Tradicinės Mišios

Tai, dėl ko ateinate į Mišias, yra ne Jėzaus Kristaus, esančio altoriaus sakramente, pagarbinimas – tai būtų ne Mišios, o Adoracija. Atvykstate į Mišias aukoti Jėzų Kristų kartu su kunigu ir aukoti save Dievui su Jėzumi Kristumi ir kaip Jėzaus Kristaus dalis.

Ar galite šiandien įsivaizduoti popiežiaus arba vyskupų dokumentą, aiškiai sakantį, kad grįžimas prie Dievo, prie Jėzaus Kristaus, yra visų rimtų ekonominių, politinių, moralinių ir dvasinių problemų pasaulyje sprendimas?

Mišių atnaujintojai naudojo dvi technikas išvalyti Mišioms nuo katalikiško mokymo – praleidimą ir susilpninimą.

Nuo 2019 m. rudens prie Šv. Pijaus X kunigų brolijos Lenkijoje prisijungė net 13 kunigų. Tuo pat metu tikinčiųjų, lankančių Brolijos kunigų aukojamas tradicines Mišias, skaičius patrigubėjo.

Galima pasakyti tik tiek: kad motinos meilė niekada neatsispindėjo rentgeno nuotraukoje, bet dėl to niekada nebuvo ja abejojama, ir kad Mišios, kurios šešiolika šimtmečių tyliai nešė tą nematomą dalyką visos šios Istorijos centre, neprivalo įrodyti savo vertės svarstyklėse, skirtose sverti bulvėms.

Šv. Pijus V tiesiog išsirinko vieną iš rito, kuris beveik visomis savo dalimis ir tvarka buvo kone 1000 metų senumo, variantų.

Kuo reikšminga ši nutekinta ataskaita, kurios autentiškumu praktiškai niekas neabejoja? Ji yra stebėtinai pozityvi tradicinių Mišių atžvilgiu. D. Montagne pateiktos ataskaitos citatos šiuo pozityvumu tiesiog pribloškia ir džiugina.

Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju.

Dalinamės kun. Edmundo Naujokaičio FSSPX paskaitos, skaitytos 2024 m. sausio 27 d. Klaipėdoje, vaizdo įrašu.

Spalio 29-31 dienomis Romoje vyko jau 10-oji kasmetinė Summorum Pontificum piligrimystė, skirta paminėti popiežiaus Benedikto XVI paskelbtą motu proprio Summorum Pontificum, suteikusį postūmį tradicinių Mišių plitimui visame pasaulyje. 

Kardinolas Arthur'as Roche'as naujame interviu teigė, kad popiežius Leonas XIV neatstatys tradicinių lotyniškų Mišių laisvių, kurios buvo išplėstos popiežiaus Benedikto XVI laikais.

Laikui bėgant vis aiškiau suprantame, kaip vystėsi Bažnyčios vadovybės pradėtas pilietinis karas prieš „tradicionalistus“ ir kokių tikslų juo siekiama.

Prieš Vatikano II Susirinkimą Bažnyčios gyvenimas, sielovada, brolijų ir misijų veikla tiesiog žydėjo, išgyveno aukso amžių, todėl kyla klausimas, kam reikėjo kirsti ir sunaikinti geras šaknis?

O kaip dėl tų žydų, kurie, išgirdę šv. Petro pamokslą po Sekminių, atsivertė ir tapo Kristaus pasekėjais? Ar jie nėra teisėti paveldėtojai žemės, kurią šiandien vadiname Izraeliu? Arba ar Izraelis pažadėtas tiems žmonėms, kurie atmetė Kristų ir jokiu būdu negali būti laikomi tais pačiais žmonėmis, kuriuos Dievas specialiai išskyrė Įsikūnijimui?

Maždaug pusė JAV katalikų, kurie žino apie tradicinėms Mišioms ribojimus įvedusį popiežiaus Pranciškaus motu proprio Traditionis custodes,tai vertina neigiamai.

Komanda, sukūrusi nuostabią dokumentinių filmų trilogiją „Visų laikų Mišios“, paskelbė apie naują jų projektą – internetinę platformą tradicinių Mišių populiarinimui.

Kai tik buvome pakelti į apaštalų sosto viršūnę, Mes noriai skyrėme savo protą bei jėgas ir nukreipėme visas mintis į reikalą išlaikyti Bažnyčios kulto tyrumą. Mes siekėme tai įvykdyti ir, pačiam Dievui padedant, su visu reikiamu kruopštumu pabaigti.

Nustokime apsimetinėti, kad veiksmai liturgijos metu nėra stipriausia katechezė. Mažiausias vaikas gali pasakyti, kad yra skirtumas tarp altoriaus laiptų maldų ir bendrai kalbamo Confiteor, kai kunigas stovi atsisukęs į juos veidu. Žodžiai gali būti panašūs, bet jie moko visai kitų dalykų.

Ar mums geriau sutikti Kristų kylant į viršų pas Jį, ar traukiant Jį žemyn į savo kasdienį pasaulį?

Tradicinių lotyniškų Mišių draudimas yra piktnaudžiavimas bažnytine valdžia, o jo nesilaikymas iš esmės nereiškia nepaklusnumo.