Ps 67, 6–7 ir 36. Dievas savo šventovėje, Dievas priglaudžia apleistuosius namuose. Jis duos galybės ir stiprybės savo tautai.
Ps 67, 2. Dievui pakilus, pakrinka jo priešai: tie, kurie jo nekenčia, bėga nuo jo veido.
Visagalis Viešpats, mūsų Dangiškasis Tėvas, visada pasirengęs apipilti savo vaikus tokiomis malonėmis, kurių jie nėra nei nusipelnę nei prašę, nei įsivaizdavę. Didžiausia iš jų, - tai nuodėmių atleidimas, kuris išlaisvina mus nuo sąžinės priekaištų ir suteikia širdies ramybę. Todėl Mišių kolektoje ir meldžiama, kad Viešpats mums atleistų nuodėmes ir suteiktų tų malonių, kurių nei melsti nedrįstame.
Epistolėje Didysis Mokytojas įsakmiai primena, jog jei norime būti išgelbėti, tvirtai turime laikytis per apaštalus perduoto tikėjimo kraičio: „Broliai, aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria būsite išgelbėti, – jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; antraip būtumėte veltui įtikėję.“ Visais laikais, o ypač šiais, pilna tokių, kurie nori atitraukti nuo Kristaus Evangelijos siūlydami jos pakaitalus. Likime budrūs ir ištikimi sekdami Kristaus Mokymu Bažnyčioje.
Krikšto sakramento apeigose, kunigas seilėmis patepa kūdikio ausis ir šnerves, tardamas: efata – atsiverkǃ Šio simbolinio gesto kilmė aprašoma šio sekmadienio evangelijos ištraukoje. Bažnyčia ir toliau tęsia Viešpaties misiją vesdama pas Jį visus dvasiškai kurčius ir nebylius. Pasaulis ir piktoji dvasia visada stengsis įtikinti, kad aklas nėra aklas, o kurčias nėra kurčias, – tai tik alternatyvus gyvenimo būdas, kurį reikia priimti ir gerbti, o geriausiai būtų juo persiimti. Tačiau tai tėra tik noras, kad tas, kuris serga nebūtų išgelbėtas. Meilė visada eina su tiesa, o išgydymas su nuodėmės pripažinimu.
Aukštinsiu tave, Viešpatie, nes mane išlaisvinai
ir neleidai priešams tyčiotis iš manęs.
Viešpatie, aš šaukiaus tavęs,
ir tu mane išgydei.
