1948 m. arkivysk. Fultono J. Sheeno pasakyta pranašiška kalba
Dievas apibūdino save kaip „Aš esu, kuris esu“, o velnias kaip „aš esu tas, kurio nėra“. Niekur Šventajame Rašte nepagrindžiamas populiarus mitas apie velnią, kaip apie raudonai apsirėdžiusį juokdarį. Greičiau jis vaizduojamas kaip iš dangaus nukritęs angelas ir kaip „šio pasaulio kunigaikštis“, kurio tikslas – įtikinti mums, kad nėra jokio kito pasaulio. Jo logika paprasta: jei nėra dangaus, nėra ir pragaro; jei nėra pragaro, nėra ir nuodėmės; jei nėra nuodėmės, nėra ir teisėjo, o jei nėra teismo, tada blogis yra gėris, o gėris yra blogis.
Mūsų Viešpats sako, kad velnias bus toks panašus į Jį, kad suklaidins net išrinktuosius. Žinoma, toks velnias, kokį esame įpratę matyti knygų paveikslėliuose, negalėtų apgauti išrinktųjų. Tad kokiu pavidalu jis ateis šiame naujajame amžiuje laimėti pasekėjų savo religijai?
Jis ateis užmaskavęs kaip didis humanistas ir filantropas. Jis kalbės apie taiką, klestėjimą ir gerovę, tačiau ne kaip apie priemones, vedančias prie Dievo, o kaip apie savitikslius dalykus. Jis rašys knygas apie naują Dievo idėją, pritaikydamas ją prie žmonių gyvensenos. Jis sužadins tikėjimą astrologija, kad žmonės dėl savo nuodėmių kaltintų žvaigždes, o ne savo valią. Jis psichologiškai paaiškins kaltės jausmą, kildindamas jį iš užgniaužto erotiškumo. Jis vers žmones gūžtis iš gėdos, jei kas nors juos pavadins siauro mąstymo ir neliberaliais. Jis bus tokių plačių pažiūrų, kad toleranciją tapatins su abejingumu teisingumui ir neteisingumui, tiesai ir klaidai. Jis skleis melą, esą žmonės niekada nebus geresni, kol nesukurs geresnės visuomenės, ir taip, pasinaudodamas jų savanaudiškumu, sukurstys dar vieną revoliuciją. Jis skatins mokslo vystymąsi, bet tik tam, kad ginklų gamintojai vieną mokslo stebuklą naudotų kito sunaikinimui.
Jis skatins žmones dažniau skirtis, įkvėpdamas apgaulingą įsitikinimą, kad kitas partneris yra „geresnis“. Jis skelbs meilę dėl pačios meilės ir menkins meilę kitam asmeniui. Jis pasitelks religiją, kad sunaikintų religiją. Jis net kalbės apie Kristų ir sakys, kad tai buvo didžiausias žmogus, kada nors gyvenęs žemėje, o jo misija – išlaisvinti žmones iš prietarų bei fašizmo vergijos. Jis surengs vaikams žaidimus, pasakys žmonėms, su kuo jie turėtų tuoktis ir su kuo ne, su kuo skirtis ir su kuo ne, kas turėtų gimdyti vaikus ir kas ne.
Jis gundys krikščionis tais pačiais trim gundymais, kuriais gundė Kristų. Gundymas akmenis paversti duona taps pagunda parduoti savo laisvę už saugumo jausmą. Duona taps politiniu ginklu ir tik tie, kurie pritaria jo požiūriui, galės valgyti.
Nenorėdamas, kad Bažnyčia skelbtų nekintančius principus, jis sieks valdyti mases naudodamasis propoganda. Nuomonės, o ne tiesos, komentuotojai, o ne mokytojai, visuomenės apklausos, o ne principai, prigimtis, o ne malonė – tai tie aukso veršiai, prie kurių žmonės puls, atsimetę nuo Kristaus.
Trečiasis gundymas, kai šėtonas prašė Kristaus jį pagarbinti, už tai siūlydamas visas pasaulio karalystes, taps pagunda turėti naują religiją be kryžiaus, liturgiją be būsimojo pasaulio, žmogaus miestą be Dievo miesto, politiką, pakeitusią religiją – atiduodančią ciesoriui net tuos dalykus, kurie yra Dievo.
Nežiūrint visos tos jo tariamos meilės žmonijai ir gražbyliavimo apie laisvę ir lygybę, jis turės vieną didelę paslaptį, kurios niekam neišduos: jis netikės į Dievą. Kadangi jo religija bus brolybė be Dievo tėvystės, jis apgaus net išrinktuosius.
