„Amerikoje vyksta karas prieš vaiką. Ir jei mes sutinkame, kad motina gali nužudyti savo vaiką, kaip mes galime kitiems žmonėms pasakyti nežudyti vienas kito“, – kalbėjo Šv. Motina Teresė per Nacionalinius maldos pusryčius Vašingtone 1997 metais. Kaip žinia, kaip tik JAV Aukščiausias Teismas ruošiasi sprendimą, įteisinusį abortą 1973 metais, paskelbti neteisėtu. Ar jis sustabdys pasaulyje, ir ypač netoli mūsų, siaučiančias žudynes?
Tokia mintis iš pirmo žvilgsnio atrodo nepagrįsta. JAV Aukščiausio Teismo planą pastarosiomis dienomis mėginama kompromituoti parodant aborto teisėtumą toms Ukrainos moterims, kurios pastojo išprievartautos rusų kareivių. Kaip dažnai būna, sudėtingiausia moralės požiūriu problema naudojama kasdieniniam moraliniam blogiui pateisinti. Abortas – tai laisvojo demokratinio pasaulio vertybė! Kadangi ukrainiečiai gina demokratiją, karas prieš Rusiją reiškia ir karą už abortą.
Tokios retorikos apsuptyje belieka tik giliau susimąstyti apie tai, kas yra abortas. Išties, jei galima sunaikinti motinos įsčiose miegantį kūdikį, kokia kita vieta pasaulyje tebėra saugi? Ir jei toks veiksmas atliekamas visuomenėje daug kartų per dieną ir paliečia milijonus šeimų – kokia emocija lydi jį atlikusius ir po chirurgo peiliu nepakliuvusius pražuvusiojo brolį ar seserį? Ramybė ir palengvėjimas – pirmiesiems, džiaugsmas, kad nepakliuvo – antriesiems?
Apie tai galingas amerikiečių judėjimas už gyvenimą yra jau daug pasakęs. Apie aborto vykdytojus medikus tai, kad ne vienas jų, pamatęs įsčiose spurdančio kūdikio vaizdą ultragarso tyrime, abortus daryti sustoja.
Taip pasielgė vienas didžiausių aborto vykdytojų pasaulio istorijoje Bernardas Nathansonas, ir ne taip seniai pamačiusi kas vyksta aborto metu, iš šios pramonės į judėjimo už gyvenimą gretas įsijungusi viena žymiausių „Planuotos tėvystės“ vadybininkių Abby Johnson.
Kad abortą pasirinkusios moterys susiduria su skausmingu praradimo jausmu, turi pripažinti netgi toks oficialus ir liberalus Psychology Today žurnalas.
Mažiau yra žinoma apie „išlikusiųjų sindromą“ – kad aborto skausmas paliečia nužudyto vaiko brolius ir seseris. Išsamų tokio sindromo tyrimą yra atlikęs kanadiečių psichiatras Phillipas Nay’us su kolegomis.
Ištyręs arti 300 žmonių, kurių brolis ar sesuo negimė dėl aborto, Nay’us juose atrado aukštesnį nei populiacijoje nerimo ir depresijos lygį. Taip pat pyktį, sukylantį kalbant apie abortą jų šeimoje. Nors ir dėl savaiminio persileidimo išgyventas brolio ar sesers netekimas vaikams buvo nelengvas, skirtingai nuo abortą išgyvenusiųjų, šie vaikai jautė, kad gyventi verta.
Beje, dr. Nay’us aprašo net tokį atvejį, kai mergaitė kentėjo dėl šeimoje negimusių vaikų, nors tėvai jai to nebuvo pasakę. Ji vis sapnavo tą patį košmarą, kuriame trys vaikai žūsta tunelyje užgriuvus smėliui. Vaikų išgyvenimus netekus brolio ar sesers P. Nay’us lygina su „išlikusiojo sindromu“, kurį sudarantys psichiniai kentėjimai vargino Holokaustą išgyvenusių tėvų vaikus.
Kaip visa tai siejasi su karu? 1920 metais Rusija tapo pirmąja pasaulyje abortą legalizavusia šalimi. „Tradicija“ tęsiasi: per metus Rusijoje įvykdoma apie milijoną abortų, o pagal gyventojų skaičių ji yra pirmoji pasaulyje pagal šį rodiklį.
Ar Motinos Teresės žodžiai apie aborto ir žiaurumo ryšį nėra verti dėmesio galvojant apie Rusijos kareivių elgesį Ukrainoje? Šalia kitų Rusijos žiaurumo priežasčių yra dažnai minima kelis šimtus metų trukusi Aukso Ordos priespauda ir žudynės. Psichologija gerai žino, kad su kitais mes elgiamės taip, kaip buvo elgtasi su mumis.
Aborto, kaip „žmogaus teisės“ sustabdymas JAV, atimtų iš Putino, „teisuolio“, kovojančio prieš Vakarų sugedimą, kaukę. Tiesa, lieka Sodomos nuodėmė, kurią Rusija prikiša Vakarams. Tačiau ar Putinas yra toks nuoširdus jos priešas, tenka abejoti.
Štai jau karo prieš Ukrainą metu jis susitinka su LGBT siekiams nepritariančiu Brazilijos prezidentu J. Bolsonaru, taip pat ir su juos remiančiu Venesuelos diktatoriumi N. Maduru; Rusijos parama komunistinei Kubai bei kitiems Lotynų Amerikos kairiesiems, remiantiems seksualines laisves, turi senas tradicijas.
Kaip ir būdinga „cezaropapistiniam“ Rytų krikščionybės modeliui, Putinas Ortodoksų Bažnyčią naudoja savo agresyvių tikslų pateisinimui.
„Abortas yra žmogžudystė. Nėra jokios galimybės šių žodžių sušvelninti“, – kalbėjo popiežius Pranciškus po vizito Vengrijoje ir Slovakijoje. Šios tiesos nesušvelnina netgi supratimas, kad, kaip rašo Jonas Paulius II, dažnai moteris yra apgaunama šio veiksmo pobūdį maskuojančiais terminais (pavyzdžiui, „mėnesinių ciklo sureguliavimu“), neretai ją į abortą stumia kūdikio tėvas, pora gali būti prispausta kokių nors gyvenimo aplinkybių.
Visa tai gali sumažinti motinos kaltę, tačiau pasak Katalikų Bažnyčios Katekizmo, nuo pat pirmojo amžiaus Bažnyčia teigia, kad abortas yra sunkus nusižengimas moraliniam įstatymui, ir šis „mokymas nesikeičia“.
Abortas klesti komunizmo sužalotose Rusijoje ir Kinijoje – tačiau taip pat ir „laisvojo demokratinio“ pasaulio šalyse. Pastarosiose dar ir nuodėmė prieš prigimtį – beje, kaip ir Rusijoje, nes įstatymų poveikis visuomenei yra ribotas, o šios nuodėmės šaknys slypi gyvybę teikiančios seksualumo dimensijos atmetime.
Iškelkime, deja, retokai užduodamą klausimą: ar gali neteisusis laimėti prieš neteisųjį? Be abejo, Rusija šiuo metu yra daugeriopai žiauresnė nei likęs pasaulis, ir apginti Ukrainą yra aiški pareiga. Tačiau priešas dar nenugalėtas, o jo įniršis didelis. Ar pavyks Vakarams, tad ir mums, už tirono sustabdymą atsipirkti „tik“ ukrainiečių krauju? Ar mes nesame kviečiami tapti teisesniais?
Paklausykime, ką kalba Šv. Raštas: „Nedorėliams jis siųs žarijų ir sieros lietų, svilinanti vėtra bus jiems skirtoji taurė“ (Ps 11, 6). Pasenęs tekstas? Ką gi, „sumoderninkime“: daug kam nuodėmės terminas tampa suprantamesnis pavadinus ją „bloga karma“.
Transcendentinę teisingumo dimensiją didžiosios žmonijos dvasinės tradicijos suvokia nuo „ašinio amžiaus“ – keleto šimtmečių prieš Kristų – laikmečio. Tačiau, kita vertus, Dievas kalba pranašui Ezekieliui: „Sakyk jiems: „Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties DIEVO žodis, – nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir būtų gyvas. Sugrįžkite, sugrįžkite iš savo nedorų namų, kad nemirtumėte, Izraelio namai!“ (Ez 33, 11)
JAV dabar puolami judėjimo „Už gyvenimą” nariai ir biurai, niokojamos bažnyčios, o Aukščiausio Teismo nariai priversti ieškoti saugaus prieglobsčio. Tačiau pergalė šiame kare yra gyvenimo pergalė prieš mirtį giliausiame realybės lygmenyje.
