Tai ištrauka iš 2021 metais lietuviškai išleistos prancūzų filosofo Pierre Manent knygos „Prigimtinis įstatymas ir žmogaus teisės“. Knyga drąsiai ir be politinio korektiškumo kelia klausimus, apie vis besiplečiančių žmogaus teisių pagrįstumą ir reikšmę mūsų visuomenėms. Knygos įvadinį straipsnį parašė profesorius Albinas Plėšnys. Knygą galite įsigyti visuose knygynuose.
Galbūt šios pastabos padės suprasti, kodėl „santuokos visiems“ reikalavimas pastaruoju metu pasiekė tokios įspūdingos sėkmės mūsų visuomenėse. Kaipgi taip neseniai iškilęs ir vien mažumai aktualus reikalavimas sugebėjo ne tik itin greitai tapti mūsų šalių įstatymų leidėjų rūpesčiu, bet ir veiksmingai įbauginti bei diskredituoti kiekvieną priešininką ar abejojantį taip sėkmingai, kaip vargu ar esame regėję per visą žmogaus teisių judėjimo istoriją?
Įstatymas, leidžiantis tuoktis tos pačios lyties poroms, iš tiesų yra aktualus tik labai ribotam mūsų bendrapiliečių skaičiui, tačiau dvasinis perversmas, kurį jis ženklina, paliečia visus ir kiekvieną. Reikia suvokti, kad skirtingai nei tolerancijos ir pagarbos homoseksualioms poroms reikalavimas, randantis sau argumentų mums dar pažįstamos moralės lauke, reikalavimas pripažinti tokių porų teisę į santuoką jau yra metafizinio pobūdžio, tai yra jis neišsprendžiamas be pasekmių žmogaus gyvenimo prasmei ir visumai. Noriu pagrįsti šį kiek skambų savo teiginį.
Pripažinus homoseksualią orientaciją prigimties faktu (tokiu glaustu ir „nesvarbiu“, kad toliau nebėra ką svarstyti), ji tampa akivaizdžiu įrodymu, jog žmogaus prigimtyje nėra nuorodų, kaip nugyventi gyvenimą geriausiu būdu. Žvelgiant per šią prizmę, homoseksualumas – tai pati prigimtis, šaukianti, kad prigimtinio įstatymo nėra. Kaip išgirsti šį šauksmą, jei taip dažnai jį slopina prietarų našta ir užgožia žmogiškų vertinimų šaršalynė?
Prigimčiai į pagalbą turi ateiti pozityvioji teisė. Ji privalo kuo aiškiausiai pranešti, kad visos seksualinės elgsenos yra vienodai teisėtos ir lygiai gerbtinos, arba tiksliau – kad seksualinės elgsenos lygybė išvedama iš žmogaus teisių lygybės. Ar yra geresnis būdas išryškinti ir įtvirtinti šį principą, nei sprendimas atverti homoseksualioms poroms nuo amžių dviejų lyčių tikrovei tvarkyti skirtą institutą? Tolerancijos ar visuomenės pagarbos nepakanka – kol homoseksualios poros negalės tuoktis, jos stokos tik santuokos institutui būdingo viešo pripažinimo.
Kadangi santuokos instituto reikšmė prigimtinio įstatymo pasaulio tvarkai buvo lemiama, būtent šią tvarką iš esmės pertvarkyti ar visai panaikinti siekia įstatymas, apie kurį dabar kalbame. Naujojo įstatymo valdomos visuomenės įsitraukė į ne mažiau lemtingą eksperimentą, kurio pasekmes – tiek viešas, tiek privačias – dar pamatysime, ir jų mastas, be abejo, priklausys nuo to, kaip toli sieks užmojo pertvarkyti drąsa ir beatodairiškumas.
Kokiu būdu ši teisėkūros iniciatyva, tiesiogiai skirta vien saujelei visuomenės narių, sugebėjo itin greitai ir, atrodytų, nesustabdomai įgyti tokią galią mūsų šalyse? Sakyčiau, už savo sėkmę ji skolinga užmojui (kurį pavadinau metafiziniu) įtraukti į pozityviąją teisę teiginį, kad teisinga ar teisėta žmogiška tvarka atmeta bet kokią nuorodą į prigimtinį tikslą ar normą.
Ir vis dėlto kodėl tiek daug mūsų šalių piliečių, dažniausiai be jokios iš asmeninių motyvų kylančios paskatos, entuziastingai priima šią tezę, kaip tokią akivaizdžią ir netgi išganingą tiesą, kad ją įtvirtinti privalo sekuliari pozityviosios teisės jėga? Iš kur tokia visuotinai gyva aistra pasiūlymui, kuris savo esme yra grynai filosofinis? Iš kur ši jokios pergalės nenumaldoma ir neišsekinama aistra galutinai paneigti bet kokį žmogaus gyvenimui prasmę duodančių dalykų prigimtinį pobūdį, jų ryšį su kažkuo tokiu, kaip prigimtis?
Imsimės šių klausimų kitame skyriuje, mėgindami atrasti šios galingos kaitos, siekiančios pertvarkyti žmogaus pasaulį taip, kad jame neliktų nuorodų į prigimtinę tvarką ar žmogaus prigimtį, šaknis ir užuomazgas.
