Spalio mėnuo, be to, kad jis yra Rožančiaus mėnuo, tradiciškai yra skirtas angelams. Šiandien mes daug girdime apie angelus, bet dalykus, kurie neatitinka Bažnyčios perspektyvos.
Egzistuoja klaidingas pamaldumas angelams, kai jie įsivaizduojami kaip mitologinės būtybės, priskiriant jiems beveik stebuklingas galimybes išpildyti mūsų troškimus, nuraminti mūsų jausmus, neatsižvelgiant į visuotinio Dievo įstatymo laikymąsi, t. y. pagarbą objektyviai kūrinijos tvarkai.
Iš tiesų, pagal katalikų doktriną, angelai yra nematomi tarnai, kuriais Dievas valdo sukurtus dalykus. O kadangi Dievas savo santykyje su sukurta visata yra dieviškoji Apvaizda, angelai yra priemonės, kuriomis Apvaizda naudojasi vesdama visatą iki galutinio tikslo, kuris yra pats Dievas. Tai reiškia, kad angelai valdo viską, kas juda visatoje, pradedant didingu žvaigždžių pasauliu ir baigiant žemiausiais kūriniais. Visatą valdo angelai, kurie kaip dieviškosios Apvaizdos įrankiai yra kiekvieną akimirką ir kiekvienoje vietoje. Per angelus kiekvieną akimirką ir kiekvienoje mūsų egzistencijos aplinkybėje Dievas mums daro gilų ir nematomą poveikį, kad vestų mus į antgamtinį tikslą. O mes savo pašaukimą įgyvendiname gerbdami kūrinijos tvarką ir prigimtinį bei dieviškąjį įstatymą, Dievo įspaustą mūsų sąžinėse.
Štai kodėl meldžiame savo Angelą Sargą, kad jis mus „valdytų“ ir „tvarkytų“. Pijus XII 1959 m. spalio 3 d. skaitė pranešimą didelei Amerikos katalikų grupei, kurioje, priminęs regimosios tikrovės grožį, perėjo prie nematomosios ir apie angelus pasakė tokius žodžius: „Jie buvo miestuose, kuriuos lankėte... jie buvo jūsų kelionės palydovai.“
Angelai, be abejo, yra ištikimi mūsų kelionių palydovai, tačiau jie taip pat yra kariai, kurie nepaliaujamai kovoja. Leonas XIII enciklikoje Humanum Genus primena, kad po Liuciferio maišto žmonija „pasidalijo į dvi priešiškas, nesiliaujančias kovoti stovyklas: vieną – už tiesą ir dorą, kitą – už tai, kas joms prieštarauja“. Tačiau kova tarp šventojo arkangelo Mykolo ir maištaujančių angelų nesibaigė pirmąją sukūrimo akimirką, kai šventojo Mykolo pergalė ištrėmė šėtoną ir jo pasekėjus į pragarą. Šventojo Mykolo ir jo angelų karių vedama kova tęsiasi ir tęsis kiekvieną dieną iki pasaulio pabaigos. Kiekvienas iš mūsų yra pašauktas stoti į šio kosminio, nematomo, bet tikro karo pusę.
Angelai nuo pat pirmosios sukūrimo akimirkos visą amžinybę stoja į Dievo pusę arba prieš Jį kovojančią pusę. Šį pasirinkimą turime padaryti ir mes istoriniu laiku, kuriame gyvename, o angelų garbinimas padeda mums tarnauti Dievui ir veiksmingai kovoti su Jo priešininkais. Todėl pamaldumas angelams yra meilės antgamtinei tvarkai, kurios nori Dievas, aktas. Šis pamaldumas net svarbesnis už pamaldumą, kurį teikiame šventiesiems. Juk šventieji yra dorybių pavyzdžiai, kuriuos turėtume mėgdžioti ir melsti, kad jie mus užtartų. Tačiau jie, išskyrus ypatingus atvejus, neturi tokios galios kūriniams, kokią paprastai turi angelai sukurtai visatai.
Angelai taip pat yra istorijos veikėjai, į kurią jie įsiterpia kaip dieviškųjų malonių ir dangiškųjų žodžių pasiuntiniai. Didžioji Fatimos žinia prasideda angelo apreiškimais. 1916 m. pavasarį, vasarą ir rudenį jis apsireiškė trims piemenėliams vaikams kaip „keturiolikos ar penkiolikos metų jaunuolis, baltesnis už sniegą, skaidrus lyg krištolas ir labai gražus“, kaip vėliau sakė sesuo Liucija.
Regėtoja tęsė:
„Atsikėlę pažiūrėti, kas vyksta, vėl pamatėme angelą, kuris kairėje rankoje laikė taurę, o virš jos buvo Ostija, iš kurios į taurę lašėjo kraujo lašai. Palikęs taurę ir Ostiją sklandyti ore, jis nusilenkė šalia mūsų iki žemės ir tris kartus pakartojo šią maldą: „Švenčiausioji Trejybe, Tėve, Sūnau ir Šventoji Dvasia, su giliausia pagarba aš šlovinu Tave ir aukoju Tau Brangiausiąjį Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę, esančius visuose žemės tabernakuliuose, kad atsilyginčiau už visus piktžodžiavimus, šventvagystes ir abejingumą, kuriais Jis įžeidžiamas. Dėl begalinių Jo Švenčiausiosios Širdies bei Nekaltosios Marijos Širdies nuopelnų aš prašau Tave vargšų nusidėjėlių atsivertimo.“
Po to angelas atsistojo ir davė Liucijai valgyti Ostiją, o Jacintai ir Pranciškui davė gerti iš taurės. Angelas kalbėjo:
„Priimkite Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, kuriuos nedėkingi žmonės taip niekina. Atgailaukite už jų nuodėmes, guoskite savąjį Dievą!“ Jis vėl nusilenkė iki žemės ir dar tris kartus kartu su mumis pakartojo tą pačią maldą: „Švenčiausioji Trejybe...“ Tada jis dingo.“
Būtent ypatinga angeliška malda prasideda Fatimos ciklas, o angelų vizija Trečiojoje paslaptyje užbaigia Dievo Motinos žinią. Trys piemenėliai, kaip liudija sesuo Liucija, matė:
„Švenčiausiąją Mergelę ir, šalia jos, kiek aukščiau, angelą, kairėje rankoje laikantį ugnies kalaviją, kuris, atrodė, greit padegs visą pasaulį. Tačiau liepsnos geso nuo spindėjimo, sklindančio iš Mergelės Marijos dešinės rankos. Angelas dešine ranka parodė į žemę ir garsiai tarė: „atgaila, atgaila, atgaila!“
Toliau vizijoje matoma vyskupų, kunigų, vienuolių ir pasauliečių procesija, vadovaujama popiežiaus, kylanti į statų kalną, kurio viršūnėje stovi didelis netašytų rąstų kryžius, o kryžiaus papėdėje juos kulkomis ir strėlėmis apšaudo kareiviai. „Prie kryžiaus buvo du angelai, kurie į stiklinius indus sėmė kankinių kraują ir juo šlakstė prie Dievo besiartinančias sielas.“
Neturėtume bijoti, nes angelai visada vykdo Dievo, norinčio ir siekiančio tik mūsų gėrio, sumanymų vykdytojai. Tokiomis tamsiomis istorijos valandomis, kokias išgyvename, su gilia meile ir didžiuliu pasitikėjimu pasiveskime angelams.
