Nežinojimo priežastys
Dabartinis amžius pasivadino išdidžiu Švietimo amžiaus vardu. Pretenzija aiški, tačiau teisė į tai nėra akivaizdžiai įrodyta. Devynioliktasis šimtmetis niekuo nepakeitė žmonijos padėties lyginant su ankstesniais amžiais, ir nors mes turime garbę (?) būti šio didžio devyniolikto amžiaus vaikais, vis tiek aišku, kad liekame Adomo vaikais ir kad ateidami į pasaulį atsinešame gimtąją nuodėmę bei jos pasekmes – nežinojimą ir geidulingumą.
Nežinojimas! Tai ne tik paprastas neišmanymas, žinių neturėjimas, bet ir įvairūs sunkumai mokytis bei nenoras pasistengti, kad įgytum pažinimą. Ši žaizda didelė ir visuose žmonėse ji neša vaisių, labai karčių vaisių – tai turime pripažinti. Tačiau dauguma žmonių pakenčia tuos vaisius pernelyg pasiduodami, netgi su pasitenkinimu, kurį būtų galima laikyti silpnapročio laimės ženklu.
Krikščionys ateina į pasaulį kaip žmonės ir būdami žmonės yra nežinojimo aukos, nebent susidaro laimingos aplinkybės ir gaunamas rūpestingas auklėjimas, arba, tiksliau tariant, Dievo malonė, kuri ištraukia juos iš tos nelemtos būsenos, į kurią mes visi esame patekę Adomui puolus. Tas puolimas buvo prigimtinis, o atsikėlimas gali būti tik antgamtinis. Galime pagalvoti apie Azijos, Afrikos, Okeanijos tautų, likusių svetimų krikščionybei, būklę, ir rasime akivaizdų įrodymą tam, ką čia dėstome.
Taigi Dievo malone krikščionių tautos buvo išgelbėtos nuo nežinojimo. Dievo, mūsų sutvėrimo, mūsų žmogiškos prigimties, mūsų antgamtinio tikslo pažinimas yra labai ryškus ir galingas žibintas, gelbėjantis mus iš nežinojimo. Dievo – kūrinijos Sutvėrėjo ir galutinio tikslo – pažinimas yra didysis proto apšvietimo įrankis, jis yra supratimo saulė. Žinoti, kad Dievas yra giliausias visos būties pagrindas, mūsų, kūrinių, ypač protu apdovanotų kūrinių tikslas, yra tikrosios šviesos principas, bet kokio mokymo solidus pamatas. Čia mes turime saugų išeities tašką, čia mes turime ir įpareigojantį mūsų egzistencijos tikslą. Turėdami juos abu, taip pranokstančius mūsų protą, mes galime ir turime orientuoti mūsų dvasią, vesti mūsų mintis, kreipti mūsų valią ir polinkius, tvarkyti mūsų gyvenimą taip, kad pasiektume tikslą, mums nustatytą Dievo.
Tai yra gyvenimo mokslas, vienintelis mokslas, kuris yra būtinas – joks kitas mokslas negali jo atstoti, o esant būtinybei, jis gali atsisakyti visų kitų mokslų. Iš esmės žmogus yra tikrai mokytas tik tuomet, kai moka valdyti savo gyvenimą, ir valdyti taip, kad pasiektų jo tikslą. Giliausios, išsamiausios, rečiausios žinios jo neišgelbės iš nežinojimo, jeigu nepadės jam pasiekti jo tikslo. Todėl yra žmonių, kurie tam tikru aspektu yra tikri žinovai: jie išmano kalbas, knygas, istoriją, mokslus; tačiau su visu tuo jie yra tikrai neišmanantys ir Dievo atžvilgiu skendi visiškoje tamsoje, nes neturi gyvenimo mokslo. Nesuvokdami savo pačių nelaimės, jie žvelgia tik į menkus žiburėlius, šviečiančius jų dvasios pakampėse, jie labiau džiaugiasi tuo silpnu švytėjimu, kuris juos apšviečia, nei kenčia nuo tamsos, į kurią juos nubloškė gyvenimo mokslo neišmanymas.
Ar šiandieniniai krikščionys tikrai yra „šviesos vaikai“, kaip juos vadina šventasis Paulius? Mūsų balsas per silpnas, kad atsakytume į tokį klausimą. Pasiklausykime galingesnio balso, įgalioto balso, balso, kuriam niekas negali prieštarauti. Jis sako:
„Nuo pirmosios mūsų pontifikato dienos mes iš mūsų apaštalinio sosto aukštumų nukreipėme savo žvilgsnį į dabartinę visuomenę, kad suprastume jos būklę, pažintume jos reikmes ir apgalvotume pagalbos priemones. Jau seniai skundžiamės tiesos nuosmukiu: ne tik antgamtinės tiesos, kurią žinome per tikėjimą, bet ir prigimtinės tiesos, kurią įgyjame protu ar patyrimu. Mes apgailestaujame dėl pražūtingiausių klaidų įsigalėjimo ir dėl didžiulio pavojaus, kuriame atsidūrė mūsų visuomenė, krečiama vis didesnės netvarkos. Mes sakome, kad didžiausia tokio sugedimo priežastis yra visur skelbiamas atskyrimas, dirbtinai sukelta apostazė tarp šiandieninės visuomenės ir Kristaus bei jo Bažnyčios.“
Ar taip kalba Nerono arba Domiciano laikų popiežius, dejuojantis dėl pagonybėje skendinčių tautų būklės? Ne, tai devynioliktojo amžiaus popiežius, tai mūsų laikų popiežius, tai Leonas XIII. Pagalvokite apie tai! Šie žodžiai: „tiesos nuosmukis“, „pražūtingiausių klaidų įsigalėjimas“ nėra tušti ir beprasmiai. Jie nusako padėtį ir nusako ją labai tiksliai. Prieš du šimtmečius tą patį sakė vienas – paklydęs! – kunigas, ir Šventasis Sostas jį nubaudė ekskomunika[1]. Šiandien Leonas XIII moko to paties, kas anuomet buvo pasmerkta vos ne kaip erezija. Kaip pasikeitė laikai!
Jei įsigalėjo pražūtingiausios klaidos, jei tiesa nusmuko, reikia susimąstyti, kad ir mūsų nežinojimas yra didelis. Kokios yra krikščionių nežinojimo priežastys? Niekuomet nėra buvę tiek mokyklų kaip šiandien, taigi priežastis yra ne mokyklų trūkumas. Tačiau mes pareiškiame, ir niekas mūsų nenuginčys, kad mūsų mokyklose mokoma visko, tik ne tiesos. Tiesa yra smukusi, ir tai sako Leonas XIII. Daugelyje mūsų mokyklų, mes tai žinome, yra vietos katekizmui, yra vietos religiniam ir doroviniam auklėjimui. Tačiau dažniausiai religinis švietimas visai užgožtas studijų ir rengimosi abitūrai. Taigi kuriami studentai ir abiturientai, bet ne krikščionys. Ten, kur tikėjimas neviršija visų kitų dalykų, ten tikėjimo nėra.
Be to, įmanomas ir netgi labai paplitęs reiškinys, kad ten, kur dėstomas katekizmas, nedėstomas tikėjimas. „Kaip tai įmanoma?“ – gali kas nors paklausti. Ogi taip: galima materialiai išdėstyti tikėjimo tiesas, pavyzdžiui, kad yra vienas Dievas, trys asmenys Dieve, dvi prigimtys Jėzuje Kristuje, septyni sakramentai Bažnyčioje, ir taip kreiptis į vaiko atmintį, protą arba į jo tikėjimą.
Kreiptis į atmintį yra tas metodas, kurį taiko beveik visos mokyklos. Taip išauklėjamas korektiškas paskaitos pakartojimas, bet tikėjimas nėra vien taisyklė.
Rečiau kreipiamasi į protą. Nes tokiu atveju reikia pastangų išaiškinti mokiniui ne žodžius, bet dalyką, ne posakius, bet tiesą. Taip pasiekiama, kad vykdomi proto aktai, bet tai dar ne tikėjimas.
Galiausiai galima, arba pasakykime geriau – privaloma kreiptis į mokinio tikėjimą. Tam reikia pirmiau pačiam atlikti tikėjimo aktą, jei norima mokinyje sužadinti panašų aktą. „Aš įtikėjau, – sako psalmistas, – todėl kalbėjau“ (Ps 115, 10). Reikia vaikui paskelbti šventojo Pauliaus verbum fidei, arba, kaip pasakytume mūsų kalba – „išsakytą tikėjimą“. Taip vaikas girdi žodį ir jį įsimena – tai atminties darbas; jis suvokia išgirstų dalykų vertę – tai proto darbas; galiausiai jis visa siela laikosi tiesos – ir tai yra tikėjimas. Turime pasakyti, kad toks dėstymo būdas, kuris yra vienintelis teisingas, vienintelis efektyvus, pasitaiko labai retai, netgi vadinamose krikščioniškose mokyklose. Tai yra priežastis, kodėl mokyklos neugdo krikščionių ir kodėl mūsų tarpe viešpatauja toks didelis nežinojimas.
Vaistai prieš nežinojimą
Nežinojimas glūdi tame, kad neturima pažinimo. Tačiau krikščioniui neturėti pažinimo yra kažkas pražūtingo. Iš tiesų, krikščioniui nepakanka žinoti kokią nors tiesą pažodžiui – mes turime ją žinoti su tikėjimu, turime ją žinoti ir tikėti, pažinti tikėjimu, žinodami tikėti. Krikščionis, kuris žino ir netiki, galėtų būti laikomas mokytu žmogumi, bet liktų neišmanančiu krikščionimi. Lygiai taip krikščionis, kuris tiki ir nieko nežino, galėtų būti laikomas tikinčiu krikščionimi, bet kadangi jis nežino visos tiesos, kuri yra tikėjimo objektas, jis liks neišmanančiu krikščionimi.
Iš to išplaukia, kad norint įveikti krikščionių nežinojimą, nepakanka jiems išdėstyti tiesą, juos išmokyti tikslių žodžių. Neužtenka juos nuodugniai mokyti – būtina, neišvengiama juose pažadinti tikėjimą, tą antgamtinę laikyseną, kuria Bažnyčios mokomos šventosios tiesos priimamos kaip Dievo apreikštos.
Krikščionis – tai kažkas didingo, ir krikščionio sielos auklėjime yra žmogiškoji bei dieviškoji pusė. Žmogiškoji pusė, kuria siela pamokoma, auklėjama ir išmokoma katekizmo; dieviškoji pusė, kuria siela priima kaip antgamtiniu būdu iš Dievo einančias tas tiesas, kurių žodžius jai paskelbė žmogaus lūpos. Tos žmogaus lūpos turi kalbėti, turi mokyti, turi raginti – jų vaidmuo yra didelis ir gražus. Tačiau Dievas mūsų krikščioniškame mokyme turi dar didesnį ir gražesnį vaidmenį – jis kalba mūsų širdims, pakelia mūsų protus iki dalyvavimo dieviškame prote, iki tų aukštų sferų, kurios vadinasi tikėjimu.
Taigi, jei krikščionis auklėtojas šeimoje, mokykloje ar bažnyčioje kalba pakrikštytai sielai, kad dirbtų su ja, ją kiek galint trauktų iš nežinojimo, jis privalo tuo pat metu melstis, prašyti Dievą įlieti į pakrikštytojo sielą vidinę tikėjimo malonę, kai jis savo ruožtu sako tikybos mokinio ausims dieviškos tiesos žmogišką išraišką. Jei jis to nedaro, jis nesuvokia savo užduoties. Jeigu visi tie, kurie neša tą baisingą naštą – dirbti sielų auklėjimui, taip darytų, mes išvystume, kaip mūsų nežinojimas tuojau sklaidytųsi, tikėjimas augtų ir šventumas klestėtų. Tačiau kas visuotinai kalbama? Šventumas dingsta, tikėjimas nyksta, o nežinojimas yra baisus, ir taip beveik visur. Tai yra mūsų klaida!
Pernelyg lengvai įsivaizduojama, kad padaryta viskas, jei tiesa paskelbiama. Tačiau taip nėra! Būtų daug geriau tuoj po skelbimo pasimelsti ir stengtis, kad ja būtų patikėta. Krikščionis yra visas tik su šia sąlyga. Kiek daug vaikų mokyklose ar tikybos pamokose mokosi, kartoja ir gerai žino katekizmo raidę, tačiau nepaisant to netampa krikščionimis, vertais to vardo! Tos didelės nelaimės priežastis yra tik sugedusiame auklėjime. Jie yra daromi žinančiaisiais, bet ne tikinčiaisiais. Todėl tikėjimas nesuleidžia į sielą gilių šaknų, ir vaikas tampa stiprėjančių aistrų arba aplinkos, kurioje gyvena, auka. Tikėjimas būtų jam suteikęs reikiamų jėgų, kad jis atsispirtų vidiniams ir išoriniams pavojams, į kuriuos atkreipėme dėmesį. Tačiau be tikėjimo žmogus paliktas savo silpnumui, todėl puola. „Tikėjimu jūs stovite tvirtai“, – sako Apaštalas (2 Kor 1, 24). Fide statis.
Taigi norint veiksmingai kovoti su nežinojimu mums reikia žmonių, kurie daug žino ir tvirtai tiki. Mums reikia šventųjų, kurie yra mokyti, ir mokytųjų, kurie yra šventi. Tegul Dievas teikiasi jų mums duoti!
Šventosios Teresės žodis
Savo straipsnį apie nežinojimą tarp krikščionių baigėme šiais žodžiais: „Norint veiksmingai kovoti su nežinojimu, mums reikia žmonių, kurie daug žino ir tvirtai tiki. Mums reikia šventųjų, kurie yra mokyti, ir mokytųjų, kurie yra šventi. Tegul Dievas teikiasi jų mums duoti!“ Tie žodžiai jau buvo atspausdinti, kai mes atsivertėme šventosios Teresės Avilietės „Laiškus“ ir pirmame puslapyje radome tokią pastraipą:
„Aš giliau nei kada nors trokštu, kad Dievas savo tarnyboje turėtų vyrų, kurie sujungtų mokytumą su tobulu visų žemų dalykų, kurie yra tik melas ir pajuoka, atsižadėjimu. Aš jaučiu tą didžiulį jų poreikį ir jaučiuosi taip dėl to sukrėsta, kad atrodo, jog šaipyčiausi, jei imčiau liūdėti dėl kitų dalykų. Todėl nesiliauju to melsti Dievą, įsitikinusi, kad vienas iš tų tobulų ir Jo meilės ugnies uždegtų vyrų gali atnešti daugiau vaisių ir labiau pasitarnauti jo garbei, nei didelis skaičius kitų, kurie yra atšalę arba nemokyti“.
Šis reikalas, dėl kurio šventoji Teresė nesiliovė melsti Dievą, šis reikalas, kuris taip gyvai palietė serafiškosios mergelės širdį, šis reikalas yra esminė Šventosios Vilties Dievo Motinos[2] darbo idėja. „Quis sapiens, et intelliget ista“ – „Kas yra išmintingas ir tai suvokia?“ (Oz 14, 10). Kur yra vyrai, kuriems Dievas davė išminties dvasią ir kurie tai suprato? Tegul Dievas teikiasi mus pavesti jiems arba juos duoti mums!
Mes rašome šias eilutes šventosios Teresės širdies pervėrimo šventėje (rugpjūčio 27 d.) ir pavedame mūsų darbą serafiškosios Karmelio globėjos maldoms.
(Père Emmanuel, Le naturalisme, Dominique Martin Morin, Bouère, 1998, Vertė kun. Edmundas Naujokaitis.)
Tėvas Emanuelis (Dom Emmanuel Marie André, 1826–1903) buvo Mesnil-Saint-Loup klebonas, benediktinų vienuolyno abatas ir viena žymiausių XIX amžiaus Prancūzijos bažnytinio gyvenimo asmenybių.
[1] Tikriausiai autorius turi omenyje jansenistą Pasquierą Quesnelį, kurio tezę: „Tiesos pasiekė tokį lygį, kad jos daugeliui krikščionių yra lyg svetima kalba, ir jų skelbimo būdas – lyg nežinoma tarmė“ pop. Klemensas XI pasmerkė savo 1713 m. rugsėjo 8 konstitucijoje „Unigenitus Dei Filius“ (žr. DH 2495). Tačiau Quesnelis turėjo omenyje to meto pamokslų kalbą, kuri esą nutolusi nuo paprasto, liaudžiai suprantamo apaštalų kalbėjimo būdo. – vert. past.
[2] Tokiu titulu Dievo Motina garbinta tėvo Emanuelio parapijoje Mesnil-Saint-Loup. – vert. past.
