„Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.“
– Mt 5, 8
Niekas nesupranta skaistybės vertės geriau nei pats Dievas. O Jis sako: „Nėra nieko brangesnio už tyrą sielą.“ (Sir 26, 20) Visa, ką žmogus brangina ir vertina: turtai, malonumai, garbė, negali susilyginti su skaisčia siela. Šv. Efremas skaistybę vadina „dvasios gyvenimu“, o Šv. Petras Damijonas – „dorybių karaliene“. Šv. Kiprijonas sako, kad laikydamiesi skaistybės mes laimėsime pačias didžiausias pergales. Tas, kuris nugali šiai dorybei priešingą ydą, lengvai įveiks ir kitas. Ir atvirkščiai, neskaistus žmogus lengvai tampa kitų ydų – neapykantos, neteisingumo ir t. t. – grobiu. Skaistybė, sako šv. Efremas, tam tikra prasme padaro mus panašius į angelus. Šis palyginimas yra teisingas, nes angelų gyvenime nėra vietos kūniškiems malonumams. Angelai yra tyri iš prigimties, o skaisčios sielos yra tyros dėl dorybės. „Dėl šios dorybės nuopelnų, – sako Kasijonas, – žmonės yra iškeliami į tą pačią garbę kaip ir angelai.“ „Žinoma, yra skirtumas tarp skaistaus žmogaus ir angelo, – sako šv. Bernardas, – tačiau ne dorybės, o tik laimės atžvilgiu. Jei angelų skaistumas yra labiau palaimintas, žmonių skaistumas yra daug drąsesnis.“
Šv. Bazilijus sako, kad „skaistybė padaro žmogų labai panašų į patį Dievą, kuris yra gryna dvasia“. Dėl šios priežasties Mūsų Viešpats savo motina pasirinko mergelę Mariją, savo globėju – skaistuolį šv. Juozapą, savo pirmtaku – skaistuolį Joną Krikštytoją. Šv. Jeronimas teigia, kad Mūsų Viešpats šv. Joną mylėjo labiau už kitus apaštalus būtent dėl jo skaistybės. Šiam skaisčiam mokiniui jis patikėjo savo Motiną. Lygiai taip pat ir dabar Jis savo Šventąją Bažnyčią ir patį save, esantį Švenčiausiame Sakramente, paveda savo nevedusių kunigų globai bei rūpesčiui. „O šventoji skaistybe! – sušunka šv. Atanazas. – Tu esi Šventosios Dvasios buveinė, angelų gyvenimas ir šventųjų karūna.“ Kokia tad didžiulė yra skaistybės vertė! Tačiau kaip baisiai kūnas kovoja, kad atimtų iš mūsų šį brangų perlą!
Mūsų kūnas yra pats galingiausias velnio ginklas, kuriuo jis siekia mus pavergti. Nenuostabu, kad žmogus labai retai laimi šią kovą. „Mūšis dėl skaistybės yra pats aršiausias iš visų, – sako šv. Augustinas. – Kova atsinaujina kasdien, o pergalė pasitaiko retai.“ „Kiek daug yra nelaimingų žmonių, – sako šv. Laurynas Justinijonas, – kurie, ilgus metus praleidę vienumoje melsdamiesi, pasninkaudami ir apsimarindami, galiausiai pasidavė juslingumui, metė šventą gyvenimą ir kartu su skaistybe prarado Dievą.“
Reikalingas didžiulis budrumas
Taigi tas, kuris nori išsaugoti skaistybės dorybę, turi būti itin atsargus. „Neįmanoma likti skaisčiam, – sako šv. Karolis Boromėjus, – jeigu nuolatos nesisaugosi. Aplaidumas šioje srityje beveik visada baigiasi dorybės praradimu.“ Kalbant apie neskaisčias mintis, galima pasiduoti dvejopai klaidai. Dievobaimingos sielos, kurios neturi dvasių skyrimo dovanos ir yra linkusios į skrupulus, galvoja, kad kiekviena jų galvoje kilusi bloga mintis jau yra nuodėmė. Taip manyti klaidinga, nes nuodėmė yra ne pačios blogos mintys, o pasidavimas joms. Mirtina nuodėmė padaroma tada, kai žmogus pasiduoda nuodėmei laisva valia ir puikiai suprasdamas jos blogumą. Todėl šv. Augustinas moko, kad jei nėra valios sutikimo, nėra ir nuodėmės. Kad ir kiek mus kankintų pagundos, maištaujantys geismai ar netvarkingi žemesniosios sielos dalies polinkiai – kol jiems nepasiduodame, nenusidedame.
Norėdamas paguosti tokias neramias sielas, priminsiu vieną gerą taisyklę, kurios moko visi dvasinio gyvenimo mokytojai. Jei Dievo bijantis ir blogio nekenčiantis asmuo abejoja, ar pasidavė blogoms mintims, jis neprivalo to išpažinti, nes yra moraliai tikra, kad jis joms nepritarė. Jeigu jis iš tiesų būtų padaręs mirtiną nuodėmę, jis neabejodamas tai žinotų, nes dievobaimingo žmogaus akyse mirtina nuodėmė yra tokia milžiniška baisybė, kad ji negalėtų įžengti į jo širdį jam nepastebint.
Kiti, turintys atbukusią arba neapšviestą sąžinę, priešingai, mano, kad blogos mintys ir troškimai, nors jiems ir pritari, nėra nuodėmė, jei nevirsta nuodėmingais veiksmais. Ši klaida pavojingesnė nei pirmoji. Ko mums neleidžiama daryti, to mums neleidžiama ir geisti. Todėl bloga mintis ar troškimas, kuriam pritariame, yra tiek pat nuodėmingas, kiek ir blogas veiksmas. Kaip nuodėmingi veiksmai atskiria mus nuo Dievo, taip blogos mintys atima iš mūsų Jo malonę. „Sukti svarstymai atitolina žmones nuo Dievo“, – sakoma Išminties knygoje (1, 3).
Iš to, kas pasakyta, plaukia, kad ne visos blogos mintys yra nuodėmingos ir ne visos nuodėmingos mintys yra vienodai piktos. Turime skirti mirtinai nuodėmingas, lengvai nuodėmingas ir visiškai nenuodėmingas mintis. Čia reikia atsižvelgti į tris dalykus: pagundą, malonumą ir pritarimą. Pirmiausia mūsų galvoje kyla mintis, raginanti padaryti nuodėmę, į kurią traukia mūsų juslės. Ši pagunda, arba vilionė, nėra nuodėmė – jeigu ją iš karto atmesime, ji netgi gali tapti nuopelnų šaltiniu. „Kiek kartų atsispiri pagundai, – sako šv. Antoninas, – tiek kartų pelnai vainiką.“ Netgi šventuosius kankindavo tokios mintys. Kad nugalėtų neskaisčias pagundas, šv. Benediktas šoko į dygliuotus krūmus, o šv. Petras iš Alkantaros pasinėrė į ledinį tvenkinio vandenį. Šv. Paulius prisipažįsta, kad buvo gundomas prieš skaistybę: „Taigi, kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau. Todėl aš jau tris kartus maldavau Viešpatį, kad atitolintų jį nuo manęs. Bet man atsakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 7–9).
„Kada vagis mėgina išlaužti duris, – sako šv. Pranciškus Salezas, – tai ženklas, kad jis dar ne name. Panašiai, jeigu velnias gundo sielą, vadinasi, ji vis dar Dievo malonėje.“ Kartą šv. Kotryna Sienietė buvo tris dienas smarkiai gundoma prieš skaistybę. Kai Viešpats pasirodė jos paguosti, ji pasiskundė: „Mano Išganytojau, kurgi tu buvai visas tas tris dienas?“ Jėzus atsakė: „Aš visą laiką buvau tavo širdyje ir daviau tau stiprybės atsispirti šioms pagundoms.“ Tuomet Viešpats leido jai suprasti, kad jos širdis po velnio puolimų tapo dar tyresnė.
Pagundą lydi malonumas. Jei vilionei nepasipriešiname iš karto, netrukus patiriame tam tikrą malonumą, kuris skatina mus jam pritarti. Kol valia galutinai nepasiduoda, mirtinos nuodėmės nėra, nebent lengvoji. Bet jeigu tuojau pat nesikreipsime į Dievą ir iš visų jėgų nepasipriešinsime pagundai, valia greičiausiai sutiks su ja ir įpuls į sunkią nuodėmę. Kartą vienai moteriai, kuri buvo laikoma šventąja, kilo neskaisti mintis. Neatmesdama jos iš karto, ji padarė mirtiną nuodėmę. Tačiau iš gėdos ji nepasisakė to per išpažintį ir netrukus mirė. Tos vietos vyskupas, gerbdamas ją už šventą gyvenimą, liepė ją palaidoti savo paties koplyčioje. Kitą dieną ši nelaimingoji siela jam pasirodė ir pareiškė, kad dėl vienos nuodėmingos minties, kuriai pasidavė, ji pražuvo amžiams.
Priemonės prieš pagundas
Kai mus užplūsta pagundos prieš skaistybę, privalome tučtuojau pasinaudoti reikalingomis priemonėmis joms atsispirti. Pirmoji priemonė yra nusižeminti prieš Dievą. Dovydas prisipažino įpuolęs į nuodėmę todėl, kad nebuvo nusižeminęs ir pernelyg pasitikėjo savimi: „Prieš nubaudžiamas klydau“ (Ps 118, 67). Todėl turime nepasitikėti savimi ir visas savo viltis dėti į Dievą. Antroji priemonė yra tuojau pat kreiptis į Dievą nesigilinant į pagundą. Geriausia yra tarti Jėzaus ir Marijos vardus ir nesiliauti jų kartojus, kol pagunda nepraeina. Jei pagunda ypač stipri, patartina kartoti šį pasiryžimą: „O, mano Dieve. Aš verčiau mirsiu, nei Tave įžeisiu! O, mano Jėzau, gelbėk mane! Marija, mano Motina, padėk man!“ Jėzaus ir Marijos vardai itin veiksmingai atremia velnio pagundas.
Trečioji priemonė yra dažnai priimti Atgailos ir Eucharistijos sakramentus. Be galo svarbu atskleisti mus kankinančias pagundas mūsų dvasios tėvui. „Atskleista pagunda jau yra pusiau nugalėta“, – sako šv. Pilypas Neris. Jei ką nors ištiko nelaimė pasiduoti neskaistumo pagundoms, reikia nedelsiant tai išpažinti. Kalbant apie Šventąją Eucharistiją, reikia prisiminti, kad šis dangiškas maistas teikia mums didelės stiprybės prieš pagundas. Brangiausiasis Jėzaus Kristaus Kraujas, kurį mes priimame Šventojoje Komunijoje yra vadinamas „vynu, kuris želdina mergeles“ (Zch 9, 17). Žemiškasis vynas yra spąstai skaistybei. Dangiškasis vynas yra jos apsauga.
Ketvirtoji priemonė yra pamaldumas Nekaltajai Dievo Motinai, Mergelių Mergelei. O, kiek daug sielų išlaikė angeliškąjį tyrumą būdami pamaldūs šiai palaimintajai Angelų Karalienei! Kitos priemonės yra dykinėjimo vengimas – nes „tinginystė gimdo kitas nuodėmes“ – taip pat žvilgsnio apmarinimas ir pavojingų progų vengimas. Beveik visos mus užpuolančios aistros kyla iš neribotos akių laisvės, nes paprastai būtent neatsargus žvilgsnis sužadina mumyse netvarkingus polinkius ir geismus. „Sudariau sandorą su savo akimis, kad net negalvočiau apie mergelę“, – sako Jobas (Job 31, 1). Kodėl jis sako: „kad net negalvočiau“? Argi jis neturėtų sakyti: „kad net nepažvelgčiau“? Ne, jis buvo teisus taip sakydamas, nes žvilgsnis ir mintis yra taip glaudžiai susiję, kad jų beveik neįmanoma atskirti. Todėl nenorėdamas turėti blogų minčių, šis šventasis vyras nusprendė niekada nežiūrėti į jaunas moteris.
Šv. Augustinas sako: „Žvilgsnį lydi mintis, o mintį – troškimas.“ Jeigu Ieva nebūtų pažvelgusi į uždraustą vaisių, ji nebūtų įpuolusi į nuodėmę. Tačiau jai patiko į jį žiūrėti: vaisius atrodė gražus ir skanus. Ji jį nuskynė ir valgė, šitaip nepaklusdama Dievui. Čia matome, kaip velnias gundo žmogų pirmiau pažvelgti, paskui geisti, o tada sutikti. Šv. Jeronimas sako, jog velniui užtenka, kad mes tik pradėtume. Jam pakanka, kad mes tik mažumėlę pravertume duris – jis jas atlapos iki galo. Sąmoningas žvilgsnis į priešingos lyties asmenį gali virsti pragaro žiežirba, pražudysiančia sielą. „Pirmosios strėlės, kurios perveria skaisčias sielas ir dažnai mirtinai jas sužeidžia, įskrenda pro akis“, – sako šv. Bernardas. Akys lėmė Dovydo nuopuolį, žmogaus, kuris buvo Dievo numylėtinis. Akys pražudė ir Saliamoną, kuris prieš tai buvo rinktinis Šventosios Dvasios įrankis. Daugelis kitų taip pat pražuvo per savo akis. Seneka sako, kad aklam žmogui lengva išsaugoti nekaltumą. Tertulijonas pasakoja, kad vienas pagonių filosofas, norėdamas išsaugoti skaistybę, tyčia išsidūrė akis.
Krikščioniui draudžiama taip elgtis, bet jei norime išsaugoti skaistybę, turime tapti akli tiek, kad niekada nežiūrėtume į tai, kas galėtų sukelti netyras mintis. Todėl Šventoji Dvasia mus ragina: „Nespoksok į grožį, kuris tau nepriklauso, nes jis uždega aistrą tartum ugnį.“ (Sir 9, 8) Netramdomas žvilgsnis sukelia nuodėmingas fantazijas, kurios uždega aistrų ugnį. Todėl šv. Pranciškus Salezas sako: „Tas, kuris nenori, kad priešas patektų į tvirtovę, turi laikyti jos vartus užvertus.“
Dėl šios priežasties šventieji ypatingai saugojo savo akis. Bijodami netyčia pažiūrėti į kokį nors pavojingą objektą, jie beveik visada vaikščiodavo nuleistomis akimis ir vengdavo pažvelgti netgi į visiškai nekaltus dalykus. Praleidęs metus noviciate, šv. Bernardas nežinojo, ar jo celės lubos buvo plokščios, ar skliautuotos. Vienuolyno bažnyčia turėjo tris didelius langus, bet šv. Bernardas to nežinojo, nes visus metus jis nepakėlė akių, kad į juos pažvelgtų. Šventasis vyskupas Hugonas niekada nežiūrėdavo į veidą moteriai, su kuria jam tekdavo kalbėtis. Šv. Klara pasiryžo niekada nepažvelgti į vyro veidą. Kartą, pakėlusi akis į Šventąją Ostiją, ji netyčia išvydo ją laikiusio kunigo veidą, ir tai ją labai sutrikdė.
Kai pagalvojame, kokių atsargumo priemonių imdavosi šie Dievo šventieji, koks neišmintingas ir neapdairus atrodo elgesys tų, kurie, neturėdami šv. Bernardo ar šv. Klaros dorybių, nerūpestingai spokso į priešingos lyties asmenis ir tikisi išvengti pagundų bei nuodėmės. Šv. Jeronimas pasitraukė į olą Betliejuje, ten jis nuolatos meldėsi ir marino savo kūną, ir vis dėlto jį baisiai kankino prisiminimai tų moterų, kurias jis prieš daugelį metų matė Romoje. „Mums pavojingas yra ne nevalingas žvilgsnis, o sąmoningas spoksojimas“, – sako šv. Pranciškus Salezas. Brolis Rožė buvo pranciškonas, pagarsėjęs savo skaistumu. Kai jo paklausė, kodėl jis taip atsargiai elgiasi su savo akimis, ypač bendraudamas su moterimis, jis atsakė: „Jei žmogus vengia pavojingų progų, Dievas jį saugo. Jeigu jis tyčia lenda į pavojų, Viešpats jį apleidžia, ir jis lengvai įpuola į mirtiną nuodėmę.“
Net jeigu laisvė, kurią teikiame savo akims, ir neveda mus į neskaistumo nuodėmes, ji trukdo mums susikaupti meldžiantis, nes tai ką matėme, vėl iškyla prieš mūsų sielą ir ją blaško. Akivaizdu, kad krikščionis, kuris gyvena nesusikaupęs, negali tinkamai puoselėti nusižeminimo, kantrybės ir apsimarinimo dorybių. Todėl savo žvilgsnį turime kreipti tik į tuos dalykus, kurie veda mus prie Dievo, o ne nuo Jo. „Nuleistos akys kreipia širdį dangop“, – sako šv. Bernardas. O šv. Grigalius Nazianzietis rašo: „Kur apsigyvena Kristus ir Jo meilė, ten viešpatauja susikaupimas.“
Geras pavyzdys
Reikia atminti, kad žvilgsnio apmarinimas yra naudingas ne tik mūsų pačių šventėjimui, bet ir kitų pamokymui. Vienintelis Dievas mato mūsų širdį; žmonės regi tik išorinius mūsų veiksmus ir iš jų pasimoko arba jais pasipiktina. „Žmogus pažįstamas iš išvaizdos“, – sako Šventasis Raštas (Sir 19, 26). Kitaip tariant, apie žmogaus vidų sprendžiame iš jo išorės. Todėl kiekvienas krikščionis turėtų būti toks, kaip mūsų Išganytojas apibūdino šv. Joną Krikštytoją: „degantis ir šviečiantis žiburys“ (Jn 5, 35). Mūsų vidus turėtų degti dieviška meile; mūsų išorė turėtų spindėti krikščionišku kuklumu. Ką šv. Paulius rašė savo mokiniams, turėtų galioti ir mums: „Mes pasidarėme reginys pasauliui, angelams ir žmonėms.“ (1 Kor 4, 9) „Jūsų kuklumas tebūna žinomas visiems.“ (Fil 4, 5) Kartą šv. Pranciškus paprašė vieno brolio palydėti jį į miestą, sakydamas, jog ketina ten pamokslauti. Visą kelią jis ėjo nuleidęs akis žemyn. Šiek tiek pavaikščioję po miestą, jie pasuko atgal. „Tėve, o kada sakysite savo pamokslą?“ – nustebęs paklausė Pranciškaus bendrakeleivis. „Jau pasakiau, – atitarė šventasis. – Šiandien mūsų pamokslas buvo apmarinti savo akis, kad duotume gerą pavyzdį visiems, kuriuos sutikome kelyje.“
Šv. Ambraziejus sako, kad dorybingų krikščionių rimtumas yra puikus perspėjimas supasaulėjusiems žmonėms: „Koks nuostabus dalykas! Vien jų išorė skatina kitus į gėrį.“ Apie šv. Bernardiną Sienietį pasakojama, kad kai jis dar buvo jaunas ir gyveno pasaulyje, jo išvaizda ir elgesys suturėdavo jo bičiulius nuo bet kokių nepadorių kalbų. Vos tik pamatę jį ateinant, jie nutildavo arba pradėdavo pokalbį apie kokią nors rimtesnę temą. Pasak šv. Grigaliaus Nysiečio, šv. Efremas būdavo toks susitelkęs, kad vien išvydęs jį pajusdavai didesnį pamaldumą, o pabendravus su juo galva likdavo kupina kilnių minčių.
Dar nuostabesnių dalykų Surijus pasakoja apie šventą kunigą ir kankinį Lukianą: „Vien savo kuklumu ir rimtumu jis atvertė daugybę pagonių į tikrąjį tikėjimą. Tai išgirdęs, imperatorius Maksimianas nedrįso į jį nė pažvelgti, bijodamas, kad taip pat atsivers į krikščionių tikėjimą. Todėl atvedus jį į imperatoriaus teismą, šventajam buvo liepta stovėti už uždangos, kad valdovas galėtų kalbėti su juo be baimės.“
Geriausias akių apmarinimo pavyzdys yra pats mūsų Išganytojas. Kaip yra pastebėjęs vienas mokytas autorius, evangelistai specialiai pabrėžia, kad kartais Jėzus pakeldavo akis, šituo norėdami pasakyti, kad paprastai Jis laikydavo jas nuleidęs žemyn. Todėl apaštalas Paulius, rašydamas savo mokiniams, giria savo Dieviškojo Mokytojo kuklumą: „Aš pats jus maldauju dėl Kristaus romumo ir švelnumo.“ (2 Kor 10, 1)
Užbaikime šią temą šv. Bazilijaus žodžiais savo vienuoliams: „Mano mieli sūnūs, jei norime, kad mūsų sielos žvelgtų į dangų, turime nukreipti savo akis žemyn. Anksti ryte, vos tik nubudę, turime tarti kartu su karališkuoju Psalmininku: „Nugręžk mano akis, kad nematytų tuštybės.“ (Ps 118, 37).“
Skaistumo įžadas
„Jos yra kilniausia Kristaus Bažnyčios dalis“, – sako šv. Kiprijonas, kalbėdamas apie skaisčias sielas, pasišventusias savo Dieviškojo Sužadėtinio meilei. Kai kurie šventieji Tėvai, pavyzdžiui, šv. Efremas, šv. Ambraziejus ar šv. Auksaburnis, skyrė ištisas knygas skaistybės pašlovinimui. Šioje knygoje neketinu ilgai nagrinėti šios nuostabios temos, tenoriu pateikti keletą minčių, padėsiančių pamaldžiam skaitytojui suvokti nepaprastą skaistybės taurumą.
Pirmiausia, skaisčios sielos yra ypatingai brangios Dievui. „Jie bus kaip Dievo angelai danguje“, sako mūsų palaimintasis Išganytojas. (Mt 22, 30) Baronijus pasakoja, kad mirus vienai mergelei vardu Georgija virš jos ėmė skraidyti balandžiai. Jie sekė jos kūną į bažnyčią ir nenuskrido tol, kol ji nebuvo palaidota žemėn. Žmonės tikėjo, kad tie balandžiai buvo angelai, trokštantys šitaip atiduoti paskutinę pagarbą jos skaisčiam kūnui.
Skaisčios sielos, pasišventusios Jėzaus Kristaus meilei, tampa jo išrinktomis sužadėtinėmis. Todėl šv. Paulius, rašydamas savo mokiniams, sako: „Aš sutuokiau jus su Jėzumi Kristumi.“ Palyginime apie mergeles mūsų Viešpats pasirodo kaip jaunikis. Paprasti tikintieji Išganytoją vadina Mokytoju, Ganytoju, Tėvu arba Viešpačiu, tačiau Jis nori, kad skaisčios sielos Jį vadintu Sužadėtiniu. Šios sužadėtuvės įvyksta per sielų ištikimybę Atpirkėjui: „Susižadėsiu su tavimi ištikimybe.“ (Oz 2, 20) Skaistybės dorybė iš tikrųjų yra Jėzaus Kristaus nuopelnų vaisius, todėl Apreiškimo Jonui knygoje skaitome: „Tai tie, kurie nesusitepę su moterimis, nes jie mergelės. Jie lydi Avinėlį, kur tik jis eina. Jie yra atpirkti iš žmonijos, pirmienos Dievui ir Avinėliui.“ (Apr 14, 4)
Kartą Dievo Motina vienai pamaldžiai sielai apreiškė, kad tie, kurie pasišventė Jėzui Kristui, visų labiausiai turi mylėti šventąją skaistybę, nes būtent ji daro juos panašiausius į jų dangiškąjį Sužadėtinį. Protingi pasaulio žmonės norėdami sukurti šeimą rūpestingai apsvarsto ir ištiria, kas galėtų būti vertingiausi ir tinkamiausi jų gyvenimo partneriai. Tie, kurie pasirenka religinį pašaukimą, šventaisiais įžadais susižada su Kristumi. Paklauskime Giesmių Giesmės sužadėtinės, ką ji sako apie savo dieviškąjį Jaunikį: „Mano mylimasis skaistus ir rausvas.“ (Gg 5, 10) Skaistus – dėl savo skaistybės, rausvas – dėl meilės ugnies savo sužadėtinei. Žodžiu, Jis yra toks nuostabus, toks tobulas, toks geras, toks mielas ir draugiškas, kad nėra ir negali būti už Jį kilnesnio ir mielesnio sužadėtinio. Šv. Eucherijus sako: „Niekas negali prilygti Jo didybei, grožiui ir dosnumui.“
Brangus lobis
Šv. Klara iš Montefalko sakė taip branginanti savo skaistybę, kad verčiau būtų sutikusi visą gyvenimą kentėti pragaro kančias, negu prarasti šį neįkainojamą lobį. Ši šventa jauna moteris netgi atmetė kelių karalių siūlymus už jų tekėti, kad tik liktų Jėzaus Kristaus sužadėtinė. Dėl tos pačios priežasties palaimintoji Joana, Portugalijos princesė, atsisakė Prancūzijos karaliaus Liudviko XI rankos; šv. Agnietė iš Prahos nesutiko tekėti už imperatoriaus Frydricho II; Elžbieta, Vengrijos karaliaus dukra ir sosto įpėdinė, atsisakė būti sutuokta su Austrijos ercherzogu. Kai Domicila, imperatoriaus Domiciano dukterėčia, buvo raginama tekėti už karvedžio Aureliano, ji atsakė: „Jei mergina turėtų rinktis tarp galingo valdovo ir vargšo valstiečio, kurį ji rinktųsi savo sužadėtiniu? Jei tekėčiau už Aureliano, paniekinčiau Dangaus Karalių – tai būtų didžiausia kvailystė, ir aš to niekada nedarysiu.“ Prie jos skaistybės vainiko prisidėjo ir kankinystės vainikas, nes jos atstumtas jaunikis iš pykčio sudegino ją gyvą.
Mergelė, visiškai pasivedanti Viešpačiui, išlaisvinama nuo nereikalingų rūpesčių, sako Teodoretas. Jai nieko kito nereikia daryti, tik su pasitikėjimu klausyti Viešpaties. „Net jeigu ji nesitikėtų jokio kito atlygio, – sako šv. Ambraziejus, – ji būtų laiminga, kad yra išlaisvinama nuo žemiškų rūpesčių ir gali užsiimti vien Dievu.“ Tačiau ta ramybė ir laimė, kurią ji patiria čia, žemėje, yra tik netobulas danguje jos laukiančios begalinės laimės ir garbės atspindys.
Skaisčios sielos ypač patinka Dievui
Mergelės, paaukojusios Dievui savo skaistybę, patinka Jam ne mažiau už angelus. Šv. Jonas buvo vadinamas mėgstamiausiu Jėzaus apaštalu, nes išsaugojo savo skaistybę. Dėl šios priežasties Viešpats jį mylėjo labiau už kitus ir mirdamas ant kryžiaus būtent jo globai patikėjo savo Nekaltąją Motiną. Neįkainojamą skaistybės vertę galime suvokti iš žodžių, kuriais ją giria Šventoji Dvasia: „Jokia kaina neatsveria susilaikančios sielos.“ (Sir 26, 20) Švč. Mergelė Marija tai patvirtino, kai arkangelas Gabrielius pranešė jai žinią iš aukštybių: kad Dievas panoro tapti žmogumi ir pasirinko ją savo motina. Išgirdusi Angelo žodžius, ji nuolankiai atsakė: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34) Šiuo atsakymu Švenčiausioji Mergelė parodė, kad ji verčiau rinktųsi atsisakyti Dievo Motinos kilnumo nei prarasti skaistybės lobį. Pasak šv. Kiprijono, skaistybė yra visų dorybių karalienė ir ištobulinimas. Tie, kurie saugo skaistybę dėl Jėzaus Kristaus meilės, džiaugiasi ypatingu Jo palankumu, sako šv. Efremas. Šv. Bernardinas priduria, kad skaistybė ypatingu būdu leidžia sielai tikėjimu matyti Dievą šiame gyvenime ir amžinosios garbės šviesa – kitame. Kartą Dievas savo brangiai tarnaitei Lukrecijai Orsini parodė garbės sostą, parengtą tiems, kurie savo skaistumu tarnauja Jėzui Kristui. Pagauta ekstazės, šventoji sušuko: „Kokios brangios Dievui ir Jo šventajai Motinai yra skaisčios sielos!“
„Mano sūnau, jei tu eini tarnauti Dievui, renk savo sielą bandymui.“ (Sir 2, 1) Tad būk pasirengęs nuolankiai ir kantriai kentėti, nes „auksas ir sidabras bandomi ugnimi“. Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams, Dievui ir pasauliui. Tas, kas nori visiškai pasišvęsti Dievui, turi išsižadėti pasaulio ir iš visos širdies tarti: Dievas yra vienintelis mano lobis ir turtas. Iš tiesų Dievą mylinti siela niekina pasaulį ir visa, ką šis gali pasiūlyti; vienu žodžiu, ji niekina visa, kas nėra Dievas.
Garbingoji Pranciška Farnesė nežinojo geresnio būdo paraginti savo seseris siekti tobulumo, kaip priminti joms, kad jos yra Jėzaus Kristaus sužadėtinės. „Nėra jokių abejonių, – sakydavo ji, – kad kiekviena iš jūsų yra Dievo išrinkta tapti šventąja, nes Jis suteikė jums didžiulę garbę būti jo sužadėtine.“ Ir iš tikrųjų, tai yra neįkainojama malonė, su kuria turime didžiadvasiškai bendradarbiauti. Šv. Augustinas, rašydamas vienai Dievui pasišventusiai mergelei, kreipėsi į ją tokiais žodžiais: „Žinok, kad turi Sužadėtinį, nuostabesnį už bet ką danguje ir žemėje, ir kad pasirinkdamas tave savo sužadėtine Jis tau davė tvirčiausią savo meilės laidą. Taigi privalai Jį už tai mylėti.“
Jėzaus Kristaus sužadėtine, jei pasaulis pamėgins laimėti tavo meilę, atsakyk jam kilniosios šv. Agnietės žodžiais: „Šalin, šalin; tu prašai mano meilės, bet aš negaliu mylėti nieko kito, kaip tik Dievą, kuris pirmasis mane pamilo.“ „Jėzaus Kristaus sužadėtine, turi didžiuotis šiuo titulu“, – sako šv. Jeronimas. Pasaulio žmonės jaučiasi labai pagerbti ir giriasi sudarę šeimyninę sąjungą su kilniaisiais ir turtingaisiais. Skaisti siela, turi nepalyginamai didesnį pagrindą didžiuotis, nes esi susižiedavusi su pačiu Dangaus Karaliumi! Gali su šventu pasididžiavimu ir džiaugsmu tarti: „Radau Tą, kurį mano siela myli. Aš apglėbsiu Jį savo meile ir niekada Jo nepaliksiu.“
Meilė yra ryšys, jungiantis sielą su Dievu. Dažnai kartok apaštalo Pauliaus žodžius: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? <...> Aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ (Rom 8, 35–39)
