Iki 2017 m. vasaros niekada sąmoningai negalvojau tapti kataliku. Iki tol buvau auklėjamas kaip krikščionis aplinkoje, kurioje katalikybė nebuvo sveikintina ir į ją buvo žiūrima kaip į raupsuotąjį (ne visada, bet dažnai). Nepaisant to, kad visos protestantų sektos, kurioms įvairiu metu priklausiau, nesutarė dėl daugelio svarbių doktrinų, jos visos sutarė dėl vieno neigiamo dalyko: jos nebuvo katalikiškos.
Tačiau jos turėjo išeitį. „O, aš esu katalikas – iš mažosios „k“.“ Visi bandė tai daryti, nes žinojo, kad „katalikiškas“ reiškia „visuotinis“, o koks krikščionis norėtų tikėti doktrinomis, kurios nėra „visuotinės“? Tai girdėjau iš visų pažįstamų: nedenominacinių, presbiterionų, baptistų, reformatų ir t. t. Tai buvo visų „išėjimo iš kalėjimo“ kortelė. Kad ir kokie skirtingi, saviti ar naujoviški būtų buvę visais po saule esančiais klausimais, jie visi sau leisdavo išsisukti tuo pačiu būdu: jie buvo „mažosios „k“ raidės“ katalikai. Tai tvirtino (ir tebetvirtina) protingi žmonės, kuriuos gerbiau, todėl priėmiau tai kaip savaime suprantamą dalyką.
Kol neperskaičiau Bažnyčios Tėvų. Jų raštuose šios minties nėra nė pėdsako. Buvo tik katalikai (iš didžiosios „K“) ir nekatalikai (t. y. eretikai – iš mažosios „e“). Štai ir viskas. Daugelis Tėvų tai aiškiai nurodo. Vartodami žodį „katalikas“, jie turėjo galvoje konkrečią, regimą, autoritetingą krikščionių visuomenę. Netikėkite mano žodžiais – patikėkite pripažintu anglikonų patristikos istoriku J. N. D. Kelly, kuris rašė štai ką:
„Kalbant apie žodį „katalikiškas“, jo pirminė reikšmė buvo „visuotinis“ arba „bendras“... Taikant jį Bažnyčiai, jo pagrindinė reikšmė buvo pabrėžti jos visuotinumą, o ne vietinį atskirų bendruomenių pobūdį. Tačiau labai greitai, vėliausiai antrojoje antrojo amžiaus pusėje, pastebime, kad jis perteikia mintį, jog Katalikų Bažnyčia yra tikroji Bažnyčia, besiskirianti nuo eretiškų susirinkimų.“[1] [paryškinta mano].
Jis padarė išvadą:
„Tai, ką šie ankstyvieji tėvai beveik visada turėjo omenyje, buvo empirinė, regimoji visuomenė; jie beveik nenutuokė apie vėliau svarbiu tapusį skirtumą tarp regimosios ir neregimosios Bažnyčios.“[2].
Iš tikrųjų, pasak Kelly, kiek būta „neregimosios“, mažosios „k“ raidės katalikų bažnyčios idėjos, ją dažniausiai kėlė gnostikai (taip bendrai vadinama viena iš pirmųjų ir žalingiausių erezijų, su kuriomis susidūrė Bažnyčia ir kurią šiandien daugelis protestantų teigia atmetantys).
Iš tiesų, kaip pamatysite iš daugybės Vakarų ir Rytų Tėvų citatų, pateiktų per daugelį šimtmečių, Kelly buvo visiškai teisus – nebuvo jokios „mažosios „k“ katalikų bažnyčios, tik didžiosios „K“ Katalikų Bažnyčia. Ši vienintelės, tikrosios, katalikiškos, apaštališkosios Bažnyčios idėja egzistavo bent jau pirmąjį krikščionybės tūkstantmetį (kaip nominalią pabaigos datą aš naudoju 1054 metus, kai įvyko Rytų ir Vakarų schizma tarp Katalikų Bažnyčios ir to, kas tapo žinoma kaip Rytų ortodoksija, nors dėl įvairių priežasčių tai nėra teisinga ir bus aptarta būsimuose šio ciklo „Tapti kataliku“ tinklaraščio įrašuose).
Pirmą kartą terminas „Katalikų Bažnyčia“ pavartotas jau maždaug 107 m. po Kr. šv. Ignoto Antiochiečio, kurį mokė apaštalas Jonas. Pati senovės Bažnyčios Susirinkimų idėja, kurią daugelis protestantų teigia pripažįstantys, suponuoja didžiosios „K“ Katalikų Bažnyčią, kurioje krikščionys gyveno ir egzistavo regimoje vienybėje – o ne vien dvasinę, neapibrėžtą, visada diskutuotiną, visada iliuzinę mažosios „k“ katalikų bažnyčią (sąvoka, kuri dabar man atrodo sąmoningai miglota, nes ją siūlantiesiems leidžia tą pačią autonomiją, kuri yra jų schizmos nuo Katalikų Bažnyčios pagrindas – taip, apie tai taip pat bus rašoma vėliau).
Toks dalykas niekada neegzistavo ir krikščionims nekilo į galvą iki pat protestantų „reformacijos“. Net po 1054 m. įvykusio katalikų ir stačiatikių skilimo abi pusės ir toliau tvirtino, kad iš esmės pagrįsta nuostata, jog yra tik viena didžiosios „K“ Katalikų Bažnyčia – kaip ir iki šiol. Po pačios 1054 m. schizmos sekė įvairūs vienybės (tarpusavio bendrystės tarp Rytų ir Vakarų) laikotarpiai bent iki XV a. – po to atskirtis tarp Rytų ir Vakarų dar labiau sustiprėjo, nors vėliau nemažai Rytų bažnyčių grįžo į Katalikų Bažnyčią.
Dar didesnį nerimą man kėlė tai, kad Tėvai, aprašydami nekatalikus eretikus, visuomet apibūdindavo žmones, kurių kalbėjimas buvo panašus į mano ir įvairių protestantiškų denominacijų, kurioms priklausiau – sektų, kurios Šventąjį Raštą aiškino savo nuožiūra, neturėjo apaštališkosios įpėdinystės, taigi ir autoriteto, ir mokė naujų doktrinų, kurių pasekėjai buvo labai lokalizuoti ir saviti laike ir vietoje.
Šis apibūdinimas ir šiandien tinka tūkstančiams protestantiškų sektų, ir tai yra ryškus kontrastas vis dar egzistuojančiai Katalikų Bažnyčiai iš didžiosios „K“.
Bibliniai įrodymai, nors ir nepatenkantys į šio konkretaus tinklaraščio apimtį, taip pat yra aiškūs: Kristus įsteigė vieną Bažnyčią, kuri buvo visuotinė („katalikiška“), turėjo dieviškąją valdžią mokyti ir t. t. Jėzaus „vyriausiojo kunigo maldoje“ Jono evangelijos 17 skyriuje pabrėžtinai kalbama apie šios Bažnyčios vienybę (apie šią maldą bus kalbama kitame šio tinklaraščio ciklo „Tapti kataliku“ įraše).
Toliau nesigilindami pateikiame gerą pluoštą Bažnyčios Tėvų citatų, liudijančių visuotinį tikėjimą viena, vieninga Katalikų Bažnyčia iš didžiosios „K“, pavyzdžių:
Šv. Ignotas Antiochietis, Laiškas smirniečiams, 8 (apie 110 m. po Kr.)
„Niekas teneužsiiminėja Bažnyčios reikalais už vyskupo pečių. Tik ta Eucharistija turi būti laikoma teisėta, kuri atliekama vyskupo ar jo įgaliotinio. Ten, kur ateina vyskupas, tegul būna ir bendruomenė, panašiai kaip ten, kur Kristus Jėzus – ten ir Katalikų Bažnyčia.“
Polikarpo kankinystė, 19 (apie 156 m. po Kr.)
„Tai tiek apie palaimintąjį Polikarpą, drauge su Filadelfijos broliais tapusį kankiniu, dvyliktu Smirnos mieste. Iš visų labiausiai minimas jis vienas; jo vardas visur skamba net pagonių lūpose. Jis buvo ne tik įžymus mokytojas, bet ir šlovingas kankinys. Visi geidžia pasekti jo kankinyste, atitinkančia Kristaus Evangeliją. Savo ištvermingumu jis nugalėjo neteisųjį kunigaikštį ir laimėjo nemirtingumo vainiką su apaštalais ir visais teisiaisiais. Jis džiūgaudamas garbina Dievą, Visagalį Tėvą, šlovina Jėzų Kristų, mūsų sielų Gelbėtoją, mūsų kūnų Valdovą ir visos žemės Katalikų Bažnyčios Ganytoją.“
Muratorio fragmentas (apie 178 m. po Kr.)
„[Paulius taip pat parašė] iš prisirišimo ir meilės vieną Filemonui, vieną Titui ir du Timotiejui; jie Katalikų Bažnyčios pagarboje laikomi šventais bažnytinės drausmės prižiūrėjime. Šiuo metu taip pat yra [laiškas] laodikiečiams, [ir] dar vienas aleksandriečiams, [abu] suklastoti Pauliaus vardu, siekiant [toliau] skleisti Markiono ereziją, ir keletas kitų, kurių negalima priimti į Katalikų Bažnyčią – nes nedera, kad tulžis būtų maišoma su medumi. Be to, Judo laiškas ir du minėti (arba turintys) Jono vardą yra skaitomi (arba naudojami) Katalikų [Bažnyčioje]; taip pat [Išminties] knyga, parašyta Saliamono draugų jo garbei.“
Tertulijonas iš Kartaginos, Prieš eretikus, 30 (apie 200 m. po Kr.)
„Kur buvo [eretikas] Markionas, tas laivavedys iš Ponto, uolus stoicizmo mokinys? Kur buvo Valentijus, platonizmo mokinys? Juk akivaizdu, kad tie vyrai gyveno ne taip seniai – daugiausia valdant Antonijui – ir kad iš pradžių jie buvo Katalikų Bažnyčios doktrinos išpažinėjai Romos bažnyčioje, palaimintojo Eleuterijaus episkopato laikais, kol dėl savo nuolatinio nerimastingo smalsumo, kuriuo užkrėsdavo net brolius, ne kartą buvo atskirti.“
Šv. Kiprijonas iš Kartaginos, Laiškas 68:8 (254 m. po Kr.)
„Tik jie vieni liko išorėje, kurie, jei būtų buvę viduje, būtų turėję būti išvaryti... Petras, ant kurio turėjo būti pastatyta Bažnyčia, ten kalba (Jn 6, 67–69), Bažnyčios vardu mokydamas ir parodydamas, kad, nors ir gali pasitraukti maištinga ir arogantiška minia tų, kurie nenori klausyti ir paklusti, tačiau Bažnyčia nenutolsta nuo Kristaus; ir Bažnyčia yra ta, kuri yra su kunigu susivienijusi tauta, ir kaimenė, kuri laikosi savo ganytojo. Turėtumėte žinoti, kad vyskupas yra Bažnyčioje, o Bažnyčia – vyskupe; ir jei kas nors nėra su vyskupu, tas nėra Bažnyčioje, nei tie, kurie veltui sau pataikauja ir įsliūkina, neturėdami taikos su Dievo kunigais, ir mano, kad su kai kuriais slapta bendrauja; o Bažnyčia, kuri yra katalikiška ir viena, nėra nei perskelta, nei suskaldyta, bet iš tiesų sujungta ir surišta cementu kunigų, kurie tarpusavyje sutaria.“
Nikėjos I Susirinkimas, Nikėjos tikėjimo išpažinimo originalus priedas; 8 kanonas; 19 kanonas (325 m. po Kr.)
„Tačiau tie, kurie sako: „Buvo [laikas], kai jo [Sūnaus] nebuvo“ ir „prieš jam gimstant, jo nebuvo“, ir „kadangi jis buvo sukurtas iš neegzistuojančios medžiagos, jis nėra nei kitos substancijos, nei esybės“, ir tie, kurie vadina „Dievą Dievo Sūnų kintančiu ir besimainančiu“, tuos Katalikų Bažnyčia atskiria anatema...
Dėl tų, kurie save vadina katarais [novacijonais], tai yra „švariaisiais“, jei kada nors jie ateis į Katalikų Bažnyčią, šventasis ir didysis Susirinkimas nusprendė, kad, jei jie priima rankų uždėjimą, jie lieka tarp dvasininkų. Tačiau kadangi jie priima Katalikų ir apaštališkosios Bažnyčios doktrinas ir jomis vadovaujasi, dera, kad jie tai visų akivaizdoje pripažintų raštu; tai yra, kad jie bendrautų su dukart susituokusiais ir su tais, kurie atkrito persekiojimo metu...
Dėl paulijonistų, kurie prisiglaudžia prie Katalikų Bažnyčios, paskelbtas dekretas, kad jie turi būti visiškai pakrikštyti. Tačiau jei kas nors iš jų praeityje yra buvęs dvasininkų luomo nariu, jei jie pasirodė esą nesutepti ir nepriekaištingi, po krikšto tegul juos įšventina Katalikų Bažnyčios vyskupas.“
Šventasis Kirilas Jeruzalietis, Katechetinės paskaitos, 18:23, 26 (apie 350 m. po Kr.)
„[Bažnyčia] vadinama Katalikų todėl, kad ji apima visą pasaulį nuo vieno žemės galo iki kito; ir todėl, kad ji visuotinai ir išsamiai moko doktrinų, kurias žmonės turėtų pažinti apie regimuosius ir neregimuosius, dangiškuosius ir žemiškuosius dalykus; ir dėl to, kad ji pajungia dievobaimingumui visą žmoniją, valdančiuosius ir valdomuosius, mokytus ir nemokytus; ir dėl to, kad ji visuotinai gydo visas nuodėmes, kurias padaro siela ar kūnas, ir turi savyje visas įvardytas dorybių formas – tiek darbais, tiek žodžiais, tiek visomis dvasinėmis dovanomis...
Ir jei kada nors svečiuositės miestuose, teiraukitės ne tik kur yra Viešpaties namai (nes kitos šventvagiškos sektos taip pat mėgina vadinti savo lindynes Viešpaties namais), ne tik kur yra bažnyčia, bet kur yra Katalikų Bažnyčia. Nes tai yra ypatingas šios šventosios Bažnyčios, mūsų visų motinos, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, viengimio Dievo Sūnaus, sutuoktinės, vardas.“
Konstantinopolio I Susirinkimas, Nikėjos tikėjimo išpažinimas; 5 kanonas (381 m. po Kr.)
„Ir [tikime] Šventąją Dvasią, Viešpatį ir gyvybės davėją, kuri kyla iš Tėvo, kuri kartu su Tėvu ir Sūnumi yra garbinama ir šlovinama, kuri kalbėjo per pranašus. Ir [tikime] į vieną, šventą, Katalikišką ir apaštališką Bažnyčią. Pripažįstame vieną krikštą nuodėmėms atleisti, [ir] laukiame mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo gyvenimo. Amen...
Tuos, kurie priima ortodoksiją ir prisijungia prie išgelbstimųjų nuo eretikų skaičiaus, priimame toliau nurodytu įprastu ir įprastiniu būdu: Mes priimame arijonus, makedoniečius, sabatistus, novacijonus, tuos, kurie save vadina katarais ir aristerijais, keturdaliečius arba tetradiečius, apolinarus – juos priimame, kai jie pasiprašo priimami, ir anatemizuojame kiekvieną ereziją, kuri nėra tos pačios minties kaip šventoji, Katalikiškoji ir apaštališkoji Dievo Bažnyčia.“
Šventasis Augustinas iš Hipono, Tikroji religija, 7, 12 (apie 390 m. po Kr.)
„Turime laikytis krikščionių religijos ir bendrauti jos Bažnyčioje, kuri yra Katalikiška ir kurią Katalikiška vadina ne tik jos nariai, bet net ir visi jos priešai. Juk kai eretikai ar schizmų šalininkai kalba apie ją ne tarpusavyje, bet su svetimaisiais, savo noru jie vadina ją ne kitaip, kaip tik Katalikiška. Juk jie nebus suprasti, jei neišskirs jos šiuo vardu, kurį jos atžvilgiu vartoja visas pasaulis.“
Šventasis Augustinas iš Hipono, Tikėjimas ir Tikėjimo išpažinimas, 10:21 (393 m. po Kr.)
„[Mes taip pat tikime šventąją Bažnyčią, [tuo norima pasakyti] tikrai Katalikiškąją. Juk ir eretikai, ir schizmatikai savo susirinkimus pristato kaip bažnyčias. Tačiau eretikai, laikydamiesi klaidingų nuomonių apie Dievą, kenkia pačiam tikėjimui, o schizmatikai, kita vertus, nedorais atsiskyrimais atitrūksta nuo broliškos meilės, nors ir tiki tuo pačiu, kuo tikime mes. Dėl to nei eretikai nepriklauso Dievą mylinčiai Katalikų Bažnyčiai, nei schizmatikai nėra jos dalis, nes ji myli artimą ir todėl lengvai atleidžia artimo nuodėmes, nes meldžiasi, kad atleidimą jai pačiai suteiktų Tas, kuris sutaikino mus su savimi, panaikindamas visus praeities dalykus ir pašaukdamas mus naujam gyvenimui.“
Šventasis Augustinas iš Hipono, Prieš Mani laišką, pavadintą „Pamatas“, 4, 5; 5, 6 (397 m. po Kr.)
„Nes Katalikų Bažnyčioje, nekalbant apie gryniausią išmintį, kurios pažinimą šiame gyvenime pasiekia nedaug dvasinių žmonių, kad ją pažintų, tiesa, skurdžiausiu mastu, nes jie tėra žmonės, vis dėlto be jokio netikrumo (nes likusioji minia visą savo saugumą kildina ne iš aštraus intelekto, bet iš tikėjimo paprastumo), – nekalbant apie šią išmintį, kurios, jūsų manymu, Katalikų Bažnyčioje nėra, yra daugybė kitų dalykų, kurie teisingiausiai laiko mane jos glėbyje. Bažnyčioje mane laiko žmonių ir tautų sutikimas; taip pat jos autoritetas, pradėtas stebuklais, maitinamas viltimi, plečiamas meile, įtvirtintas amžiumi. Mane išlaiko kunigų seka, pradedant nuo apaštalo Petro, kuriam Viešpats po prisikėlimo pavedė ganyti jo avis, sosto iki dabartinio episkopato. Ir galiausiai, taip pat ir pats Katalikų vardas, kurį Bažnyčia ne be pagrindo, esant tiek daug erezijų, taip išlaikė; todėl, nors visi eretikai nori vadintis Katalikais, tačiau kai svetimšalis paklausia, kur renkasi Katalikų Bažnyčia, nė vienas eretikas nedrįsta parodyti į savo koplyčią ar namus. Taigi, toks yra ankstesnių ryšių, priklausančių krikščionio vardui, skaičius ir svarba, kurie išlaiko tikintįjį Katalikų Bažnyčioje, kaip ir dera, nors dėl mūsų supratimo lėtumo ar menkų gyvenimo pasiekimų tiesa dar ne iki galo atsiskleidžia. Tačiau pas jus, kurie neturite nė vieno iš šių dalykų, galinčių mane patraukti ar sulaikyti, vienintelis dalykas, kuris ateina į galvą, yra tiesos pažadas. Na, o jei pasitikėjimas yra taip aiškiai įrodytas, kad nepalieka jokios galimybės abejoti, jis turi būti iškeltas aukščiau už visus dalykus, kurie mane išlaiko Katalikų Bažnyčioje; bet jei yra tik pažadas be jokio išsipildymo, niekas manęs nepajudins iš tikėjimo, kuris sieja mano protą tokiais gausiais ir stipriais saitais su krikščionių religija...
Jei rastum kokį nors žmogų, kuris dar netiki Evangelija, ką tu [Mani] jam atsakytum, kai jis sako: „Aš netikiu“? Iš tiesų aš pats netikėčiau Evangelija, jei Katalikų Bažnyčios autoritetas neskatintų manęs to daryti.“
Šv. Vincentas iš Lerino, Priminimas, §II (apie 434 m. po Kr.)
„Aš dažnai su dideliu uolumu ir įtempęs dėmesį klausinėdavau daugelį šventumu bei mokytumu pasižymėjusių vyrų, kokiu būdu galėčiau tikru ir lyg visiems bendru bei taisyklingu keliu atskirti katalikų tikėjimo tiesą nuo eretiško iškrypimo klaidos. Visuomet ir beveik iš visų gaudavau atsakymą, kad jei aš ar kas kitas norėtų pastebėti iškylančių eretikų apgaules ir išvengti kilpų bei sveikas ir nepaliestas pasilikti sveikame tikėjime, turi, Viešpačiui padedant, stiprinti savo tikėjimą dviem būdais: pirma – dieviško įstatymo autoritetu, po to – Katalikų Bažnyčios tradicija.
Gal čia kas nors paklaustų: kadangi Raštų kanonas yra tobulas ir visuose dalykuose visiškai pakankamas, kam dar prie jo reikia jungti bažnytinio supratimo autoritetą? Tam, kad dėl Šventojo Rašto gilumo ne visi jį priima viena ir ta pačia prasme, bet vienas jo žodžius aiškina vienaip, kitas kitaip; tam, kad, rodos, kiek yra žmonių, vos ne tiek galima išvesti iš jo nuomonių. Juk vienaip jį aiškino Novacijonas, kitaip Sabelijus, dar kitaip Donatas, vėl kitaip Arijus, Eunomijus, Makedonijus; kitaip Fotinas, Apolinaras, Priscilijonas, kitaip Jovinijonas, Pelagijus, Celestijus; galiausiai kitaip Nestorijus. Todėl yra tikrai būtina, kad dėl tokių įvairiausių klaidų vingių būtų nutiesta pranašų bei apaštalų aiškinimo linija pagal bažnytinio ir katalikiško mąstymo normą. Pačioje gi Katalikų Bažnyčioje reikia labai rūpintis, kad to laikytumės, kuo visur, visada ir visų buvo tikima (ut id teneamus quod ubique, quod semper, quod ab omnibus creditum est). Nes tai ir yra tikrai ir iš tiesų katalikiška, kaip rodo pats turinys bei prasmė žodžio, paprastai reiškiančio „visuotina“. O taip bus tik tada, jei seksime visuotinumą, senumą ir sutarimą (si sequamur universitatem, antiquitatem, consensionem). Seksime visuotinumą, jei tikru laikysime tik tą vieną tikėjimą, kurį išpažįsta visa Bažnyčia pasaulyje; senumą tada, jei jokiu būdu nenukrypsime nuo tų pažiūrų, kurias aiškiai garsino šventieji protėviai ir mūsų tėvai; sutarimą gi, jei pačioje senovėje laikysimės visų ar beveik visų kunigų bei mokytojų apibrėžimų ir nuostatų.“
Chalcedono susirinkimas, 15 sesija, 14 kanonas (451 m. po Kr.)
„Kadangi kai kuriose provincijose lektoriams ir kantoriams buvo leista tuoktis, šis šventasis sinodas nutaria, kad nė vienam iš jų neleidžiama vesti heterodoksinių pažiūrų žmonos. Jei šitaip susituokusieji jau turi vaikų ir jei vaikai jau pakrikštyti tarp eretikų, jie turi juos įvesti į Katalikų Bažnyčios bendrystę.“
[1]J. N. D. Kelly, Early Christian Doctrines, Revised Edition (New York: Harper One, 1978), 190.
[2] Ten pat, 191.