Tradicionalistų – ir ne tik jų – pasaulį kaip reikiant sujudino ilgametės Vatikano žurnalistės Dianos Montagne pranešimas apie iš patikimų šaltinių gautą vyskupų apklausos bendrąją ataskaitą, kuria rėmėsi popiežius Pranciškus skelbdamas savo apaštalinį laišką Traditionis Custodes (Tradicijos saugotojai – lot.), suvaržantį tradicinių Mišių šventimą ir raginimą visose parapijose grįžti prie įprastų Naujųjų Mišių (dar vadinamų Novus ordo) celebravimo.
Dabar žinome, kad popiežius Pranciškus, aiškindamas motyvus, paskatinusius jį parašyti apaštališkąjį laišką, rėmėsi tradicinėms Mišioms priešiškų progresyvių vyskupų mažumos nuomone ir nepaisė didžiosios dalies vyskupų teigiamo atsiliepimo apie popiežiaus Benedikto XVI 2006 m. paskelbto motu proprio Summorum Pontificum sėkmingą įgyvendinimą jų vyskupijose.
Patys progresyviausi vyskupai įvairiose šalyse tuoj po Traditionis Custodes išleidimo pradėjo drastiškai riboti tradicines Mišias savo vyskupijose, remdamiesi popiežiaus dokumentu kaip oficialiu leidimu ir raginimu, nes anksčiau to daryti savo vyskupijose tiesiog nedrįso. Tačiau didžioji dauguma vyskupų vis dėlto jokių draudimų ir suvaržymų nesiėmė – tas pasakytina ir apie tradicinių Mišių padėtį Lietuvoje, kur jos yra laikomos šv. Kryžiaus (karmelitų) bažnyčioje Kaune, šv. Onos bažnyčioje Vilniuje ir šv. Pijaus X kunigų brolijos koplyčiose Kaune, Šiauliuose ir Vilniuje. Bet kuriuo atveju Lietuvoje tradicionalistų bendruomenės yra negausios, tad malonu, kad Lietuvos vyskupai nesiėmė jokių suvaržymų jų atžvilgiu ir tikintieji nesijautė persekiojami.
Kuo reikšminga ši nutekinta ataskaita, kurios autentiškumu praktiškai niekas neabejoja? Ji yra stebėtinai pozityvi tradicinių Mišių atžvilgiu. D. Montagne pateiktos ataskaitos citatos šiuo pozityvumu tiesiog pribloškia ir džiugina. Skaitant jas atmintyje iškyla vysk. A. Schneiderio teiginys, kurį jis buvo išsakęs kažkuriame LifeSite News interviu – „Tradicinių Mišių sugrįžimas yra Šventosios Dvasios darbas, kurio niekas negali sustabdyti.“
Svarbiausia, kad ataskaitoje pateikta ne pasauliečių apklausa, o visuotinės Bažnyčios vyskupų nuomonė. Kai šiandien skaitome Bažnyčios naujienas iš viso pasaulio, atrodo, kad Bažnyčia be galo sunkiai serga, kad dauguma vyskupų yra modernistai arba bijo viešai išreikšti savo nuomonę piktnaudžiavimų akivaizdoje, arba pasaulio reikalai ir CO2 išmetimo sumažinimas jiems rūpi labiau nei sielų išganymas. Tačiau iš ataskaitos akivaizdu, kad tyliai dauguma vyskupų visiškai neprieštarauja tradicinių Mišių aukojimui savo vyskupijose, o vienas D. Montagne ataskaitos teiginių tiesiog stulbina:
6. Ataskaitoje rekomenduojama studijuoti abi Romos apeigyno formas seminarijose.
Todėl ataskaitoje, remiantis vyskupų pasiūlyta idėja, siūloma į seminarijų ir kitų bažnytinių fakultetų formaciją įtraukti „sesijas, skirtas abiejų Romos apeigyno formų studijoms“, kaip priemonę didesnei vienybei ir taikai puoselėti, didinti vyskupijų pašaukimus ir rengti „tinkamai suformuotus kunigus“ švęsti Romos apeigyną.
Kita citata rodo ateities Bažnyčios kryptį:
4. Ataskaitoje patvirtinta, kad jaunimui patraukli senesnė liturgijos forma.
CDF ataskaita patvirtino Benedikto XVI intuiciją, išreikštą dokumente Summorum Pontificum, kad jauni žmonės tradicinėje Romos liturgijoje ras „jiems ypač tinkamą susitikimo su Šventosios Eucharistijos slėpiniu formą“. Jame pažymima:"Vyskupai nuolat pastebi, kad būtent jaunimas atranda ir renkasi šią senesnę liturgijos formą. Daugumą katalikų pasaulyje esančių stabilių grupių sudaro jauni žmonės, dažnai atsivertę į katalikų tikėjimą arba grįžtantys po tam tikro laiko, kai buvo nutolę nuo Bažnyčios ir sakramentų. Juos traukia liturgijos sakralumas, rimtis ir iškilmingumas. Juos labiausiai stebina, taip pat ir pernelyg triukšmingoje bei daugiažodžiaujančioje visuomenėje, iš naujo atrasta tyla šventuose veiksmuose, santūrūs ir esminiai žodžiai, Bažnyčios doktrinai ištikimas pamokslavimas, liturginio giedojimo grožis ir šventimo orumas: vientisa visuma, kuri labai traukia."
Be abejo, vyskupai neturėjo galimybės susipažinti su ataskaitos turiniu ar jos apibendrinimu – priešingu atveju ji viešumoje būtų pasirodžiusi jau seniai. Na, o dabar su ja turi galimybę susipažinti visi – ir pasauliečiai, ir patys vyskupai.
Tai sustiprina ir vyskupų, nenorinčių įgyvendinti Traditionis Custodes savo vyskupijose poziciją, ir tikinčiuosius, ginančius savo teisę lankytis tradicinėse Mišiose, ir duoda popiežiui Leonui XIV – kuris nuo pat aukščiausiojo sosto užėmimo dienos demonstruoja palankumą iškilmingesnei liturgijai – tam tikrą mandatą atšaukti savo pirmtako daug sumaišties įnešusį apaštalinį laišką. Jei problema vėl iškeliama į paviršių, ją reikia spręsti.
Kad ir kas būtų nutekinęs šią ataskaitą – ar norintys daryti spaudimą, ar siekiantys pateisinti savo būsimus veiksmus palankesnius Tradicijai, pati intencija yra aiški – panaikinti tradicinių Mišių suvaržymus, ir mes, tradicionalistai, galime tai tik pasveikinti sušukdami Deo gratias! Nors daugumai tradicionalistų norėtųsi triumfališko ir bekompromisio visų laikų Mišių sugrįžimo kaip vienintelio lotynų Bažnyčios rito, žvelgiant į ataskaitą atrodo, kad Bažnyčia prie jų gali sugrįžti iš lėto, tiesiog kartų pasikeitimo būdu.
