Ps 24, 1–3. Į tave pakėliau savo sielą; mano Dieve, tavimi pasitikiu, lai nerausiu iš gėdos; ir lai neišjuokia manęs mano priešai; juk visi, kurie tavęs laukia, nebus sugėdyti.
Ps 24, 4. Kelius savuosius, Viešpatie, man parodyk ir takais savaisiais mane žengti išmokyk.
(Introitas)
Pradedame naujus liturginius metus, - Advento laikotarpį, kurio pavadinimas reiškia atėjimą ir taip nusako viso šio laikotarpio nuotaiką. Mes esame kviečiami budėti ir laukti To, kuris ateina. Prisimename Jo pirmąjį atėjimą, laukiame antrojo laikų pabaigoje ir stengiamės atpažinti kasdieninius Viešpaties apsilankymus mūsų sielose.
Tad pradėdama šventą Advento metą, Motina Bažnyčia kolektoje prašo, kad Dievas parodytų savo galybę ir atėjęs išlaisvintų mus iš mūsų nuodėmių vergijos, į kurią per savo nedorumą esame pakliuvę.
Adventas yra pabudimo iš nuodėmės tamsos ir blogų įpročių metas. Pagonių Mokytojas epistolėje mus ragina ir primena, jog mes esame šviesos, o ne tamsos vaikai, todėl ir mūsų gyvensena turi atspindėti Kristaus, o ne pasaulio dvasios mokymą: „Kaip dieną, elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių.“ Žinoma, tai daug sunkiau nei atsisakyti kavos ar saldumynų, tačiau kuo dosnesni esame Viešpačiui, tuo labiau Jis mus apipila savo malonėmis.
Pasakojama, kad popiežiaus Grigaliaus Didžiojo dienomis (590-604 m.), Romą lapkričio pabaigoje ištiko gamtinė katastrofa. Norėdamas nuraminti ir padrąsinti tikinčiuosius, sekmadienį jis perskaitė ir komentavo Evangelijos pagal Luką pasakojimą apie būsimąsias negandas. Taip, ši evangelijos ištrauka prigijo ir yra visada skaitoma pirmą Advento sekmadienį.
Taigi, Šventoji Evangelija mums atskleidžia šio pasaulio ir kūrinijos laikinumą ir trapumą: nelaimės, suirutės, karai, nesantaika, - visa tai trikdo ir neramina kiekvieną sielą. Tačiau, mes turime tvirčiausią Viešpaties pažadą, kad „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.“ Todėl su pasitikėjimu glauskimės prie mūsų Atpirkėjo ir ruoškime savo širdis Jo apsilankymo metui.
Į tave, Viešpatie, pakėliau savo sielą;
mano Dieve, tavimi pasitikiu,
lai nerausiu iš gėdos;
ir lai neišjuokia manęs mano priešai;
juk visi, kurie tavęs laukia,
nebus sugėdyti.
(Ofertorijus)
