartoti tuos poterius. Negalime sakyti: „Kam čia dabar melstis, juk išeis tik mechaniškai.“ Ne, tos mūsų maldos yra kaip išorinis ženklas, kad nors neturime jėgų, bet vis tiek dar šaudome į velnią, dar nepasiduodame, dar kovojame.
Taigi, kad pasiektume, ko trokštame – kad pasiektume savo galutinį tikslą – išganymą. Toks yra Rožančiaus pagrindinis tikslas. Vatikane, žymiojoje Siksto koplyčios freskoje, galime viename kampe matyti pavaizduotą seną moterį, senelę, Rožančiumi traukiančią iš velnio į pragarą tempiamą jaunuolį – galbūt savo anūką, galbūt kitą žmogų. Vadinasi, melsdamiesi Rožančių, ištraukiame tas sielas iš pragaro pavojaus arba ištraukiame jas iš skaistyklos, jei tie žmonės jau yra mirę ir jų sielos ten yra. Šv. Alfonsas Liguoris užtikrina mus: „Kas kalbės Rožančių, yra morališkai tikra, kad bus išganytas.“ Jei kam kyla abejonių dėl savo išganymo, ar sugebėsiu atsispirti nuodėmėms, Rožančius yra geriausia garantija. Marija savo asmeniu garantuoja – jei kalbėsiu Rožančių, morališkai tikra, kad būsiu išganytas. Amen.
