Apd 1, 11. Galilėjos vyrai, kodėl stebitės, žvelgdami į dangų? Aleliuja; kaip matėte Jį įžengiant į dangų, taip ir ateis, aleliuja, aleliuja, aleliuja.
Ps 46, 2. Visos tautos, plokite rankomis; šlovinkite Dievą džiugesio kupinu balsu
Po Keturiasdešimties dienų arba šeštą ketvirtadienį (iš čia ir Šeštinių pavadinimas) po Viešpaties Prisikėlimo iškilmių, Bažnyčia apmąsto Jo Įžengimo į Dangų slėpinį – sugrįžimą pas Tėvą.
Rytų Bažnyčioje ši šventė dar vadinama Analepsis (gr. Paėmimas) arba Episozomene (gr. Išgelbėjimas – t. y. išganymo darbo užbaigimas), Vakaruose – Ascensio (lot. Užžengimas – nurodant Kristaus iniciatyvą šiame mistiniame įvykyje). Ankstyvojoje Bažnyčioje nebuvo atskiro Šeštinių minėjimo, šis įvykis buvo susietas su Sekminių šventimu. Atskira liturginė šventė atsirado IV a. II p., ją mini šv. Jonas Auksaburnis, šv. Grigalius Nysietis savo homilijose. Vakarų Bažnyčią ši šventė pasiekia V a.
Kolektoje Motina Bažnyčia prašo, kad mes gautume tai, ką tikime ir ką šia švente išpažįstame: kad įžengtume į Dangų, paskui savo Vadą ir Karalių.
Epistolės skaitinys pateikia Apaštalų Darbų ištrauką, pasakojančią apie Viešpaties Įžengimą. Verta atkreipti dėmesį į du čia minimus dalykus: pirma, apaštalams, svajojantiems apie žemišką Izraelio karalystę, Jėzus pažada atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri juos padarys liudytojais iki žemės pakraščių. Nors apaštalai pažinojo Jėzų, su juo bendravo, tačiau liudyti apie Jį galės tik gavę Šventąją Dvasią – Tėvo ir Sūnaus Dvasią, kuri „išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.“ (Jn 14, 26) Be šios Dvasios neįmanoma būti Jėzaus liudytoju pasaulyje. Galbūt reikėtų ir mums Sekminių noveną išgyventi kaip nuoširdų prašymų laikotarpį, idant ir mūsų širdys taptų Šventosios Dvasios buveine.
Antra, angelai apaštalus perspėja: nežiopsokit į Dangų, bet eikit į pasaulį skelbti Kristų. Bažnyčia nepateisino ir nepateisina arba vien pamaldaus žvilgsnio į Dangų, užmirštant, kad žemėje turime plėsti Dievo Karalystę, liudijant Kristų savo gyvenimu; arba mąstymo vien apie žemę, užmirštant, kad čia nepavyks sukurti Rojaus ir mūsų tikroji tėvynė yra Danguje. Gyvendami Dangaus ilgesiu, mes kartu turime prisiimti atsakomybę už savo laikinuosius namus, nes kas patikimas mažuose dalykuose, tam Viešpats patikės didelius.
Šventoji Evangelija skelbia Viešpaties paliepimą savo mokiniams: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks.“
Viešpats nepaliko mūsų kaip svečias, kuris grįžo į namus, o mes galime grįžti prie savo seno gyvenimo. Su Kristaus Įžengimu į Dangų viskas tik prasideda, o ne pasibaigia. Prasideda mūsų kelionė su juo ir jame – „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“
Nepamirškime, kad dar čia, būdami žemės piligrimais, galime išgyventi Dangų. Kuomet mes mylime Kristaus meile, kuomet atleidžiame vardan Kristaus, kuomet kenčiame vardan Kristaus, kuomet atliekame net mažiausią veiksmą vardan Kristaus – tuomet būkime tikri, Jo Dangus yra mumyse.
Giedokite šlovės giesmę Viešpačiui,
kuris žengė virš aukščiausiųjų dangų
į Rytus,
aleliuja.
(Komunijos antifona)
