Vokietijos Hamburgo arkivyskupijos katalikiškoms mokykloms primestos antikatalikiškos lytinio švietimo gairės, apie kurias praėjusią savaitę rašiau „National Catholic Register“, anaiptol nėra pavienis atvejis.
Vokietijos katalikų rašytojos ir sociologės Gabrielės Kuby (Gabriele Kuby) teigimu, beveik 90 % Vokietijos vyskupų pritaria tokiam požiūriui, pagal kurį vaikai mokomi, kad homoseksualūs santykiai ir lyties ideologija yra normalūs, priimtini ir turėtų būti skatinami.
Du Vokietijos vyskupai neseniai parodė, kad remia tokį lytinį švietimą, drąsiai pasisakydami prieš Bažnyčios moralinį mokymą apie lytiškumą.
Mainco vyskupas Peteris Kohlgrafas pareiškė, kad Biblijos teiginiai apie homoseksualumą neturėtų būti suprantami kaip amžinosios tiesos. „Šiandien Šventojo Rašto tekstus, kuriuose kalbama apie homoseksualumą, visada suprasiu atsižvelgdamas į jų istorinį kontekstą, o ne tiesiog išvesdamas iš jų visų laikų amžinąsias tiesas“, - sakė jis birželio 20 d. televizijos diskusijos metu.
Tuo tarpu Drezdeno-Meiseno vyskupas Heinrichas Timmereversas neseniai paragino keisti Bažnyčios mokymą apie lytinę tapatybę ir seksualinę orientaciją. „Tam reikia naujo mąstymo būdo, kuris išreikštas Bažnyčios mokyme ir Katalikų Bažnyčios katekizme“, - sakė vyskupas viename interviu.
Vyskupas J. Timmereversas sakė, kad daugeliu su lytimi susijusių klausimų nėra tikras, tačiau tikisi, kad Bažnyčios mokymas antropologijos ir lyčių teorijos srityje pasikeis. "Tam reikia, kad įsitrauktume į mokslines diskusijas. Tai taip pat reiškia, kad šie debatai nėra ideologijos nulemtas mokslas, o tikra kova dėl pažinimo ir tiesos."
Kiek Vokietijos vyskupai nutolo nuo Bažnyčios mokymo ir apaštališkosios tradicijos, Kuby aiškiai parodė 2023 m. išleistoje knygoje Fürchte dich nicht du kleine Herde - wenn die Hirten mit den Wölfen tanzen (Nebijok, mažoji kaimene: kai piemenys šoka su vilkais). Tai ypač išryškėjo 2019-2023 m. Vokietijos sinodinio kelio metu.
Paskutinis jos knygos skyrius pabrėžia kraupią situacijos tikrovę, ir veikia kaip raginimas visiems tikintiesiems būti drąsiems, aukotis ir priešintis tam, ką ji vadina „lytiškumo demoralizavimu“ ir „atkritimu į pagonybę“.
Toliau šis skyrius pateikiamas su autorės leidimu:
Karštoji linija į Šventąją Dvasią
Kas lėmė karaliaus Dovydo nuopuolį ir dėl ko kalavijas niekada nesitraukė nuo jo namų? (2 Sam 10) Troškimas turėti kito vyro žmoną. Kas atėmė iš karaliaus Saliamono išmintį? Septyni šimtai žmonų ir trys šimtai sugulovių, kurios „nugręžė jo širdį“. (1 Kar 11, 3) Kas Jonui Krikštytojui kainavo galvą? Tai, kad jis pasakė karaliui, jog nedera imti sau brolio žmonos. (Mk 6, 18) Kai seksualinis potraukis ima viršų, tai turi pražūtingų pasekmių – kaip tada, taip ir dabar.
Seksualumo demoralizavimas yra grįžimas į pagonybę, dievų Baalo ir Astartės sugrįžimas. Stabui Molochui buvo aukojami vaikai. Mūsų laikais per metus dėl abortų jų žūsta 73 milijonai, ir milijonai – dėl prievartos, pornografijos ir priverstinės prostitucijos. Pranašas Elijas rizikavo savo gyvybe, kad dramatiškoje kovoje demaskuotų Baalą kaip netikrą dievą ir parodytų tikrojo ir vienintelio Dievo galią, kad žmonės pripažintų, „jog tu, VIEŠPATIE, esi Dievas, jog tu vėl susigrąžini jų širdis.“. (1 Kar 18, 37).
Šiandien netikri dievai savo galią įgyvendina per šio pasaulio politinį ir finansinį elitą, kurio žinioje yra masinės sąmonės manipuliavimo žiniasklaidoje mašinos.
Mes galime išvengti jų galios paprasčiausiai laikydamiesi katalikiškos seksualinės moralės: seksas galimas tik santuokoje tarp vyro ir moters. Nuo sekso priklausomas pasaulis meluoja, kad nepatenkinti lytinių potraukių bet kada yra nesveika, netgi neįmanoma. Zigmundas Froidas žinojo, kad kultūra atsiranda sublimuojant lytinį potraukį. Tai conditio sine qua non (būtinoji sąlyga - lot.) - visada su atgaila ir atleidimu - priklausyti mažajai bandai, kuria rūpinasi pats Dievas. Kas taip gyvena, gali investuoti savo gyvybines jėgas į tvarių savo ir visuomenės gyvenimo struktūrų kūrimą ir tapti šviesa šių laikų tamsoje. Tai investicija į ateitį, kuri duos nenuspėjamų vaisių kitoms kartoms, nes tik sveikose šeimose auga sveiki vaikai.
Patys auginkime dorybes, prie kurių norime pripratinti savo vaikus: tikėjimą į Dievą, viltį, kad Dievas viską kreipia į gera, meilę, kuri pasireiškia pasiaukojimu. Tam mums reikia apdairumo, teisingumo, tvirtumo ir santūrumo. Viena yda veda prie kitos. Taip pat nė viena dorybė negali visiškai išsivystyti be kitų. Mums reikia apdairumo, kad galėtume atskirti gėrį nuo blogio. Mums reikia aiškaus teisingumo suvokimo, kad kiekvienam atiduotume, kas jam priklauso: Dievui, artimui ir sau. Kad atkakliai darytume gerus ir teisingus dalykus, mums reikia tvirtybės. Įsišaknijusius, psichologiškai nestabilius žmones valdo baimė, todėl jie turi eiti pasroviui. Bailumas neleidžia jiems išsukti iš kelio. Jie tampa nesaikingi savo pakaitiniuose pasitenkinimuose. O, kaip labai mums reikia išmintingų, teisingų, drąsių ir santūrių ganytojų! Taip norėtume klausytis jų balso - in persona Christi (Kristaus asmenyje - lot.).
Šių laikų verpetuose mums labiau nei bet kada reikia klausančios širdies, karštosios linijos į Šventąją Dvasią. Visa tai reiškia ne ką kita, kaip tik vykdyti vis tą patį Dievo reikalavimą eiti šventumo keliu.
Kada turėtume kalbėti, o kada tylėti? Kada Dievas nori, kad Jį išpažintume, net jei tai kainuotų auką? Pagalvokite, ką sako Jėzus:
„Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“. (Mt 10, 32-33).
Klausinėjimą ir klausymąsi reikia praktikuoti, o atsakymai retai būna įsakymai, kaip pavyzdžiui: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą.“ (Mt 2, 13), bet veikiau švelnus vidinis raginimas, nes Dievas visada palieka vietos mūsų laisvam apsisprendimui.
Įveikti baimę ir bailumą reikia ir mažuose dalykuose, kasdieniame gyvenime. Viskas veda į galutinį apsisprendimą dėl Kristaus. Nėra jokio pagrindo manyti, kad sugebėsime tai padaryti, jei paprastai slepiamės įprastinėje aplinkoje.
Nėra jokių strategijų ir komforto zonų, kurios galėtų suteikti mums saugumo. Pasaulį drebina pagoniška baimė. Galingieji groja savo maršų muziką šiuo fortepijonu ir taip ruošia kelią Antikristui. Nuo Pradžios iki Apreiškimo, nuo pirmosios iki paskutinės Biblijos knygos, Dievas sako žmogui: NEBIJOK! Prarandame pagonių baimę ir įgyjame Dievo vaiko pasitikėjimą, kai priimame Dievą kaip savo Tėvą, o Mariją - kaip savo Motiną.
Pasaulis nusėtas Marijos malonės vietomis. Daugelis šių vietų atsirado dėl to, kad jose pasirodė Jėzaus Motina, dažnai neišsilavinusiems vaikams atokiose vietose, tokiose kaip Lurdas, Fatima, Garabandalas... Kam buvo suteikta malonė pamatyti Jėzaus Motiną, tas buvo sužavėtas Jos grožio: niekada nebuvo matęs gražesnės moters. Pagal katalikų mokymą, ji yra be nuodėmės, Nekaltai Pradėtoji, visiškai tyra. Tik tyrumas suteikia grožiui vidinį spindesį, kuris įsiskverbia į stebėtojo širdį. Ji žinojo, kas yra: Viešpaties tarnaitė, todėl ištarė savo amžinąjį FIAT MIHI – tegul man būna taip, kaip tu pasakei, kad ir kokios būtų nenuspėjamos pasekmės. Viešpaties tarnaitė žinojo, kad Galingasis padarė jai didžių dalykų ir kad visos kartos vadins ją palaimintąja – visos kartos iki pat šios dienos. (plg. Lk 1, 46-49).
Šiandien mes ego paverčiame dievu, purviname tyrumą, niekiname nuolankumą, moteriškumą laikome žemesniu dalyku, motiną – nereikalinga, savęs dovanojimą – nusižeminimu. Šie dalykai neįrodo savęs. Tad mokykimės iš Jėzaus Motinos vykdyti Dievo valią, tapti imlūs Jo vadovavimui, į centrą statyti vaiką ir ištvermingai ištverti po kryžiumi.
Juk Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. (Jn 3, 16)
Šis Dievas tapo žmogumi, leidosi prikalamas prie kryžiaus ir trečią dieną prisikėlė. Ar tai buvo veltui? Ne, tai nebuvo veltui – Jis vėl ateis šlovėje. Prieš tai, kaip Jis mums sakė, bus didelių kančių, kad, kai tai įvyks, neabejotume, jog Jis ketina užbaigti savo išganymo planą.
Niekas nepasikeitė: mes mirsime, ir mirsime tik vieną kartą. Kuo didesnis mūsų pasirengimas aukotis, tuo didesnė yra mūsų laisvė.
