Kadangi esu miestietė, mano aplinka yra kupina gundytojų sirenų. Jos gali reikšti tiek modernybės triukšmą, tiek civilizacijos apsaugos komfortą, priklausomai nuo to, ar mes esame tie, kurie jas kviečiasi.
Kai pasiduodame ir imame jas kviesti, tai darome desperatiškai, kuomet lėtai šliaužiant laikui susiduriame su savo vienatve. Šią akimirką geriau suvokiame savo pažeidžiamumą ir ribotumą nei tada, kai slenkame per gyvenimą nuo vieno išsiblaškymo prie kito, niekada nesustodami ir nesusimąstydami apie savo svarbesnes pareigas.
Vienas esminių šiuolaikinės visuomenės bruožų – tylos vengimas. Juk nėra laiko vienatvei, ar ne? Ir tikrai nėra jos troškimo. Kai pašėlęs dienos tempas artėja į pabaigą, ateina laikas miegoti. Tačiau miegas ir poilsis nėra tas pats.
Šiuolaikinis žmogus dažnai neprisimena, kada paskutinį kartą sėdėjo vienas su savo mintimis. Norint sustabdyti nuolatinį pypsėjimą, kuris reikalauja mūsų dėmesio, reikėtų išjungti mobilųjį telefoną, išjungti televizorių ir trumpam atsiskirti nuo kitų namiškių. Šiuolaikiniame pasaulyje tam reikia sąmoningo pasirinkimo, netgi pastangų.
Tačiau kodėl apskritai reikia rinktis laiką vienatvėje? Ar apskritai to reikia trokšti? Be abejo, lengviau leisti, kad nuolatinė išsiblaškymų sūpuoklė užgožtų mūsų gyvenimą. Bet tada negalime išgirsti Dievo. Negalime vertinti savo gyvenimo ir leisti Dievui parodyti mums mūsų klaidas. Nesusimąstydami mes neaugame ir nebręstami, o tiesiog pasenstame.
Katalikai turėtų augti Viešpatyje. Kitaip tariant, turėtume augti tokiais, kokiais Jis norėtų mus matyti. Tam reikia noro klausytis ir tylos, kuri leidžia mums išgirsti Jo balsą. Įprasto šiuolaikinio gyvenimo tempas ir garsumas nepadeda pasiekti tylos, kurios reikia, kad suprastume, kas turėtume būti ir kuria kryptimi turėtume eiti. Tai nereiškia, kad kokia nors suplanuota malda kam nors nurodys, kaip turėtų atrodyti visas jo gyvenimas, tačiau ji gali pasakyti, ką rytoj turėtume daryti kitaip. Tai yra atspirties taškas, ir, galiausiai, juk tai maždaug ir atitinka mūsų galimybes.
Dauguma kovų, kurias kovojame šiuolaikiniame pasaulyje ir kurios degina mūsų ribotą laiką, mums nebus svarbios, kai mirties patale, prieš susitikdami su Dievu akis į akį, paskutinį kartą apmąstysime savo gyvenimą. Greičiausiai paskutinėmis akimirkomis sunkiai prisiminsime, kaip prasidėjo mūsų kasdieniai mūšiai, kas pralaimėjo, o kas laimėjo, ar apskritai buvo verta kovoti. Ar ne labiau tikėtina, kad svarstydami, kur prabėgo mūsų gyvenimo laikas, susimąstysime apie tai, ką gero palikome nepadaryto?
Užuot gyvenę ir sąmoningai dirbę dabar, kad išvengtume neįveikiamų apgailestavimų mirties patale, mes veikiau esame linkę dirbti tarsi be laiko, bandydami kovoti su konkrečios dienos krize, neanalizuodami vakarykštės dienos ir nesiruošdami rytdienai. Ar esame tikri, kad tai geriausia, ką galime padaryti? Ar esame tokie tikri, kad dėl šio tikrumo į pavojų pastatytume savo mirtingąjį ir amžinąjį gyvenimą?
Tėvas Paulas Hinnebuschas (Paul Hinnebusch, O.P.) rašė:
„Dievo malonė, kuri kaip sėkla ateina klausant Dievo žodžio ir priimant Eucharistijos sakramentą, per bendruomeninę maldą ar dvasinį pokalbį, didžiausius vaisius duoda tik tyliame apmąstyme ir tylioje vidinėje maldoje.“
Būtent po šių vienumoje atliekamų apmąstymų geriausiai galime susijungti su mums brangiais žmonėmis ir pasidalyti savo planais, mintimis ir pačiu savimi. Tik po tokios maldos ir vienatvės galime augti, o tai būtina, jei norime būti viskuo, kuo turime būti savo artimiesiems, ir atspindėti jiems Dievą, o tai yra mūsų pareiga.
Nors niekada neegzistavo utopinis laikotarpis, praeityje būta dalykų, kurių dabar nebėra ir dėl kurių pagrįstai apgailestaujame. Buvo daugiau ramių progų. Šeimos skaitydavo tikras knygas, pasakodavo istorijas ir rašydavo savo poeziją. Visam tam reikėjo mąstyti ir, pasiskolinus šiuolaikinę frazę, „suprasti save“ – ne sinonimišku būdu, kaip ši frazė dažnai vartojama, bet tiesiogine prasme.
Daugelis iš mūsų iki galo nežinome, kuo ir kodėl tikime, nes retai kada sustojame susisteminti savo mintis, kad galėtume jas geriau suformuluoti ir įvertinti. Šiuolaikiniame pasaulyje aktyviai neskatinama diskutuoti apie prieštaringas idėjas, o tai reiškia, kad diskusija (nepainioti su ginčais) yra prarastas menas. Dėl to kenčia mūsų visuomenė. Dabar normalu rėkti per televiziją girdėtas frazes, kurios mums suskambėjo dėl savo aštrumo, bet tai nėra mąstymas. Tai net ne argumentavimas. Tai yra atpasakojimas.
Visi matėme, kaip žmonės, ypač koledžų studentai, palūžta, kai susiduria su netikėtais alternatyviais požiūriais. Jų reakcijos dažnai būna primityvios, beveik pirmapradės. Yra daugybė vaizdo įrašų, kuriuose tokie žmonės rėkia gatvėse. Tokia reakcija kyla iš nesugebėjimo išreikšti savo pozicijos ir gebėjimą kalbėti vien tik šūkiais. Jie nebuvo mokomi mąstyti, o tik kartoti. Kai tai nepavyksta, jie praranda savitvardą.
Kai laiką praleidžiame mąstydami, atokiau nuo minios, kuri suaktyvina mūsų gynybinį ego, galime pastebėti sritis, kurių gerai nesuprantame, nustatyti girdėtos logikos spragas ir iš naujo įvertinti perspektyvas. Galbūt pastebėsime, kad dėl ko nors klystame, o jei taip, turėtume norėti tai žinoti.
Vėlionis Antoninas Scalia [buvęs JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjas, vert. past.] kartą per mokslo metų pradžios kalbą paskutinės vidurinės mokyklos klasės mokiniams išsakė šias mintis:
„Esu čia tam, kad pasakyčiau jums, jog daug mažiau svarbu, kiek esate įsipareigoję, nei tai, kam esate įsipareigoję. Jei man reikėtų rinktis, neabejotinai pasirinkčiau mažiau dinamišką, iš tiesų net tingų žmogų, tačiau žinantį, kas teisinga, nei uolų sekėją klaidomis. Galbūt pirmasis juda lėčiau, bet bent jau juda teisinga kryptimi.“
Vien tik tikėti kuo nors nepakanka. Reikia priimti tai, kas teisinga, - o norint įsitikinti, ar tai darome, reikia mąstyti, tirti ir mesti iššūkį. Nors aistra šiandien liaupsinama kaip dorybė, aistra, pasireiškianti klaidingu emocionalumu, niekam nepadeda. XX amžius būtų buvęs geresnis, jei Josifas Stalinas būtų buvęs šiek tiek mažiau aistringas. Vis dėlto mūsų visuomenė puikuojasi ir klesti kurstydama nepagrįstas ir nevaržomas aistras, emocijas. Emocijos be proto yra pavojingos. Neracionalus emocionalumas lemia kerštą, o ne teisingumą; puikybę, o ne tiesą. Tai žmogaus ego iškėlimas virš Dievo teisingumo.
Sugrąžinti tiesai deramą garbingą vietą, taip nuverčiant tuščiažodžiavimą, nepavyks per vieną dieną, bet tai turi įvykti. Šiuo metu negalime tikėtis, kad pasaulis prisitais prie to, ką reikia padaryti, ir tai darys, tačiau galime pradėti nuo savęs. Galime įsipareigoti skirti laiko tylai, skirti laiko savęs įvertinimui maldoje ir apmąstyti svarbius dienos klausimus. Tada, skyrę laiko ir pastangų tiesos siekimui, būsime geriausiai pasirengę kartu su kitais jos ieškoti. Tikrosios diskusijos – tai susivienijimas su kitais mąstytojais ieškant tiesos kokia nors tema, o ne egoistinės kovos. Būtent tai mes praradome.
Jei neskirsime šio laiko vienatvei ir maldai, jei neprisijungsime prie kitų iš naujo mokydamiesi, kas yra pokalbis ir argumentai, tuomet išsilavinęs šiuolaikinis žmogus nėra pranašesnis už paprastą mulkį, o Vakarų paveldėtojas (kokie mes visi esame) nėra pranašesnis už primityvios genties atstovą. Tokiu atveju atsisakytume savo, kaip Dievo duotų dovanų ir palikimo valdytojų, pareigos.
