Miklos Lukacs de Pereny (1975 m., Lima) – Peru akademikas, besispecializuojantis technologijos filosofijos srityje. Lukacsas ką tik išleido savo pirmąją knygą Neo entes: Tecnología y cambio antropológico en el siglo XXI („Neobūtybės: technologijos ir antropologiniai pokyčiai XXI amžiuje“), kurioje jis įspėja apie transhumanizmo keliamus pavojus.
– Savo knygoje kalbate apie progresyvizmą kaip apie religiją. Kaip ši religija parduoda transhumanizmą?
Jis parduodamas kaip materialus patobulinimas, kaip pažangos idėja, kurioje žmogus patobulinamas, pakeičia Dievą ir tampa Dievu technologijų dėka. Tokio požiūrio problema – jis yra melagingas ir tuščias pažadas.
Sine qua non šio proceso sąlyga yra ta, kad žmogus nustoja būti žmogumi. Jūs pasieksite pažangą, bet jos kaina yra ta, kad nustosite būti tuo, kuo esate. Taigi homo sapiens gali pereiti į homo deus arba bet kokią kitą formą, kurią aš vadinu neobūtybe. Iš esmės technologijos leis jums būti tuo, kuo norite būti, ir tai yra vienas iš pažangos pažadų.
Šią technologinę pažangą lydi postmoderni moralinė pažanga, kurioje visos vertybinės kategorijos, kurias per ankstesnius 2000 metų nustatė judaizmas ir krikščionybė, tampa nereikšmingos.
Ši pažangi moralė yra visiškai antikrikščioniška. Mes ketiname būti geresni intelektualiniu, pažintiniu, fiziniu ir moraliniu požiūriu, tačiau ši moralė yra amorali, nes ji neturi orientyrų ir vėliavos. Tai – reliatyvistinė moralė.
– Homo deus idėja man primena sovietinį „naująjį žmogų“ ir kitus panašius eksperimentus, kai žmogus buvo atplėšiamas nuo savo šaknų ir lipdomas tarsi iš molio.
Iš tiesų ši naujojo žmogaus idėja nėra nauja, ji siekia gilią praeitį. Pavyzdžiui, cituoju XVIII a. Apšvietos mąstytojus, ypač markizą de Condorcet ir Denis Diderot, kurie jau tada žaidė su šia idėja apie amžiną žmogaus tobulumą. Diderot jau prognozavo „antžmogio“ iškilimą perkonfigūruojant ir iš naujo apibrėžiant žmogiškąją būtybę.
XVIII amžiuje tai buvo neįmanoma, tačiau šiandien tai įmanoma. Tokios technologijos kaip dirbtinis intelektas, genų redagavimas ar robotika turi įrodytą potencialą pertvarkyti žmogų kaip rūšį.
Grįžtant į praeitį, darvinizmas su savo bendrojo protėvio idėja yra torpeda į krikščionybės, kuri žmogų priskyrė ypatingai kategorijai, kaip mylimiausią Dievo kūrinį, vandenlentę. Vėliau atėjo Herbertas Spenceris su socialiniu darvinizmu ir „stipriausiųjų išlikimu“, iš kurio kilo mokslinis rasizmas ir eugenika.
Visas šis procesas sugriovė krikščioniškąjį tikėjimą, kad visi esame lygūs, kad visi esame Dievo vaikai, ir XX amžiuje matome tokio proceso pasekmes. Šiuos padarinius gerai iliustruoja komunizmas ir homo sovieticus, nenugalimo žmogaus, nors ir ne individualiu, bet kolektyviniu aspektu, kaip Sovietų Sąjungos dalies, siekis.
– Tačiau visa ši technologinės pažangos, kaip geresnio pasaulio garanto, idėja jau pasirodė esanti klaidinga. XX a. pradžioje buvo kalbama apie karo pabaigą dėl pažangos, kurios rezultatas buvo Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai.
Taip, ši pažangos idėja teigia, kad žmonės yra netobuli, prastesni ir nepageidaujami, todėl juos reikia tobulinti. Tai labai antihumanistinė ir antikrikščioniška pažangos idėja. Pagrindinis šios pažangos idėjos kritikas yra Johnas Gray’us, kuris ypač savo kūrinyje „Šiaudiniai šunys“ (Straw Dogs) teigia, kad absurdiška manyti, jog technologinė pažanga reiškia moralinę pažangą. Gray’us teisingai teigia, kad žmonės nepasikeitė, mes iš esmės esame tokie patys, kokie buvome prieš 2000 metų.
Tačiau ši idėja būdinga visiems postmodernistiniams progresyviems judėjimams: technologijos yra pokyčių variklis. Todėl, nepriklausomai nuo politinių ar ekonominių diskusijų, dabartiniai procesai negali būti suprantami neįtraukiant mokslinio ir technologinio kintamojo.
Jei jų nepastebėsime, konstruosime netikslią šiuolaikinę politinę dinamiką. Pavyzdžiui, pirmąją pramonės revoliuciją sukėlė technologija – garo mašina. Po trisdešimties metų atsirado tekstilės pramonė, t. y. technologija sukūrė naują ekonominį procesą – šiuolaikinį kapitalizmą.
Naujosios technologijos yra eilę kartų pranašesnės už garo variklį, nes jos ne tik gali pakeisti žmogaus aplinką, bet ir pertvarkyti patį žmogų. Dėl šių technologijų atsiranda naujas ekonominis modelis – perėjimas nuo fizinės prie skaitmeninės ekonomikos. Šis naujas modelis sukurs naujus ekonominės galios santykius ir naujas politinės dinamikos formas.
Todėl skaityti šiandieninę politiką per praeities prizmę, kaip XVIII a. gimusį ginčą tarp kairiųjų ir dešiniųjų frakcijų, yra anachronizmas. XXI a. karas nėra tik politinis, ekonominis, kultūrinis ar socialinis. Didysis XXI a. karas yra antropologinis karas tarp progresyvių vizijų, kurios suvokia žmogų kaip tobulintiną, ir tų, kurie tiki, kad žmogus turi išsaugoti savo orumą ir vientisumą. Žmogus tarnauja technologijai, o technologija tarnauja žmogui.
– Matome, kad įvairiose šalyse pradedami įgyvendinti translytiškumo įstatymai. Jei pripažįstame, kad žmogus gali savo lytį apibrėžti savo nuožiūra, ar neatveriame durų translytiškumui?
Būtent taip ir yra. Tokias žmogaus ar kitų rūšių variacijas aš vadinu neobūtybėmis, nors mano apibrėžimas neapsiriboja fiziniu pasauliu ir apima ir skaitmeninius kūrinius. Jau dabar matome šį žmogaus perkonfigūravimą, nes vis dažniau net neįmanoma atskirti vyro nuo moters. Vardan šios technologinės pažangos visos žmogiškosios būties kategorijos netenka savo ontologinio turinio.
Tai reiškia, kad egzistuoja ne viena lytinė kategorija, o šimtai lyčių, arba kad nėra skirtumo tarp suaugusiųjų ir vaikų ne tik ontologiniu, bet ir moraliniu požiūriu, kiek tai susiję su sprendimais, kuriuos jie gali priimti, ir visi jie įtraukiami į sąvoką „asmenys“. Todėl girdime progresyvius politikus sakant, kad seksualine įvairove naudojasi „asmenys“, jei tik yra jų sutikimas.
Priešdėlis trans nėra atsitiktinis. Transhumanizmas, t. y. žmogaus transformacija, yra kilęs iš iki transhumanizmo buvusių kategorijų: transrasė, translytis, transrūšis, transsugebėjimas ir pan.
Į trans kategoriją galima įtraukti bet ką, ir taip ištuštėja ontologinis žmogaus turinys. Jūs galite būti bet kuo, tai yra naujas apibrėžimas, ir jūs galite naudoti technologijas pokyčiams, perkonfigūravimui. Tai matome, kai translytės moterys dalyvauja grožio konkursuose arba moterų sporte. Tai yra žmogaus būties apibrėžimas iš naujo ir jos perkonfigūravimas.
– Ar nebijote būti apkaltintas sąmokslo teorijų kūrimu?
Ne, man tai netrukdo. Sąmokslo teoretikų terminas kyla iš žmonių nežinojimo apie naujausius mokslo ir technologijų pasiekimus, pavyzdžiui, kad iš kamieninių ląstelių galima gauti vyriškas ir moteriškas lytines ląsteles, t. y. spermatozoidus ir kiaušinėlius. Tai buvo pasiekta 2014 m. ir paskelbta prestižiškiausiame pasaulyje mokslo žurnale „Nature“.
Tai leido Veizmano institutui Izraelyje praėjusiais metais iš šių gametų sukurti dirbtinius pelių embrionus. Techniškai spermatozoidai galėtų būti gaunami iš moters kamieninių ląstelių, taip pašalinant vyrą iš reprodukcinio proceso. Štai čia ir atsiranda naujasis vyriškumas, heteropatriarchatas ir visi šie brutalūs išpuoliai prieš vyriškumą.
– O koks būtų viso šio pertvarkymo proceso tikslas, galutinis tikslas?
Visa tai turi tikslą, kuris veda į pagrindinę darbotvarkę, reguliuojančią visas šias intervencijas, t. y. aplinkosaugos. Tai motininė progresyvizmo darbotvarkė, nes ja remiantis dėl aplinkos krizės kaltinamas žmogus. Žmogus, pasitelkęs siaubingą kapitalizmo įrankį, yra kaltas dėl klimato kaitos ir kelia egzistencinį pavojų.
Tai „žmogiškasis maras“, kurį 2013 m. įvardijo Davidas Attenboroughas, kapitalizmas juo naudojasi naikindamas Motiną Žemę ir todėl kelia grėsmę mūsų rūšies egzistencijai. Šis egzistencinis pavojus reikalauja moraliai pateisinamų priemonių planetai gelbėti.
Štai čia įsijungia populiacijos kontrolė ir visos darbotvarkės: abortai, LGBT ideologija, lytinis švietimas, radikalus feminizmas ir trans ideologija. „Įvairovė“ kuria indoktrinuojamus vaikus ir paauglius, skatina neheteroseksualius lytinius santykius, neskatinančius prokreacijos, ir iš esmės siekia sumažinti gyventojų skaičių.
Dar yra feminizmas, kuris nėra moterų įgalinimas, bet siekia kriminalizuoti natūralų vyrų seksualinį elgesį. Toliau eina speciesizmas ir animalizmas, kuriais siekiama didinti gyvūnų moralę ir mažinti žmogaus moralinę kokybę. Jūs humanizuojate gyvūną ir dehumanizuojate žmogų.
Ir galiausiai eutanazija, kuri, kaip ir abortas, objektyvizuoja ir instrumentalizuoja žmogų, kuris tampa nereikalingu daiktu. Jau nebėra klausimo, kaip padėti žmogui pragyventi, o veikiau tai, kad pagal sąnaudų ir naudos santykį pigiau jį nužudyti.
Tikrasis viso šio antropologinio karo pavojus yra tas, kad galiausiai, remiantis maltusizmo ir postdarvinizmo kriterijais, visos priemonės marui sumažinti yra pateisinamos. Tai atvirai eugeninis projektas, o mes žinome, kaip visi eugeniniai projektai baigiasi istorijoje.
Didžiausias pavojus kyla, kad visas žmonių dauginimasis bus atiduotas į technologijų rankas, o tai būtų žmogaus pabaiga. Tai būtų homo deus sukūrimas, bet ne visos populiacijos, o mažumos, kuri kontroliuoja, parduoda, gamina, reguliuoja ir prižiūri šias technologijas. Jau turime genetinius preimplantavimo ir apvaisinimo mėgintuvėlyje metodus; Jungtinėje Karalystėje jau galioja trijų tėvų įstatymas; Eindhoveno universitete kuriamos dirbtinės žmogaus gimdos; yra net dirbtinio intelekto auklės po gimdymo, kurios kontroliuoja kūdikių vystymąsi be žmogaus dalyvavimo. Tai ne mokslinė fantastika, tai realybė.
– Ar įmanomas pasipriešinimas šiai transhumanistinei darbotvarkei?
Taip, pasipriešinimas yra ir labai stiprus. Problema, kad dauguma žmonių nujaučia, jog tai neteisinga, ir atmeta trans, LGBT ar feministines darbotvarkes, tačiau jie tiksliai nežino, ko šios darbotvarkės siekia. Ir dar trūksta politinės iniciatyvos, nes gyventojai buvo sutramdyti pagal išsekinimo ir demoralizacijos techniką: COVID, ekonominė ir energetinė krizė ir pan.
Jei žmonės laiku nesureaguos, labai greitai susidursime su labai gerai įsitvirtinusia prievartos per technologinę kontrolę sistema – [socialinių kreditų sistema], kokia jau egzistuoja Kinijoje.
