Apd 12, 11. Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir žydų minios kėslų.
Ps 138, 1–2. Viešpatie, ištyrei mane ir pažinai mane. Žinai, kada aš atsisėdu ir atsistoju.
Šiandien pagerbiamų apaštalų Petro ir Pauliaus kultas Bažnyčioje siekia seniausius laikus. Jų pavyzdžiu gėrisi šv. Klemensas Romietis savo laiške Korinto bendruomenei (apie 95 m.), jau nuo II a. pradžios apaštalų palaidojimo vietos (Vatikanas ir Ostijos kelias) tampa piligrimystės vietomis. Apie 258 m., siaučiant eiliniams krikščionių persekiojimams, apaštalų relikvijos perkeliamos į katakombas prie Via Apia (dabar šv. Sebastijono katakombos). Tikriausiai čia ir gimsta liturginis šiųdviejų apaštalų pagerbimas birželio 29 d. Jis minimas seniausiame Romos liturginiame kalendoriuje Depositio Martyrum (336 m) jau kaip sena ir garbinga šventė.
Šventės Kolektoje Apaštalų krauju palaistytoji Motina Bažnyčia prašo malonės, kad dėl šių garbingiausių vyrų užtarimo, Jos vaikai visuomet liktų ištikimai tam tikėjimui, už kurį šiedu pasaulio žibintai paguldė savo galvas.
Skaitinys iš Apaštalų darbų, pasakoja apie stebuklingą Petro išlaisvinimą iš kalėjimo: „Petras atsipeikėjęs tarė: „Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir žydų minios kėslų“. Viešpats ir mums siunčia savo pagalbą: saugo nuo klaidų, gina kovose, padeda atsikelti nupuolus. Dėkokime Viešpačiui ir tarnaukime Jam su visu uolumu.
ŠVENTOJI EVANGELIJA skelbia Viešpaties pažadą Petrui, jog ant jo tikėjimo išpažinimo, bus pastatyta Bažnyčia, kurios neįveiks jokios galybės: „tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ Tai yra mūsų viltis ir džiaugsmas. Likime ištikimi, likime ramūs, - kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas.
Gerbiame Petrą kaip Uolą ant kurios pastatyta Kristaus Bažnyčia ir kurios pragaro vartai nenugalės, skelbiame jam suteiktą galią „surišti bei atrišti“, laikome jį pirmuoju popiežiumi, kurio įpėdinių eilė seka iki mūsų dienų.
Išėmus apaštalo Pauliaus laiškus iš Naujojo Testamento netektume plataus ir gilaus teologinio horizonto, Kristaus žinia liktų nuskurdinta.
Tačiau ne vien tai. Minime ne ideologines figūras, ne herojus, kurių visada ieško pasaulio žmonės.
Žavimės Petru ir Pauliumi, nes jie buvo įsimylėję Kristų, kurį pažino ir kuriuo sekė visu savo gyvenimu. Petro ir Pauliaus istorija, kaip ir kiekvieno iš mūsų istorija, yra pažymėta klaidomis, žmogišku menkumu, paklydimais ir atgailos ašaromis. Kiekvienas iš jų savitu būdu atsakė į svarbiausią Viešpaties klausimą: „ar myli mane“? Ir šį atsakymą įgyvendino skirtingomis tarnystėmis bei savitu būdu, galiausiai juos apjungė bendras kankinystės vainikas.
Ir mes esame kviečiami būti vienybės žmonėmis. Lengva rinktis Kaino ir Abelio kelią. Lengva ieškoti to kas skiria, o ne to kas vienija. Apaštalų Petro ir Pauliaus pavyzdys liudija, kad Kristaus meilė viršija ir suvienija visas priešybes bei skirtingumus.
Viešpats pasilieka savo Bažnyčioje, kurią kūrė apaštalai Petras ir Paulius. Nepaisant to, kad rodos, jog Bažnyčia išdavusi savo Sužadėtinį ir labiau primena ne galingą Išganymo arką, bet skęstančią valtį, iš kurios norisi kuo greičiau iššokti.
Šioje Bažnyčios kertinių kolonų iškilmėje esame raginami drąsiai irtis į gilumą, - ten kur kviečia Kristus, nebijant šio laikmečio audrų ir išbandymų, nes juose veikia Viešpats, kuris turi galią nuraminti visas audras ir atnešti ramybę.
Viešpatie, pamaitinęs mus dangiškąja duona,
per apaštalinį užtarimą
apsaugok mus nuo visokio blogio.
