Ps 17, 19-20. Viešpats yra mano Globėjas. Jis išvedė mane į platųjį kraštą ir išgelbėjo, nes mane myli.
Ps 17, 2-3. Myliu Tave, Viešpatie, mano stiprybe. Viešpats yra mano stiprybė, mano prieglobstis ir mano gelbėtojas.
Pabaigę velykinį laikotarpį, skaičiuojame sekmadienius po Sekminių, kurie tęsis iki Advento pradžios. Tai Bažnyčios laikas. Šventosios Dvasios uždegta ir pagimdyta Kristaus mokinių bendruomenė, - mažoji kaimenė, keliauja per šio pasaulio takus nešdama Džiugiąją Naujieną apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Šio sekmadienio kolektoje Motina Bažnyčia karštai meldžia to, kas yra svarbiausia – pagarbios Dievo baimės malonės, kuri yra ne kas kita kaip tikroji meilė ir išmintis. Kas myli Dievą, tas nemyli pasaulio ir yra nuolankus Jo akivaizdoje.
Epistolėje girdime Mylimojo Mokinio paraginimus mylėti, nes tas, kuris myli savo artimą, tas iš tiesų myli Dievą. Tikroji meilė pasireiškia ne gražiais žodžiais ar saldžiais atodūsiais, bet konkrečiu meilės veiksmu. Tas, kuris nemyli – tas yra miręs: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje <...> Bet jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė? Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa.“
Šventoji Evangelija mums skelbia palyginimą apie nedėkingus svečius, kurie neatvyko į šeimininko iškeltas vaišes, nes buvo labai užimti. Taip jie neteko šeimininko malonės, o jų vietas užėmė tie, kurie buvo neverti, bet atsiliepė.
Šis palyginimas mus ragina pasvarstyti ar Dievo reikalai mums yra pirmoje vietoje? O gal mes taip susirūpinę savo jaučiais, dirvomis ir tūkstančiu kitų darbų, jog nebegirdime Dievo kvietimo mūsų širdyje ir savo tikėjimą apribojame vien sekmadienio Mišių išklausymu. Pareiga tarsi ir atlikta, tačiau ar taip dera atsiliepti į Dievo Meilę?
Giedosiu Viešpačiui, nes Jis man buvo geras.
Šlovinsiu Aukščiausiojo Viešpaties Vardą
(Komunijos antifona)
