1917 m. liepos 13 d. Fatimoje Dievo Motina sakė:
„Tačiau jei žmonės nenustos įžeidinėti Dievo, Pijaus XI pontifikato metu prasidės dar baisesnis karas. Kai pamatysite nežinomos šviesos nušviestą naktį, žinokite, kad tai yra didis Dievo jums duotas ženklas, jog Jis netrukus nubaus pasaulį už jo nusikaltimus karu, badu ir Bažnyčios bei Šventojo Tėvo persekiojimais.“
Antrasis pasaulinis karas oficialiai prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1 d., Vokietijai įsiveržus į Lenkiją. Per dvi dienas Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai, ir Lenkijos ir Vokietijos konfliktas virto Europos karu.
Prieš dvejus metus, 1938 m. sausio 25 d. vakare, labai ryški šiaurės pašvaistė nušvietė Vidurio ir Pietų Europos bei Šiaurės Afrikos dangų iki pat Šiaurės Amerikos ir Kanados. Sesuo Liucija, tuo metu gyvenusi Šventosios Dorotėjos institute Tuy mieste, Ispanijoje, regis, sutapatino šią aurorą su „didžiuoju ženklu“, kurį pranašavo Dievo Motina: „Tada aš pradėjau primygtinai prašyti atgailos Komunijos pirmaisiais šeštadieniais ir Rusijos pašventinimo.“ [1]
1938 m. Bažnyčią valdė Pijus XI, kurio pavardė 1917 m. Fatimos piemenėliams buvo nežinoma. Pijus XI mirė 1939 m. vasario 10 d., o tų pačių metų kovo 2 d. jį pakeitė Pijus XII. Remiantis Fatimos žinia, karas prasidėjo ne 1939 m. valdant Pijui XII, bet metais anksčiau, valdant jo pirmtakui. Kadangi Švenčiausiajai Mergelei Marijai negalima priskirti jokių klaidų, šis akivaizdus istorinis neatitikimas verčia mus susimąstyti apie konflikto kilmę. Kokį įvykį tarp 1938 m. sausio pašvaistės ir Pijaus XI mirties po metų būtų galima įvardyti kaip Antrojo pasaulinio karo pradžios priežastį?
1938 m. Anglija ir Prancūzija vykdė nuolaidžiavimo politiką Hitlerio Vokietijos atžvilgiu, kuri kovo 13 d. anšliusu prijungė Austriją prie Trečiojo reicho. Pagrindinis Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Chamberlaine‘o rūpestis buvo išvengti karo su Vokietija. Kad tarptautinė padėtis nesugriūtų, rugsėjo 29-30 d. keturios Vakarų valstybės – Prancūzija, Didžioji Britanija, Vokietija ir Italija – Miunchene surengė konferenciją, kurioje dalyvavo jų politiniai lyderiai: Edouard'as Daladier, Neville'is Chamberlaine‘as, Adolfas Hitleris ir Benito Musolinis. Susitikimo pabaigoje Didžioji Britanija ir Prancūzija pritarė Vokietijos įvykdytai Austrijos aneksijai ir pritarė Čekoslovakijos aneksijai. Chamberlainas triumfuodamas grįžo į Londoną, apgaudinėdamas save, kad, palaikydamas Hitlerio ekspansionizmą, išvengė karo, tačiau Winstonas Churchillis (1874-1965), spalio 5 d. sakydamas kalbą Bendruomenių rūmuose, pareiškė: „Mes patyrėme visišką ir nesutaikomą pralaimėjimą... Mus ištiko pirmojo masto katastrofa. [...] visos Vidurio ir Rytų Europos šalys sudarys su triumfuojančia nacių valdžia kuo geresnes sąlygas... Ir nemanykite, kad tai yra pabaiga. Tai tik pradžia.“ [2]
Vienas blaiviausių tarptautinės padėties stebėtojų buvo Plinio Corrêa de Oliveira (1908-1995), Brazilijos žurnalo „O Legionário“ direktorius, kuris 1938 m. spalio 2 d. rašė: „Prancūzija ir Anglija nebegalės būti labiau pažemintos. Jos išgėrė taurę iki paskutinio lašo. Ir kai jiems buvo paskelbta, kad išgėrę dar kelis lašus jie galbūt pasieks taiką, jie verkė iš džiaugsmo.“
1939 m., Vokietijai aneksavus Sudetų kraštą, pasirodė netikėta brazilų mąstytojo pranašystė, paskelbta pirmajame tų metų „O Legionário“ numeryje: „Kol visi mūšio laukai apsibrėžiami, vyksta vis aiškesnis procesas: nacizmo ir komunizmo doktrinos susiliejimas. Mūsų nuomone, 1939 m. bus šio susiliejimo pabaiga.“ Po kelių mėnesių, 1939 m. rugpjūtį, paskelbus vadinamąjį Ribbentropo-Molotovo paktą, Europos viešoji nuomonė buvo paveikta išties kaip bomba. „Nepuolimo“ paktas galiojo dešimt metų ir įpareigojo abi šalis susilaikyti nuo bet kokio „abipusio“ puolimo. Prie jo buvo pridėtas „slaptasis protokolas“, kuris leido Hitleriui pulti Lenkiją ir paliko SSRS kontroliuoti tris Baltijos šalis, Suomiją, Lenkiją ir Besarabiją.
1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lenkiją. Rugsėjo 3 d. leidinyje „Nota internacional“ Plinio Corrêa de Oliveira komentavo šį įvykį šiais žodžiais: „Viskas verčia manyti, kad karą nulėmė ne paprastas nepuolimo paktas, o slaptas Rusijos ir Reicho susitarimas, kuriame tikriausiai buvo numatytas Lenkijos padalijimas.“
Rugsėjo 3 d. Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai. Tai buvo oficiali Antrojo pasaulinio karo, kurį Plinio Corrêa de Oliveira straipsnyje laikraštyje „O Legionário“ (1939 m. gruodžio 31 d.) pavadino „mįslingiausiu mūsų amžiaus karu“, pradžia. Mįslingumą reiškė akivaizdžių prieštaravimų šydas, kuriuo „tamsiosios blogio jėgos“ dangstė savo manevrus, siekdamos sunaikinti tai, kas dar išliko iš krikščioniškosios civilizacijos.
Pirmaisiais konflikto mėnesiais Vokietijos kariuomenė žaibiškai žengė į priekį ir, užėmusi Lenkiją, judėjo į vakarus, kol pasiekė Atlanto vandenyno pakrantę. 1940 m. gegužės 10 d., tą dieną, kai Hitleris pradėjo puolimą į Vakarus, Winstonas Churchillis pradėjo eiti Jungtinės Karalystės ministro pirmininko pareigas ir susidūrė su didžiausia grėsme per visą Anglijos istoriją. Vermachto panzeriai atsidūrė už 25 kilometrų į pietus nuo Diunkerko, kur visos britų ekspedicinės pajėgos ir dauguma prancūzų karių buvo įstrigę tarp jūros ir vokiečių fronto. Prancūzija buvo ant žlugimo ribos, Jungtinių Valstijų intervencijos nebuvo galima numatyti, o pralaimėjimas atrodė jau už kampo.
1940 m. gegužės 13 d. sakydamas kalbą parlamente naujasis vyriausybės vadovas pažadėjo britų tautai „kraują, triūsą, ašaras ir prakaitą“ iki galutinės pergalės, o Admiraliteto rūmuose pareiškė:
„Jūs klausiate, kokia yra mūsų politika? Aš atsakysiu: kariauti jūroje, sausumoje ir ore iš visų jėgų, kurias Dievas gali mums duoti..... Klausiate, koks mūsų tikslas? Galiu atsakyti vienu žodžiu: pergalė bet kokia kaina, pergalė nepaisant bet kokio siaubo, pergalė, kad ir koks ilgas ir sunkus būtų kelias.“ [3]
Birželio pabaigoje, atmetęs visus pasiūlymus derėtis su priešu, Churchillis susidūrė su fiurerio pradėtu „Britanijos mūšiu“. Britų užsispyrimas priešinantis privertė Hitlerį atsisakyti savo plano. Tarp sprendimų, pakeitusių praėjusio šimtmečio pasaulio istoriją, britų istorikas Ianas Kershaw nurodo Didžiosios Britanijos sprendimą 1940 m. pavasarį kovoti iki galo.[4]
Winstonas Churchillis, kaltinamas karo kurstytoju, pasirodė esąs realistiškas ir drąsus valstybės veikėjas. Plinio Corrêa de Oliveira šiandien atrodo kaip vienas giliausių savo laikmečio istorinių įvykių aiškintojų. Remdamiesi jų pavyzdžiais, turime pasakyti, kad kompromisų su priešu politika niekada nepadėjo išvengti karų, bet, priešingai, dažnai juos sukėlė. Tie, kurie mano, kad gali išvengti karo, jei patenkins agresorių reikalavimus, daro ne tik neteisybę, bet ir rimtą psichologinę bei politinę klaidą. Miuncheno susitarimas, dėl kurio kilo Antrasis pasaulinis karas, šiuo požiūriu yra amžina pamoka.
Plinio Corrêa de Oliveira aštuntajame dešimtmetyje parašytame straipsnyje taip prisiminė šį įvykį:
„Miunchenas buvo ne tik įsimintinas šio šimtmečio istorijos epizodas. Tai simbolinis visų laikų istorijos įvykis: kai tik bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje įvyks diplomatinė konfrontacija tarp pamišusių karo kurstytojų ir pamišusių pacifistų, pranašumas šypsosis pirmiesiems, o antrieji turės nusivilti. Ir jei atsiras protingas žmogus, jis pasmerks ateities Chamberlainus ir Daladjerus Churchillio žodžiais: „Jūs turėjote rinktis tarp gėdos ir karo: pasirinkote gėdą, ir turėsite karą.“ [5]
[1] Documentos de Fatima, Porto, 1976, p 231.
[2] Winston Churchill, Into Battle, Cassell, London 1943, pp 42, 48, 53.
[3] Ibid, p 208.
[4] Scelte fatali. Le decisioni che hanno cambiato il mondo. 1940–1941, Bompiani, Milan 2024, pp 13–68.
[5] “Folha de S. Paulo”, 31 January 1971.
