Ps 43, 24, 26. Kelkis, kodėl miegi, Viešpatie? Kelkis ir neatstumk visiškai; kodėl nusuki savąjį veidą, užmiršti mūsų vargą? Prilimpa prie žemės mūsų pilvai; pakilk, Viešpatie, padėk mums ir išlaisvink mus.
Ps 43, 2. Dieve, savo ausimis girdėjome, mūsų tėvai mums paskelbė.
(Introitas)
Antrasis Septuagezimos liturginio laiko sekmadienis vadinamas Seksagezimos (šešiasdešimt) vardu. Šio sekmadienio Mišias popiežius aukodavo Romos Apaštalo Pauliaus už mūrų bazilikoje, tad kolektos maldoje Bažnyčia prašo Tautų Mokytojo globos, idant jo užtarimu sutvirtinti Dievo vaikai, galėtų sėkmingai kovoti su išganymo priešais ir pasikliauti vien Dangiškojo Tėvo pagalba bei malone.
Epistolė mums pateikia ilgą ištrauką iš Pagonių Apaštalo Antrojo laiško korintiečiams, kurioje jis kalba apie savo vargus dėl Kristaus ir Jo Bažnyčios: „Aš daug daugiau įdėjau triūso. Kur kas daugiau kalėjau. Esu gavęs nepalyginti daugiau rykščių ir daugel kartų buvęs mirties pavojuje. Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą. Be kita ko, kasdien esu žmonių apgultas, rūpinuosi visomis bendrijomis. Jei kas silpsta, ar aš nesilpstu? Jei kas piktinasi, ar aš nedegu apmaudu?!“
Apaštalas nesigiria nei savo išmintimi, nei ištverme, jis visa tai pasakoja trokšdamas ne savo klausytojų susižavėjimo ar užuojautos, bet norėdamas juos padrąsinti nebijoti patirti vargų dėl Kristaus, kurie yra tikro mokinio žymės. Mes irgi esame kviečiami narsiai ir uoliai darbuotis dėl savo ir kitų išganymo ir nelaukti, kol Dievas viską padarys už mus. Beje, didžiąją dalį Jis ir padaro už mus, mums tereikia atsiliepti į Jo kvietimą ir paklusti dieviškiems įkvėpimams. Artėjanti Gavėnia mums primena, kad esame kovos ringe, kur mus nuolat puola kūnas, pasaulis ir velnias. Tad susidūrę su išbandymais, suklupimais, nusivildami savimi ar kitais, esame kviečiami prisiminti tai, ką Viešpats sakė pagonių Mokytojui: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume.“
Šventoji Evangelija pateikia Viešpaties Jėzaus palyginimą apie sėjėją. Šis palyginimas nuostabiai išreiškia neišmatuojamą Dievo dosnumą bei žmogiškosios širdies nepastovumą. Viešpats savo išganingąsias malones dosniai beria visiems, neskaičiuodamas ir nematuodamas. Skiriasi ne malonė, bet priėmėjas. Vienos širdys yra nepastovios, kitos nekantrios, trečios pilnos pasaulio dvasios. Ir kiek maža tokių, kurios priima malonę ir duoda vaisių. Dažnai mūsų širdyse būna ir šalikelis, ir dirva tarp erškėčių, ir lopinėlis geros žemės. Svarbu nenusiminti bei neapsileisti, o darbuotis, kad tos gerosios žemės būtų kuo daugiau.
Palaiminti tie, kurių širdžių dirvos yra išpurentos atgaila ir patręštos malda ir gerais darbais, atėjus metui jie tikrai duos gausų derlių.
Nuolankiai Tavęs maldaujame, visagali Dieve,
kad tiems, kuriuos savaisiais sakramentais atgaivinai,
leistum Tau įtinkančiais papročiais vertai tarnauti.
(Postkomunijos malda)
