Kalbant apie požiūrį į savižudybę, mes, amerikiečiai, esame prieštaringi kaip Janusas. Esame sukrėsti ir sielvartaujame, kai gyvybę sau atima artimieji ar garsūs žmonės, tačiau labai palankiai vertiname eutanaziją (72% vienos Gallup apklausos duomenimis). Nuo 2005 m. kiekvieną rugsėjį minime Nacionalinę savižudybių prevencijos savaitę, tačiau „savižudybė su pagalba“ įteisinama vis daugiau valstijų ir dėl vis daugiau priežasčių. Vis daugiau lėšų skiriame psichikos sveikatai ir savižudybių prevencijai, tačiau mūsų atsidavimas asmeninei laisvei ir autonomijai reiškia, kad manome, jog žmonės turėtų patys priimti sprendimus, kaip gyventi ir kada mirti. Trumpai tariant, prie mūsų priartėjusi savižudybė mums kelia siaubą, bet mūsų (dažnai neištirti) ideologiniai įsipareigojimai ne tik neleidžia tvirtai pasisakyti prieš savižudybę, bet netgi ją skatina.
Per pastaruosius dvidešimt metų savižudybių skaičius išaugo 33%. Norint pakeisti šią tendenciją, reikės sutelktų pastangų ir kultūrinių pokyčių. Turime stiprinti savo bendruomenes ir draugystę, užtikrinti geresnę prieigą prie psichikos sveikatos išteklių, toliau šalinti psichikos ligų stigmą, mažinti savižudybės priemonių prieinamumą, priešintis eutanazijos plitimui, mažinti naudojimąsi socialine žiniasklaida (kuri didina nerimą, vienatvę ir kibernetines patyčias), gerinti savo sąmoningumą ir gebėjimą reaguoti į tuos, kuriems to reikia. Vis dėlto mūsų prieštaringas požiūris į savižudybę reikalauja papildomo sprendimo: turime priminti sau, kodėl savižudybė yra blogis ir kodėl krikščionys tradiciškai jai priešinasi.
Pripažįstu, kad skausminga kalbėti apie šią problemą. Vis daugiau žmonių, tarp jų ir aš, praranda artimus žmones dėl savižudybės. Esame įpratę sulaukti paguodos, o ne nešališkos analizės. Sunku tiesiogiai pažvelgti į tai, kas yra savižudybė ir ką ji reiškia, nejaučiant, kad mūsų [nusižudę] artimieji yra puolami. Nors ir jautriai reaguodamas į šią dinamiką, šis rašinys nėra bandymas paguosti gedinčiuosius, bet siekis užkirsti kelią kitoms savižudybėms įgyjant aiškumo. Be to, kaip paaiškės toliau, vien tik paguodos požiūris į savižudybę turi realių trūkumų ir net pavojų.
Kodėl pasirinktas Augustinas?
Šioje esė daugiausia dėmesio skiriama Augustinui, nes jis yra pirmasis autorius, sistemingai nagrinėjęs savižudybės klausimą. Jis pateikė pirmąją įtikinamą krikščioniškosios tradicijos iki jo laikų sintezę, nubrėžė kryptį kitiems tūkstančiams metų ir šiandien vis dar sudaro pagrindą daugeliui diskusijų. Plačiausiai savižudybę jis nagrinėja veikale „Dievo miestas“, kur teigia, kad savižudybė visada yra neteisinga ir nėra jokios priežasties, kuri pateisintų gyvybės sau atėmimą.
Trumpai tariant, Augustino argumentas atrodo taip: savižudybė pažeidžia dieviškąjį įstatymą, draudžiantį žudyti (Iš 20, 13), ir įsakymą mylėti savo artimą kaip save patį (Mk 12, 31). Ji pažeidžia prigimtinį įstatymą siekti gėrio, ypač gėrio egzistuoti. Ir ji pažeidžia žmogiškuosius įstatymus, draudžiančius žudymą, kurie yra dieviškojo ir prigimtinio įstatymo atspindys. Tačiau jo argumentas nėra vien teisinis. Augustinui savižudybė yra bandymas kontroliuoti nenumatytus atvejus ir išvengti kančios. Todėl ji yra Dievo kūrimo ir atpirkimo plano atmetimas. Kaip alternatyvą savižudybei, Augustinas pateikia Kristaus kančios pavyzdį ir ragina mus sekti jo kantrybe bei ugdyti visuomenę, įgalinančią kenčiantįjį gyventi oriai.
Dieviškasis, prigimtinis ir žmogiškasis įstatymas
Augustinui savižudybė yra savęs nužudymas: „Kiekvienas, kuris žudo save, tikrai yra žudikas“ (Dievo miestas, 1, 17). Penktasis įsakymas „Nežudyk“ (Iš 20, 13) galioja tiek artimui, tiek sau pačiam. Štai kodėl įsakymo pabaigoje nėra jokio patikslinimo: jis taikomas bet kurio žmogaus nužudymui. Augustinas teigia, kad šis įsakymas yra neatsiejamai susijęs su įsakymu „mylėk savo artimą kaip save patį“ (Kun 19, 18; Mk 12, 31). Artimo meilė ima savo matą iš meilės sau. Savižudybė pažeidžia, netgi pakerta šį įsakymą, sugriaudama pagrindą, ant kurio jis pastatytas. Taigi savižudybė yra nuodėmė prieš meilę, nes ji kenkia ne tik aukai (sau pačiam), bet ir artimiesiems, kurie nukenčia dėl smurto, padaryto prieš meilės ryšius, sudarančius visuomenės struktūrą.
Šis dieviškasis įstatymas pasireiškia ir prigimtinėje, ir žmogiškojoje teisėje. Gamta bėga nuo nebūties. Iš tiesų visi daiktai natūraliai „trokšta“ egzistuoti. Augustinas pritariamai cituoja stoikus, kurie teigia, kad
„pirmas ir didžiausias prigimties raginimas yra tas, kad žmogus būtų vienybėje su pačiu savimi ir todėl instinktyviai bėgtų nuo mirties, kad jis būtų toks nuoseklus savo paties draugas, kad įnirtingai norėtų ir trokštų būti gyvas, gyva būtybė, ir likti gyvas šioje kūno ir sielos jungtyje“ (Dievo miestas, 19.4).
Savižudybė yra labai nenatūrali. Ji smurtauja prieš mūsų prigimtinį polinkį vengti blogio ir išsaugoti savo gėrį.
Žmonių teisė taip pat patvirtina, kad savižudybė yra bloga ir iš tiesų gali būti laikoma nusikaltimu. Pagal įstatymą niekam neleidžiama nužudyti kito žmogaus savo asmeniniu sprendimu. Todėl „kiekvienas, kuris nužudo žmogų, nesvarbu, ar jis pats, ar kas nors kitas, dalyvauja žmogžudystės nusikaltime“ (Dievo miestas, 1, 22).
Nusikaltimas pripažįsta sunkumo laipsnius, o nusikaltimo sunkumą gali padidinti arba sumažinti įvairūs veiksniai. Savižudybės atveju aukos nekaltumas daro nusikaltimą sunkesnį. Pati auka nepadarė jokio nusikaltimo, pateisinančio mirtį, ir nebuvo teisingai teisiama. (Augustinas sako, kad net ir kalti dėl sunkių nusikaltimų neturėtų žudytis, nes jiems reikia laiko atgailauti ir pakeisti savo gyvenimą).
Be to, daugelyje teisės sistemų, įskaitant Augustino romėniškąją, nusikaltimo sunkumas vertinamas tuo rimčiau, kuo glaudžiau nusikaltėlis susijęs su auka. Šį giminystės principą Augustinas plėtoja traktate Apie kantrybę:
„Jei artimųjų žudikas [tas, kuris nužudo tėvą ar giminaitį] yra piktesnis už paprastą žudiką, nes nužudo ne tik žmogų, bet ir artimą giminaitį, o ir tarp šių žudikų kuo artimesnis jo nužudytas žmogus, tuo didesniu nusikaltėliu jis laikomas, tai be abejonės, dar blogesnis yra tas, kuris nužudo pats save, nes niekas nėra artimesnis žmogui už jį patį“. (10 sk.)
Šis principas yra kūrinijos tvarkos išraiška, kai Dievas meilę sau padarė numanomu artimo meilės pagrindu. Kuo auka artimesnė sau, tuo labiau žmogus kelia grėsmę ne tik visuomenės, bet ir paties Dievo sukurto pasaulio tvarkai. Žmogus pakerta savo paties egzistenciją ir iš jos kylantį santykių tinklą.
Galimi savižudybės pateisinimai
Nors senovės pasaulis įstatymais ir papročiais iš esmės priešinosi savižudybei, tam tikromis aplinkybėmis jis darė išimtis ir net gyrė bei propagavo savižudybę. Skurdas, suluošinimas, liga, staigi nelaimė, įprasta yda ar gėda buvo įvairiai suprantami kaip teisėtos priežastys atimti sau gyvybę. Tačiau Augustinas neleidžia daryti jokių išimčių.
Dievo mieste Augustinas svarsto penkis galimus savižudybės pateisinimus: norint išvengti laikinų bėdų (pvz., kankinimų, skurdo, ligos ir pan.); norint išvengti kito nuodėmės (pvz., išprievartavimo); iš nevilties dėl praeities nuodėmių (pvz., Judo); siekiant geresnio gyvenimo po mirties (pvz, „filosofas“ Teombratas, kuris, perskaitęs Platoną, atėmė sau gyvybę, kad įgytų nemirtingumą); ir galiausiai, kad išvengtų nuodėmės iš malonumo ar baimės (pvz., sutikimas iš pradžių nepageidaujamam fiziniam malonumui išprievartavimo metu arba aukojimas stabams iš baimės). Augustinas mano, kad nė vienas iš šių pateisinimų neatlaiko kritikos.
Jis tvirtina, kad galime išvengti laikinų bėdų žudydamiesi, bet tada galime pakliūti į amžinąsias bėdas patys padarę sunkią nuodėmę. Galbūt išvengsime kito asmens nuodėmės prieš mus, bet patys nusidėsime. Galime nutraukti nevilties pojūtį dėl savo praeities nuodėmių, bet tuo pačiu nutraukiame atgailos galimybę, kurios mums reikia, kad amžinai nejaustume nevilties. Nužudydami save galime manyti, kad pasieksime geresnį gyvenimą, tačiau mūsų nuodėmė gali užkirsti kelią tam geresniam gyvenimui. Paskutinė priežastis – nusižudyti, kad išvengtume asmeninės nuodėmės ateityje – yra stipriausias įmanomas Augustino nagrinėjams pateisinimas, tačiau jis yra reductio ad absurdum. Mes darome tam tikrą nuodėmę dabar (žmogžudystę), kad išvengtume neaiškios nuodėmės ateityje. Jei tai būtų teisėta galimybė, sako Augustinas, tuomet ganytojai turėtų patarti masiškai nusižudyti iškart po krikšto, kad neseniai pakrikštyti neofitai, kuriems atleistos visos nuodėmės, išvengtų bet kokio būsimų nuodėmių pavojaus. „O kadangi tai sakyti – daro išvadą Augustinas, – yra siaubinga, akivaizdu, kad siaubinga yra ir žudytis“ (Dievo miestas, 1, 27).
Geriau kentėti nei nusidėti
Augustino argumentavime veikia principas, kurį pirmą kartą suformulavo Sokratas ir kuris lengvai įsilieja į krikščioniškąją moralę, t. y. kad geriau kentėti blogį negu daryti blogį (žr. Platonas, Gorgijas, 473 – 475 pr. Kr.). Šis principas remiasi keliomis esminėmis įžvalgomis. Pirma, siela yra pranašesnė už kūną (nes siela yra nemirtinga, o kūnas žūsta). Antra, nors kito žmogaus blogi veiksmai gali pakenkti kūnui, jie negali pakenkti kenčiančiojo sielai. Tik pats žmogus gali pakenkti savo sielai, darydamas ką nors bloga. Pats Jėzus išreiškia tuos pačius principus (nors ir labai skirtinguose kontekstuose), sakydamas: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“ (Mt 10, 28) ir „Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų. [...] Argi nesuprantate, kad visa, kas patenka į burną, eina į pilvą ir išmetama laukan? O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų. Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai.“ (Mt 15, 11–19)
Taigi niekada nedera daryti bloga, kad išvengtume blogio kančių. Augustinas pateikia Jobo, kuris mieliau kentėjo turto, šeimos ir kūno neliečiamybės praradimą, negu piktžodžiavo Dievui ir mirė (žmonos pasiūlyta tam tikra savižudybės su pagalba forma), pavyzdį. Verčiau, sako Augustinas, turėtume kantriai kentėti tai, ką Dievas nori, kad kentėtume, ir žvelgti į Kristaus ir jo sekėjų pavyzdžius.
Čia paliečiame klausimo esmę. Dievas visą amžinybę žinojo, kad sukurs pasaulį, kuriame bus nuopuolis ir visa su juo susijusi kančia. Jis taip pat nuo amžių žinojo, kad ateis Kristus, kentės už mus ir per kančią sukurs kelią atgal pas Dievą. Augustinui savižudybė yra bandymas išvengti Dievo nustatyto kelio. Savižudybė kvestionuoja visą Dievo projektą, nes imame reikalus į savo rankas.
Paguoda ir amžinasis pasmerkimas
Augustino požiūris į savižudybę gali skambėti šiurkščiai, ypač tiems iš mūsų, kurie yra patyrę artimo žmogaus savižudybę. Negalime nepaklausti: „Jei savižudybė yra savęs žudymas, ar tai reiškia, kad Augustinas mano, jog visi savižudžiai keliauja į pragarą?“. Tai neabejotinai dažnas aiškinimas. Daugelyje vietų Augustinas sako tokius, atrodytų, kategoriškus dalykus, kaip antai: „Žmogui nusižudyti yra šlykštus nusikaltimas ir prakeikta bjaurastis“ (Dievo miestas, 1, 22). Vis dėlto Augustinas taip pat rezervuotai, kaip ir Bažnyčia, vertina, ar konkretūs žmonės yra pragare, ir, tiesą sakant, bent jau tam tikrais atvejais net palieka vietos vilčiai.
Kalbėdamas apie moteris, kurios verčiau nusižudė, nei kentėjo išprievartavimo blogį ir dėl to patyrė gėdą, Augustinas sako: „Ir jei dėl šios priežasties kai kurios iš šių moterų verčiau atėmė sau gyvybę, nei kentėjo ką nors panašaus, kas, turėdamas bent kiek žmogiškos užuojautos, atsisakytų joms atleisti?“ (Dievo miestas, 1, 17). Augustinas supranta, kokį psichologinį sukrėtimą gali sukelti net tokio dalyko kaip išprievartavimas grėsmė. Jis tai laiko galimu savižudybės moralinį vertinimą lengvinančiu veiksniu. Tai didelė paguoda, ypač šeimoms ir draugams, netekusiems žmogaus dėl savižudybės.
Sekimas ir paguodos pavojai
Kai šiandien kalbame apie savižudybę, esame linkę pabrėžti šį paguodos aspektą. Ieškome lengvinančių veiksnių ir pasiteisinimų: psichinė sveikata, stresas, depresija, izoliacija ir pan. Dažnai kaltiname save, kad nepadarėme daugiau. Tokiame požiūryje yra išminties ir žmogiškumo, kuriam, kaip ką tik matėme, iš dalies pritaria ir Augustinas. Taip pat dažnai girdime paguodžiančius dalykus, pavyzdžiui: „Dabar jis nebekenčia. Jis yra geresnėje vietoje.“ Tačiau Augustinas žino, kad šioje paguodoje slypi ir tikras pavojus. Užuojauta šeimoms ir draugams gali tapti paguoda, taigi ir pagunda tiems, kurie šiuo metu svarsto apie savižudybę. Jei savižudybė nutraukia skausmą ir perkelia žmogų tiesiai į dangų, tuomet ji turėtų būti laikoma geru pasirinkimu. Kam atsispirti pagundai, jei po šio veiksmo laukia tokios teigiamos gėrybės?
Toks požiūris turi ir kultūrinių pasekmių: paguoda gali tapti leidimu, o leidimas – imperatyvu. Po pastabos apie galimybę atleisti moterims, kurios nusižudė, užuot buvusios išprievartautos, Augustinas teigia,
„O jei kai kurios nenorėjo nusižudyti, kad išvengtų kito gėdingo poelgio pačios darydamos nusikaltimą, tai kiekvienas, kuris jas tuo kaltina, užsitraukia kaltinimą, kad yra kvailys“ (Dievo miestas, 1, 17)
Šį kaltinimą reiškiantys žmonės greičiausiai to nedaro aiškiai išreikštais būdais. Veikiau, kaip žinojo Augustinas, mirties kultūra tūkstančiais būdų rezga pinkles, kad paskatintų mus eiti į mirtį. Nieko tiesiogiai nesakydama, visuomenė gali įteigti, kad daugeliui žmonių būtų geriau mirti (prisiminkime šiandieninę nėštumo eigos patikrą arba šias vargšes moteris Augustino laikais). Bent jau Augustino laikais išprievartautoms moterims buvo daromas ir kitoks subtilus spaudimas. Savižudės herojės, tokios kaip Lukrecija (nusižudžiusi po išprievartavimo), buvo išaukštinamos kaip dorybės pavyzdžiai. Jei išprievartautos moterys norėjo būti dorybingos, pagal šią logiką, jos turėjo sekti jos pavyzdžiu. Nesekti kilniu Lukrecijos pavyzdžiu reikštų, kad auka daro ar padarė kažką blogo. Augustinas atmeta šią iškrypusios visuomenės logiką.
Augustinas įžvelgia dar vieną pavojų, kai dėmesys sutelkiamas tik į paguodą: savižudybė yra „užkrečiama“ (ką apie tai sako šiuolaikinis mokslas, žr. čia). Romėnai šlovino tokių asmenybių kaip Lukrecija ir Katonas (kuris nusižudė, kad nereikėtų paklusti savo mirtinam priešui) pavyzdingą dorybę. Augustinas žinojo ydingo pavyzdžio ir jo įkvėpto mėgdžiojimo galią (žr. jo romėnų teatro kritiką). Šiandien žinome, kad savižudybės dažniausiai įvyksta po kelias iš karto, dažnai po garsaus žmogaus savižudybės. Vieno pavyzdys tarsi suteikia leidimą ir paskatinimą kitam pasielgti taip pat. Pavyzdys parodo kelią, o kiti seka paskui, mėgdžiodami tai, ką mato. Augustinas žinojo ir norėjo užkirsti kelią šiai mimetinei mirties dinamikai.
Išvada
Dievo mieste Augustinas parodo didelę užuojautą smurtą patyrusių moterų atžvilgiu. Jis tvirtina, kad jų gyvenimas vertas gyventi. Jos neturi pagrindo jausti gėdos dėl joms padaryto blogio. Jos nėra suterštos ar suteptos. Jų tyrumas, dorybė ir net nekaltybė liko nepažeisti. Pagarbią vietą, kurią jos užėmė visuomenėje, jos turėtų užimti ir po šios baisios patirties. Jos taip pat neturėtų savęs laikyti tik nedorų žmonių ar iškrypėliškos visuomenės aukomis. Jos yra moralinės veikėjos, kurios vis dar gali veikti drąsiai ir oriai. Atidžiai skaitydami šiuos skyrius, girdime, kaip ganytojas Augustinas kreipiasi į savo sugniuždytą kaimenę. „Neleiskite, kad jūsų gyvenimas taptų jums našta“, – sako jis šioms moterims (Dievo miestas, 1, 28). Tai tikra paguoda, kuri padrąsina, t. y. sugrąžina cor (širdį) kenčiantiems, kad jie galėtų gyventi. [žodžių žaismas – encourage – angl. padrąsinti, vert. p.]
Pagoniškasis pasaulis visada buvo įsimylėjęs mirtį, libido moriendi. Tačiau Augustinas parodo, kad krikščionims tai netinka. Nors Augustinas tiki, kad savižudžiams vis dar gali būti vilties, jis nori atmesti šią galimybę jo globojamiems žmonėms. Verčiau krikščionys turi gyventi secundum Deum, „pagal Dievą“. O Dievo kelias yra ne nekantrus savęs žalojimo kelias, bet kantrios kančios kelias. Tai yra Kristaus duotas pavyzdys, kuriuo seka jo sekėjai. Tai kelias, vedantis į gyvenimą ir į visuomenę, kuri vertina gyvybę.
