Brangūs tikintieji!
Esu kunigas Edmundas Naujokaitis, dirbu Panemunėje įsikūrusiame Šv. Pijaus X brolijos priorate, jungiuosi prie feisbuko grupės „Katalikų Tradicija“ šiandien organizuojamo Atgailos Rožančiaus. Mūsų šūkis, skirtas vadinamojo „Kaunas pride“ dalyviams: „Meldžiamės už jūsų atsivertimą!“, taip pat jiems skirtas priminimas iš šv. apaštalo Pauliaus Laiško galatams (6, 7): „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas!“. „Kaunas pride“ renginys yra Dievo įsakymų išjuokimas, atviras maištas prieš prigimtinę ir dievišką teisę, papiktinimas visam Kauno miestui ir Kauno tikintiesiems, todėl aš, kaip kaunietis ir kaip katalikų kunigas, negaliu neprisidėti prie šios akcijos.
Melsimės šiomis intencijomis:
- Norėdami atlyginti Dievui už nepriimtinų šeimai ir santuokai idėjų skleidimą „Kaunas Pride“ eitynių metu;
- Melsdami už Lietuvos žmones ir ypač už jaunimą – kad visuomet siektume skaistumo ir kitų dorybių;
- Melsdami už Lietuvą – kad ji visuomet išliktų katalikiška šalis.
2007 m. gegužę aktyviai dalyvavome Sąšaukos „Už dorą ir tautą“ veikloje, bendromis pastangomis pavyko užkirsti kelią planuotoms „Vaivorykštės dienoms“ Vilniuje. Deja, nepaisant Vilniaus savivaldybės kelių bandymų nesuteikti leidimų, LGBT eitynės Vilniuje įvyko 2010, 2013, 2016 ir 2019 metais. 2019 m. birželį prie Vilniaus arkikatedros „Katalikų Tradicija“ surengė pirmąjį Atsilyginimo Rožančių, prie kurio prisijungė apie 60 tikinčiųjų. Šįmet panašiai meldžiamės Kaune, kur pirmąkart organizuojamos tokios eitynės.
1968 m. prasidėjusi vad. „kultūrinė revoliucija“, kurios dalis yra LGBT judėjimas, siekia kultūros ir ją formuojančio žmonių mąstymo pakeitimo. Viena svarbiausių jos priemonių: viešųjų erdvių okupavimas (plg. Occupy Wall Street), viešas ir triukšmingas savo buvimo demonstravimas. „Kaunas pride“ – Kauno miesto kaip bendruomenės išprievartavimas, vykdant simbolinį smurtą viešoje erdvėje, centrinėje miesto alėjoje. „Kaunas pride“ organizatoriai ir dalyviai elgiasi kaip okupantai. Jų siekiamas tikslas yra miestiečių valios priešintis palaužimas, kad visi nuleistų rankas ir sakytų: ką čia bepadarysi, šiaip ar taip tokie maršai vyksta visame pasaulyje, vyko Vilniuje, neišvengiamai atėjo ir į Kauną. Nepritariame, tyliai piktinamės, bet prieš vėją nepapūsi, tokia tendencija visame pasaulyje. Praėjo tas maršas, nieko čia labai neatsitiko, kaip ir anksčiau Vilniuje, gal geriau ignoruoti ir patylėti.
Deja, vienintelė priemonė prieš viešųjų erdvių okupavimą yra pasipriešinimas tam viešose erdvėse, irgi viešai, matomai ir girdimai. Ignoravimo ir nutylėjimo strategija jau seniai nebeveikia ir yra klaidinga. Taip pat neužtenka privačių maldų ar maldos kokioje kitoje vietoje, toli nuo šių eitynių. Privalome būti ir melstis būtent čia, ir tai daryti viešai! Vieša nuodėmė reikalauja viešos reparacijos, viešos atgailos ir Dievo atsiprašymo.
Visuose katalikų katelizmuose, pvz., klasikiniame Bartkaus ir Aleksos katekizme „Dievas ir žmogus“, yra atskiras skyrius: Apie keturias Dangaus keršto besišaukiančias nuodėmes (p. 485). Tai šios nuodėmės:
1. sąmoningas nekalto žmogaus nužudymas (įskaitant abortą),
2. Kūniška nuodėmė prieš prigimtį (sodomijos nuodėmė) (plg. Pr 19: Sodomos ir Gomoros miestų nubaudimas ugnimi iš dangaus),
3. Beturčių, našlių ir našlaičių skriaudimas,
4. Atlyginimo nemokėjimas nekaltiems tarnams ir samdiniams.
Kas bendro tarp šių nuodėmių, kuo jos ypatingos? Tuo, kad, kaip liudija Šv. Raštas, būtent jos užsitraukia ypatingą Dievo rūstybę ir už jas Dievas paprastai baudžia jau šiame gyvenime tiek nusidedančius asmenis, tiek ištisas bendruomenes, kurios pritaria tokioms nuodėmėms ar bent jas toleruoja. Savo maldoje prašome Švč. Mergelės Marijos, šv. Mykolo Arkangelo, nuo kurio vardu pavadintos bažnyčios prasideda eitynės, šv. Gertrūdos, kurios bažnyčia stovi numatomoje eitynių pabaigoje, visų angelų ir šventųjų užtarimo, kad permaldautume Dievo pyktį dėl šio renginio.
Mūsų rožančiaus akcija yra religinė, mes niekaip nesusiję su senomis ar naujai besikuriančiomis politinėmis jėgomis. Pasisakome prieš bet kokį smurtą ar žodžiais reiškiamą neapykantą. Ši akcija šiandien yra vienintelis savivaldybėje registruotas teisėtas protesto susirinkimas. Planavome melstis prie Įgulos bažnyčios ar ant jos laiptų, bet negavome savivaldybės ir bažnyčios rektoriaus leidimo, taip pat nesuteiktas leidimas melstis ant Maironio ir Laisvės al. kampo, todėl susirinkome čia. Registravome susirinkimą 10-čiai asmenų.
Prisiminkime, kad mes visi turime teisingumo ir artimo meilės pareigų. Smurtas veiksmais, asmenis įžeidžiantys šūkiai būtų nusižengimas prieš teisingumą. Neapykanta, atmetimas, gero nedarymas būtų nusižengimai prieš artimo, o taip pat priešų meilę. Pykčio reiškimas rodo silpnumą, pasidavimą emocijoms – tai bematant išnaudoja priešininkas, norintis pasirodyti kaip puolama auka. Pykčio ir smurto provokavimas yra pagrindinė LGBT judėjimo strategija.
Šia savo akcija praktikuojame tikrą artimo meilę. Katekizme tarp 7 artimo meilės darbų sielai yra ir šie: 4. Pikta darantį sudrausti, 7. Melstis už gyvus ir mirusius. Garsiai sudraudžiame ir garsiai meldžiamės! Daugeliui tokių „pride“ akcijų dalyvių galima taikyti nukryžiuoto Jėzaus žodžius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Lk 23, 34). Tėvai jiems neperdavė tikėjimo, mokykla – pagrindinių etinių principų, žiniasklaida ir populiarioji kultūra įpiršo jiems klaidingas idėjas. Tad jie yra ideologijos aukos, suklaidintos sielos, o ne priešininkai; turime stengtis juos gražiuoju atversti ir už juos melstis. Atvirkščiai, tokių akcijų rengėjai ir įkvėpėjai yra sąmoningi Dievo ir prigimtinės tvarkos priešai, tad visi katalikai privalo stengtis jiems užkirsti kelią moraliomis ir teisėtomis priemonėmis.
Jokia viešoji valdžia neturi įgaliojimų pažeisti Dievo ir Kristaus Karaliaus teisių. Seimo, vyriausybės ar net 90% laimėjusio visos tautos referendumo nutarimai, prieštaraujantys prigimtinei ar dieviškajai teisei, yra nelegalūs ir jiems draudžiama paklusti. Net jei visa tauta vienbalsiai nuspręstų įteisinti partnerystę ar vienos lyties asmenų santuoką, kiekvienas katalikas asmeniškai ir visa Bažnyčia kaip institucija privalėtų aktyviai priešintis šiam nutarimui. Kai fariziejai prašė Jėzaus sudrausti savo mokinius, skelbiančius tiesą, Jėzus atsakė: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Lk 19, 40). Tad jei šiandien kai kurie sielų ganytojai vyskupai ir kunigai nepakelia balso prieš iškilusias grėsmes, šaukia akmenys – paprasti tikintieji. Kaip čia neprisiminsi Dievo žodžių pranašui Izaijui: „Mano sargai – akli, jie visi nieko nepastebi. Visi jie – kurti šunys, negalintys loti, – tik sapnuoja, tyso ir mėgsta snausti“ (Iz 56, 10). Kiekvienam ganytojui skirti apaštalo Pauliaus žodžiai Timotiejui: „Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas“ (2 Tim 4, 2).
Jei ruošiamės kovai, turime aiškiai nustatyti priešininką. Todėl būtina aiškiai skirti keturis dalykus. Viena yra homoseksualus potraukis kaip psichologinis elgesio sutrikimas, kita – homoseksualios netyrumo nuodėmės, o ypač sodomijos nuodėmė, trečia yra įsitraukimas į pastovius homoseksualius santykius ir homoseksualų subkultūrą, ketvirta – vadinamųjų gėjų ar LGBT politinis judėjimas su jo ideologija. Potraukis yra nelaimė, gydytinas sutrikimas, asmuo dėl jo dažnai nekaltas, jei jam priešinasi. Artimo meilės pareiga tokiems asmenims visokeriopai padėti. Sodomijos aktas, net jei jis vyksta slaptoje, jau yra nuodėmė, besišaukianti dangaus keršto, tad nėra vien paprastas suklupimas, priklausantis išpažinties sričiai, bet nusikaltimas, už kurį visose, ne tik krikščioniškose visuomenėse visais laikais būdavo skiriamos griežčiausios bausmės. Trečia, homoseksualumo praktikavimas socialinėje sferoje yra kitų asmenų įtraukimas į tuos nusikaltimus ir pavojus visuomenei, ypač jauniems žmonėms. Ketvirta, LGBT politinis judėjimas yra sukilimas prieš pačius visuomeninio gyvenimo tvarkos pamatus.
Reikia pabrėžti, kad didelė dalis LGBT judėjimo aktyvistų net nėra homoseksualūs asmenys – tai politiniai liberalai ar leftistai, pasinaudojantys homoseksualiais asmenimis ir jų emocijomis savo revoliucinėje kovoje prieš šeimą ir prigimtinę visuomenės tvarką bei bet kokią religiją. Žymus homoseksualas dainininkas Eltonas Johnas yra pasakęs: visos organizuotos religijos turėtų būti uždraustos, nes skatina neapykantą prieš gėjus (BBC, 2006 lapkričio 12 d.). Panašiai neomarksistinis Black Lives Matter judėjimas JAV tik ciniškai pasinaudojo juodųjų amerikiečių socialinėmis problemomis politinei kovai prieš buvusį JAV prezidentą, bet nė kiek neprisidėjo prie jų realių problemų sprendimo. Pirmas dalykas, kurį turime sakyti mūsų besiklausantiems homoseksualams: atsargiai, jumis naudojasi politiniai aktyvistai, iš to jums nebus jokios naudos!
Kūniška nuodėmė prieš prigimtį (sodomijos nuodėmė) nėra būtinai susijusi su homoseksualumu, ją vykdo ir heteroseksualūs žmonės, ypač kriminalinėje aplinkoje ar karo metu, o šiandien ji plinta ir normalių porų santykiuose, net teisėtoje santuokoje. Be to, šiandien nuodėmės prieš VI Dievo įsakymą „Nepaleistuvauk“ tapo vos ne norma, tradicinė santuoka ir gyvenimas joje be skyrybų tampa išimtimi iš taisyklės net katalikiškos tradicijos kraštuose. Tad LGBT aktyvistai visai teisėtai gali apkaltinti jiems besipriešinančią visuomenę veidmainyste. Jei skelbiame, kad „meldžiamės už jūsų atsivertimą“, tai kartu pripažįstame, jog ir mums patiems reikia atsiversti – tiek pasauliečiams, tiek besilaikantiems celibato. Mūsų atgailos maldoje prašome Dievo pasigailėjimo ir dėl mūsų pačių nuodėmių, dėl kurių taip dažnai nesame verti skelbtis tradicinės šeimos ir dorovės gynėjais. Oponavimas naujai ideologijai privalo būti susietas su tradicinės santuokos ir šeimos realiu stiprinimu.
Netiesa, kad LGBT priešininkai katalikai politikuoja, nepagrįstai kišasi į politinę sferą. Katalikai taip pat yra valstybės kaip politinės bendrijos piliečiai, jiems rūpi tautos bendrasis gėris, viešoji dorovė ir įvairios ideologijos tiesiogiai įtakoja religinę ir bažnytinę sferą. Bažnyčios kompetencijoje yra ne vien tikėjimo, bet ir dorovės klausimai: fides et mores.
Netiesa, kad LGBT grupės tiesiog kovoja už tam tikros mažumos, homoseksualių asmenų elementarias žmogaus teises. Homoseksualumo praktikavimas ir juo labiau homoseksualių santykių institucinis pripažinimas nėra jokia žmogaus teisė, tik LGBT politinis šūkis, postulatas, priešingas prigimtinei teisei ir tautų papročiams, iš kurių kyla ir kuriuos turi atitikti pozityvioji valstybių ir tarptautinė teisė. Bet koks vienos lyties asmenų partnerystės įteisinimas yra neteisėtas ir negaliojantis pats savaime. Jis pažeidžia Dievo ir Kristaus Karaliaus teises, beveik visų pasaulio religijų principus, atspindinčius prigimtinį įstatymą, visų valstybių teisinę tradiciją, net pačių homoseksualių asmenų teisę į lytinio elgesio normalizavimą ir normalią santuoką, taip pat visuomenės teisę į apsaugą nuo klaidingos ir šeimai pavojingos ideologijos propagandos.
Netiesa, kad pačios Katalikų Bažnyčios mokymas ir pozicija homoseksualumo atžvilgiu evoliucionuoja, keičiasi. Aiškus prieštaravimas partnerystei išsakytas kovo 9 d. Lietuvos tradicinių krikščioniškųjų bendrijų kreipimesi, kurį pasirašė ir katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas. Ši pozicija atspindi ir oficialią Šv. Sosto doktriną, kurią žiniasklaida nepagrįstai supriešina su kai kuriomis Šv. Tėvo Pranciškaus privačiai išsakytomis mintimis. Tai, kad daugybė kunigų, teologų ir net vyskupų Vakarų šalyse, ypač Vokietijoje, atvirai remia LGBT ideologiją, nerodo, kad kaip nors keistųsi ar evoliucionuotų Bažnyčios doktrina. Tiesiog į viešumą išeina jau daug metų Bažnyčios hierarchijoje slapta veikusi vadinamoji homolobby, įžūliau nei ligi šiol skelbiama tai, ką katalikų publicistai jau praminė „homoerezija“. Tai diversija, bažnytinių institucijų infiltravimas priešiškais elementais, iš vidaus griaunančiais Bažnyčią ir teršiančiais jos gerą vardą. Tokių įsiskverbusių priešo agentų yra ir vyskupų bei kardinolų tarpe; tikinčiųjų pareiga juos demaskuoti, pasmerkti ir pareikalauti jų pašalinimo iš pareigų bei kunigystės. Tai, kad priešai taip stengiasi infiltruoti ir korumpuoti Katalikų Bažnyčią, tik įrodo, jog ji tiems priešams pavojingesnė už daugelį kitų religinių bendruomenių.
Brangūs susirinkusieji! Melskimės ne tik šiandien, melskimės už šeimas, Bažnyčią ir Tėvynę kasdien, ypač šiais kritiniais laikais. Kiek turime laiko ir jėgų, žodžiu ir raštu aiškinkime katalikiškus dorovės ir visuomeninio gyvenimo principus kitiems. Nepasiduokime abejingumui ar nusivylimui, mes vis dar esame dauguma, nors ir, deja, dažnai tylioji ar nutildyta dauguma, mūsų balsas dar daug reiškia. O svarbiausia: branginkime savo šeimas ir santuokinius įžadus, kad santuokos institucija nevirstų istorine atgyvena, kad ir ateinančių kartų vaikai turėtų susituokusius ir darniai sugyvenančius tėvus. Tai, be abejo, veiksmingiausia priemonė prieš LGBT ir gender ideologijų plitimą ir būtina sąlyga pačiam Bažnyčios išlikimui.
