Bažnyčios istorija

Pirmoje straipsnio dalyje parodėme, kad, įveikus didžiąją katalikiškos santvarkos krizę, LDK gyventojų dauguma palaipsniui tampa katalikais. LDK gyventojų katalikų pagausėjimas nuo 20% XV a. pr. iki 80% vėliau buvo nulemtas 400 metų nuosekliai vykdytos misijos ir katalikiškos santvarkos diegimo politikos.

1517 m. gavėnios metu Liuteris pradėjo skelbti kai kurias savo naujas doktrinas tikintiesiems Vitenbergo bažnyčioje, kur entuziastinga publika ištroškusi laukdavo jo iškalbingų pamokslų. Jis užsipuolė tuos, kurie skelbė žmonėms, kad šie privalo ugdyti gerą valią, geras intencijas, tinkamą mąstymo būdą ir t.t.

Mes matėme kaip Liuteris, prisidengdamas kova su kai kuriais tais laikais Bažnyčioje vykusiais piktnaudžiavimais ir vis labiau skatinamas sėkmės, kurios dėka jam pavyko sukelti visuomenės aistras nuėjo taip toli, kad paskelbė visiškai naują išganymo būdą, kurio, kaip jis pats pripažino, iki tol niekada nebuvo mokoma Bažnyčioje. Kaip jam pavyko pasiekti, kad milijonai žmonių metė savo protėvių katalikų tikėjimą ir priėmė jį kaip senos religijos reformatorių?

Tėvas ir katechetų mokytojas, uolus krikščioniškosios ortodoksijos gynėjas nuo sektų ir eretikų, jis buvo tikrai mylintis tėvas sieloms, patikėtoms jo globai.

Daugelis žmogaus charakterio savybių priklauso nuo to, kaip jam pavyko pasinaudoti geromis progomis jauname amžiuje. Liuteriui pavyko nemažai pasisemti iš progų pelnyti išsilavinimą, tačiau to negalėtume pasakyti apie jo paklusnumą ar krikščionišką nuolankumą.

Kas yra tas Romos vyskupas ir kodėl jis niekada neatsitraukia, nepersigalvoja, neatsiima savo žodžių? „Roma negali tavęs nugalėti, Atila, tai tiesa. Bet tie, kurie gyvuoja kalaviju, nuo kalavijo ir žus, o kai mūšis baigsis, Dievas pažins savuosius“.

Ko mus gali išmokyti šventojo popiežiaus Pijaus V pontifikatas?

Tikroji protestantizmo įvairiose šalyse įsigalėjimo istorija – dažnai kitokia nei pateikia populiariosios istorijos žurnalai ar net mokyklų vadovėliai.

Kuo labiau studijuoji Reformaciją, ypač jos ankstyvuosius tarpsnius, tuo labiau supranti, kad „religinės laisvės“ tarnų galvose ji reiškė laisvę sugriauti tai, ką jie vadino stabmeldišku Katalikų Bažnyčios garbinimu, Šventųjų Mišių, altorių, šventųjų paveikslų, vienuolynų sugriovimą, vyrų ir moterų vienuolystės panaikinimą, ištikimų vyskupų ir kunigų išvarymą ar nužudymą, ir žemiškųjų valdovų galios pripažinimą, kurie tučtuojau ėmėsi plėšti bet kokį turtą, kurį pamaldūs tikintieji amžių bėgyje sukaupė ir paskyrė dieviškajai tarnybai. Štai kas buvo Reformacijos esmė.

Kadangi Danija, Norvegija ir Islandija buvo glaudžiai susiję su Kristijono II asmeniu, protestantizmo plitimas šiose šalyse nagrinėjamas kartu.

Anglijoje, kap matėme, Reformacija prasidėjo nuo sosto ir buvo priverstinai primesta žmonėms. Tuo tarpu Škotijoje ji prasidėjo nuo mažos, bet aktyvios grupės pasauliečių ir buvo primesta vyriausybei, o atsisėdusi soste jau ėmėsi visos tautos.

Tik nedaugelis amerikiečių žino apie tai, kaip Reformacija buvo atnešta į Švediją, o vis dėlto tai yra labai įdomus istorijos puslapis. Čia, labiau nei kur kitur, liuteronizmą jo nenorintiems gyventojams primetė žiaurus tironas, pasitelkęs samdinius iš užsienio.

Rugsėjo 14 dieną švenčiame Švč. Kryžiaus Išaukštinimo šventę. Šia proga skelbiame antrąją dalį pasakojimo apie lietuvių katalikų kovą su protestantais XVI-XVII a., kuri pasireiškė ir kaip kova dėl kryžių.

Aprašoma stebuklinga katalikybės restauracija, kurią sukėlė masiniai Lietuvą valdžiusių protestantų didikų vaikų atsivertimai atgal į katalikybę ir jų prisiimtas sunkus Tikėjimo atstatymo darbas.

Bažnyčia saugojo ir perdavė šiuos švenčiausius tekstus, naudodama popiežiaus užsakytą lotynišką leidimą, kurį apie 400 m. parengė šv. Jeronimas.

„Kadangi įrodyta, jog esi didžiai niekšiškų nusikaltimų kurstytojas ir vėliavnešys, būsi pamokymas tiems, kuriuos savo nusikaltimu subūrei aplink save: tavo krauju bus sutvirtinta tvarka.“ Ir po šių žodžių perskaitė nuosprendį iš lentelės: „Taskijų Kiprijoną nutarta nukirsdinti kalaviju.“ Vyskupas Kiprijonas pasakė: „Dėkoju Dievui.“

Senojo Testamento laikais kas penkiasdešimtieji metai buvo švenčiami kaip jubiliejiniai; jų metu kiekvienas ūkis turėjo susigrąžinti savo šeimynykščius, žemę grąžinti jos buvusiems šeimininkams, žydai vergai turėjo būti išlaisvinami, o skolos grąžinamos.

Mūsų laikais, vienuolynams nykstant ir praradus bet kokią reikšmę visuomenės gyvenime, naudinga prisiminti tikrą katalikišką požiūrį į vienuolynus kaip bene svarbiausią visuomenės instituciją ir jų reikšmę kuriantis bei vystantis krikščioniškai civilizacijai.