Išm 1, 7. Viešpaties Dvasia pripildė žemės skritulį, aleliuja; ir tas, kas apima viską, pažįsta balsą, aleliuja, aleliuja, aleliuja.
Ps 67, 2. Tepakyla Viešpats, ir tebus išsklaidyti jo priešai; ir tebėga tie, kurie jo nekenčia, nuo jo veido.
(Introitas)
Šiandien minime Bažnyčios gimtadienį, kuomet Šventoji Dvasia sutrikusią Kristaus mokinių grupelę paverčia Bažnyčia – Viešpaties Mokymo skelbėja šiame pasaulyje. Kaip ir Velykų šventė išaugo iš judėjų Paschos apeigų, taip ir krikščioniškos Sekminės susijusios su Senojo Testamento Savaičių švente, kuri po Šventyklos sugriovimo (70 m.) buvo švenčiama kaip Sandoros bei Įstatymo įteikimo šventė.
Per šią šventę apaštalams ir nužengė Šventoji Dvasia, tad Bažnyčia šiai Senojo Testamento šventei suteikė naują prasmę – Naujojo Įstatymo paskelbimas, jau nebe akmens plokštėse, bet įrašytas tikinčiųjų širdyse Šventosios Dvasios. Sekminių kolektoje džiūgaujanti Motina Bažnyčia meldžia, kad Jai niekuomet nepritrūktų Šventosios Dvasios apšvietimo ir paguodos, nes be Šventosios Dvasios vedimo greitai nuklystama nuo Tiesos kelio.
Epistolėje girdime pasakojimą iš Apaštalų darbų apie Šventosios Dvasios nužengimą ir Bažnyčios gimimą. Kuomet nužengia Šventoji Dvasia, niekas negali atsispirti Jos galingam veikimui. Sekminių istorija mus pamoko, kad Bažnyčia yra ne žmogaus rankų kūrinys, - Ji tokia nebuvo ir niekada nebus. Bažnyčia, - šioji Kristaus Nuotaka, yra Šventosios Dvasios vaisius. Pažadėta Dvasia Globėja niekada nepaliks mūsų Bažnyčios. Prašykime, kad Šventoji Dvasia nuolat drąsintų Bažnyčios narius skelbti Kristaus mokslą ir, svarbiausia, pagal jį gyventi.
Nuo XIII a. prieš Evangeliją giedama „auksinė sekvencija“ – Veni, Sancte Spiritus (Ateik, Šventoji Dvasia). Giesmė priskiriama popiežiui Inocentui III, ja šaukiamasi Šventosios Dvasios ir išvardinami visi Jos veikimo vaisiai mūsų gyvenimuose.
Šventoji Evangelija mums perteikia Viešpaties pažadą atsiųsti Globėją, kuris niekada nepaliks ir ves į džiaugsmo pilnatvę. Viešpats Jėzus sako: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko.“ Taigi visa ko pagrindas – meilė. O meilė, pasak Bažnyčios Tėvų, ir yra Šventoji Dvasia, kuri sušildo širdis, uždega mus troškimu gyventi su Kristumi ir Kristui.
Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys,
tarsi pūstų stiprus vėjas –
ten, kur buvo sėdintieji, aleliuja;
ir visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios,
bylodami apie įstabius Dievo darbus, aleliuja, aleliuja.
(Komunijos antifona)
