Trys Kristaus liudytojai
I sekmadienis po Velykų (pamokslas pagal Epistolę)
„Mat yra trys liudytojai: Dvasia, vanduo ir kraujas“ (1 Jn 5, 8).
Būtina, kad tikėtume, jog Kristus yra tikras Dievas ir tikras Žmogus, tad Jis norėjo mums suteikti daugybę liudijimų, kad Jis yra ir Dievas, ir Žmogus. Turime abu šiuos liudijimus, t. y. Jo dieviškumo liudijimą, kaip pirmiau pasakyta: „Yra trys liudytojai danguje“. Tuo tarpu apie savo žmogiškumo liudijimą Jis sako: „Yra trys liudytojai žemėje“. Dangiškųjų liudytojų, kurie liudijo apie Kristaus Dieviškumą, yra dvylika: 1) Tėvas; 2) Sūnus; 3) Šventoji Dvasia; 4) stebuklų darymas; 5) šventieji; 6) angelai, 7) dangus; 8) oras; 9) vanduo; 10) žemė; 11) Hadas; 12) ugnis. Žemiškųjų liudytojų, kuriuos Jonas čia nurodo liudijančiais apie Jo (Kristaus) žmogiškumą, daugiausia pasireiškusį per Jo meilę mums, yra trys: 1) kraujo išsiliejimas; 2) vandens išsiliejimas; 3) dvasios išleidimas. Apie pirmuosius du parašyta: „Ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34). Apie trečiąjį: „Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią“ (Mt 27, 50).
Pirmiausia, būtina pažymėti, kad Viešpats Jėzus mums davė trejopą vandenį. 1) Krikšto vandenį nuodėmėms nuplauti: „Nuplausiu jus tyru vandeniu, bus nuvalyti visi jūsų nešvarumai“ (Ez 36, 25). 2) Išminties vandenį dvasiniam troškuliui numalšinti: „Ir girdys jį išminties vandeniu“ (Sir 15, 3) ir „Kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius“ (Jn 4, 14). Šventasis Augustinas sako: „Jei kas nors išgėrė Rojaus vandens, kurio vienas lašas didesnis už visą vandenyną – vadinasi, žemiškų troškimų troškulys jame užgeso“. 3) Gaivinantį Šventosios Dvasios vandenį: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria. Jis kalbėjo apie Dvasią“ (Jn 7, 37–39).
Antra, būtina pažymėti, kad per kraujo praliejimą mums buvo suteiktos septynios naudos (apie jas skaityti I Kančios sekmadienio pamoksle pagal Epistolę).
Trečia, būtina pažymėti, kad Jis iškvėpė savo Dvasią trimis tikslais. 1) Kad mus atgaivintų: „Už avis aš guldau savo gyvybę“ (Jn 10, 15). 2) Kad išlaisvintų šventuosius iš pragaro. Kristaus siela, kartu su Jo Dieviškumu, nužengė į pragarą ir išlaisvino ten tuo metu buvusius šventuosius: „Išlaisvinsiu tavo kalinius iš duobės, kurioje nėra vandens“ (Zch 9, 11). 3) Kad duotų mums pavyzdį, kaip atiduoti savo gyvybę. Juk kiekvienas, kuris nori sekti Kristumi, turi visiškai atiduoti savo gyvybę: „Jei kas nori eiti paskui mane“ (Lk 9, 23) ir „Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė“ (2 Kor 5, 15). Tas, kuris taip miršta, ateis į tą gyvenimą, kuriame niekas nemiršta. Į tokį gyvenimą mus gali atvesti Kristus, kuris pats yra mūsų gyvenimas.
Ramybės palaima
I sekmadienis po Velykų (pamokslas pagal Evangeliją)
„Ramybė jums!“ (Jn 20, 19)
Šioje Evangelijoje minima trejopa ramybė, kurią Viešpats atnešė savo mokiniams, kad parodytų, jog dėl trijų priežasčių ji mums būtina. Pirma, dėl ramybės su Dievu: „Manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia“ (Jn 16, 33). Antra, dėl ramybės mumyse pačiuose: „Matysi, kad tavo palapinė saugi“ (Job 5, 24). Šventasis Bernardas sako: „Ramybė jums – tai ramybė per jus; ir kas, atrodo, grės išorėje, jūs nebijokite, nes tai nepakenks“. Trečia, dėl ramybės su mūsų artimaisiais, kuri yra būtina: „Kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis“ (Rom 12, 18).
Pirmiausia, būtina pažymėti, kad ramybei su Dievu būtinos trys sąlygos. Pirma, Dievo reikia bijoti: „Pagarbi Viešpaties baimė yra išminties vainikas: ji leidžia klestėti ramybei ir sveikatai“ (Sir 1, 18) ir „Pagarbi Viešpaties baimė toli nuveja nuodėmę“ (Sir 1, 21). Antra, kad Dievu reikia pasitikėti: „Nesvyruojantiems duodi ramybę, teiki jiems gerovę, nes jie tavim pasitiki“ (Iz 26, 3) Reikia laikytis Dievo įsakymų: „Jei būtum klausęs mano įsakymų, tai tavo ramybė būtų kaip upė“ (Iz 48, 18 Vulgata).
Antra, būtina pažymėti, kad, jei žmogus nori turėti ramybę su savimi, būtini trys dalykai. Pirma, jis turi visiškai atsiduoti Dievui: „Taikykis su Dievu ir būk ramus. Dėkis jo žodžius į širdį“ (Job 22, 21-22). Antra, jis visada turi saugoti savo gerą valią: „Žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“ (Lk 2, 14). Trečia, kiekvieną proto ir kūno judesį jis turi atlikti su išmintimi: „Dvasios siekimai veda į gyvenimą ir ramybę“ (Rom 8, 6) ir „Palaiminti taikdariai“ (Mt 5, 9). Taikdariai yra visi, kurie sutvarko proto judesius ir pajungia juos protui, ir kurie dėl to nesiginčija.
Trečia, būtina pažymėti, kad žmogui, norinčiam ramybės su savo artimu, būtini trys dalykai. Pirma, kad jis darytų tai, kas patinka Dievui: „Kai Viešpats yra patenkintas žmogaus elgesiu, jis sutaiko su juo net jo priešus“ (Pat 16, 7). Antra, kad niekam nekenktų: „Niekuo neduodame akstino pasipiktinti“ (2 Kor 6, 3 Vulgata) ir „Didi ramybė mylintiems tavo Mokymą“ (Ps 119, 165). Dievo įstatymas yra toks, kad to, ko nenorime, kad mums būtų daroma, nedarytume kitiems; o to, ko norėtume, kad mums būtų daroma, darytume kitiems. Trečia, kad visiems turėtume rodyti gerumą: „Šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera“ (Rom 2, 10).
Ketvirta, būtina pažymėti, kad ramybę labiausiai griauna trys dalykai. Pirma, puikybė: „Kas kada nors jam priešinosi ir išliko sveikas?“ (Job 9, 4). Antra, pyktis: „Priekabus žmogus sukelia kivirčą, o nusidėjėlis suardo draugystes ir tarp taikingų žmonių pasėja nesantaiką“ (Sir 28, 8-9). Trečia, bet kokia neteisybė: „Nedorėliai ramybės neturės“, – sako Viešpats“ (Iz 48, 22). Kas šiame gyvenime nori turėti ramybę su Dievu, su savimi, su artimu ir turėti amžinybės ramybę ateityje, turi vengti šių trijų kliuvinių. Į šią ramybę galime būti atvesti. Amen.