Ps 17, 5–6 ir 7. Apsupo mane mirties dejonės, pragaro kančios mane apsiautė; ir savo varge šaukiausi Viešpaties; ir išgirdo manąjį balsą iš šventosios savo šventovės.
Ps 17, 2–3. Mylėsiu tave, Viešpatie, mano tvirtybe; Viešpats mano ramstis ir mano priebėga, ir mano gelbėtojas.
(Introitas)
Įžengiame į Velykų laikotarpį, kurį pradedame trumpiausiu (tik 17 dienų) liturginiu Septuagezimos laiku. Šis laikas apima tris sekmadienius ir yra skirtas pasiruošti Gavėnios metui. Pradedame 70-ties dienų, arba 9 sekmadienių, kelionę iki Viešpaties Prisikėlimo slėpinio minėjimo. Šis skaičius 70 (beje, lotyniškas terminas Septuagesima tą ir reiškia) mums primena 70 metų Izraelio vergovę Babilonijoje. Manoma, kad Septuagesimos laikas įvestas popiežiaus Grigaliaus Didžiojo valdymo metu (590-604 m.), sekant Rytų Bažnyčios pavyzdžiu, kur Gavėnios pasninkas prasidėdavo gerokai anksčiau.
Violetinė liturginė spalva, Gloria ir Aleliuja nebuvimas mus kviečia ruoštis Kristaus išganingosios kančios minėjimui, kad nauja dvasia ir širdimi pasitiktume Velykų rytą.
Pradėdama ilgą kelionę link Velykų, Septuagezimos sekmadienio Mišių kolektoje, Motina Bažnyčia mums primena tiesą, jog mes, kaip ir tie Izraelio vaikai, esame papuolę į dvasinio Babilono vergiją. Mūsų nuodėmės, blogi įpročiai, su kuriais nekovojame, nuodėminga aplinka, kurioje tenka gyventi, – visa tai yra mūsų sielos pančiai ir mūsų dvasios kalėjimas. Tačiau Geroji Mokytoja ir Kristaus Sužadėtinė prašo Viešpatį žiūrėti ne Jos vaikų nedorumo, bet savo Vardo šlovės ir dėl Jo mus išvaduoti iš velnio vergijos.
Tautų Apaštalas Paulius epistolės skaitinyje, mus ragina pakilti iš patogumo gulto ir kaip sportininkams ruoštis dvasinei kovai, – varžyboms dėl išganymo vainiko. Tas, kuris nesistengia dėl savo Išganymo, nėra jo vertas ir galiausiai jį praranda, kaip murmantys Izraelitai dykumoje: „Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte! Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį. Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų <...> Jie visi susirišo su Moze, krikštydamiesi debesyje ir jūroje; visi valgė to paties dvasinio maisto ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus. Vis dėlto daugumas jų nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gulėti dykumoje.“
Šventoji Evangelija yra skirta Viešpaties palyginimui apie Vynuogyno darbininkus ir vienodą užmokestį.
Šiame palyginime svarbiausias šeimininko noras, kad visi gautų užmokestį – Dangaus Karalystę. Jėzaus klausytojai gerai perskaitė palyginimo simboliką – vynuogynas ir Jo šeimininkas – tai Dievas ir Jo išrinktoji tauta, pasamdytieji paskutinę valandą – pagonių tautos, o visiems bendras atlygis – išgelbėjimas. Dirbę visą dieną, Senosios Sandoros atstovai tikėjosi gausią kažką daugiau, – gal geresnę vietą prie Viešpaties stalo, tačiau jiems teko nusivilti. Atlyginimas tam, kuris atsiliepė į šeimininko kvietimą ateiti darbuotis į Jo vynuogyną, yra toks pat. Jėzus šiuo palyginimu kviečia trokšti, kad išganymą pasiektų visi, kurie atsiliepia į Jo kvietimą, nesvarbu kada ir kaip.
Džiaukimės darbuodamiesi Viešpaties vynuogyne, trokškime, kad kuo daugiau darbininkų jame nuolat atsirastų, neapkartinkime savo širdžių murmėjimu ir puikybe, kuri yra visų nuodėmių motina.
Nušviesk savąjį veidą
virš savojo tarno
ir išganyk mane
savo gailestingumu Viešpatie,
tenebūsiu sugėdytas,
kadangi tavęs šaukiausi.
(Komunijos antifona)
