Popiežius Leonas XIV sukėlė nuostabą, kai praėjusią savaitę interviu su CRUX užsiminė apie galimybę pakeisti Bažnyčios doktriną.
Paklaustas apie LGBTQ+ padėtį Bažnyčioje, jis pasakė: „Manau, kad yra labai mažai tikėtina, kad artimiausioje ateityje Bažnyčios doktrina... [pasikeis]“. O moterų priėmimo į diakonatą klausimu: „Šiuo metu neturiu ketinimų keisti Bažnyčios mokymo šiuo klausimu.“ Tokie žodžiai neabejotinai rodo reliatyvistinį požiūrį, pagal kurį bet kuris popiežius gali jei ne panaikinti, tai bent jau pakeisti Šventosios Motinos Bažnyčios mokymą savo nuožiūra.
Pirmiausia reikia aiškiai pasakyti, kad joks popiežius ar vyskupas negali pakeisti ar modifikuoti Bažnyčios doktrinos, nes ji yra neatskiriamai susijusi su Šventajame Rašte apreikštomis tiesomis, mokomomis Tradicijos ir apibrėžtomis Bažnyčios mokymo institucijos – magisteriumo. Kaip mokė Pirmasis Vatikano susirinkimas (1870):
Jei kas nors sakytų, kad, atsižvelgiant į žinių pažangą, kada nors Bažnyčios skelbiamoms dogmoms gali būti priskirta kita prasmė nei ta, kurią Bažnyčia suprato ir supranta, tebūnie atskirtas.
Šiandienos dilema yra ta, kad, ypač po 12 metų trukusio popiežiaus Pranciškaus pontifikato, kai sumaištis buvo norma, daugelis katalikų ir nekatalikų mano, kad bet kokie popiežiaus pareiškimai yra absoliuti norma, kurios reikia laikytis, net jei jie iš pažiūros prieštarauja Bažnyčios mokymui. Taigi, kai popiežius pateikia dviprasmiškus pareiškimus apie dieviškai apreikštas tiesas – arba, dar blogiau, kai kiti, pavyzdžiui, kardinolas Jean-Claude Hollerich, Vyskupų sinodo generalinis pranešėjas sinodalumo klausimais, užsimena, kad Evangelijos mokymas turi būti pritaikytas prie šiandienos socialinių ir kultūrinių lūkesčių – Bažnyčios dogmos tampa subjektyviomis ir reliatyviomis.
Tai pat galima pasakyti ir apie Vatikano II Susirinkimo dogminę konstituciją Lumen Gentium (8 paragrafas), kurioje sakyta, kad Kristaus Bažnyčia „egzistuoja Katalikų Bažnyčioje“, o ne kad Kristaus Bažnyčia „yra Katalikų Bažnyčia“.
Žinoma, „egzistuoja“ galima prilyginti „egzistuoja kaip substancija“, t. y. kad yra tik viena Bažnyčios substancija – Katalikų Bažnyčia. Paradoksalu, kad toje pačioje dalyje sakyta: „... nors daug šventumo ir tiesos elementų randama už jos matomos struktūros ribų“, taip bet kurį žmogų verčiant abejoti Katalikų tikėjimo būtinumu jo išganymui.
Be to, šis Lumen Gentium sakinys turi būti skaitomas atsižvelgiant į kitus koncilio dokumentus, kurie teigia, kad žmogus galiausiai gali rasti išganymą kitur, netgi judaizme, pagrįstame Talmudu (kuris niekinamai žiūri į Jėzų Kristų ir jo pasekėjus), induizme, budizme ir daugelyje kitų Rytų religijų, kurios yra panteistinės savo pobūdžiu (plg. Nostra Aetate, deklaracija apie Bažnyčios santykius su nekrikščioniškomis religijomis).
Bažnyčios doktrina visada vystėsi, kaip antai 1215 m. Laterano IV Susirinkime popiežius Inocentas III paskelbė transsubstanciacijos dogmą. Tai nereiškia, kad Romos pontifikas vieną dieną pabudo ir nusprendė sukurti bei primesti tikintiesiems dogmą vien dėl to, kad jam taip norėjosi.
Priešingai, kai Bažnyčia skelbia naują doktriną, ji tai daro Šventosios Dvasios vedama, t. y. siekdama apibrėžti tai, kas jau buvo apreikšta Šventajame Rašte ir mokoma Bažnyčios Tradicijoje, kad tikintieji turėtų aiškų supratimą apie šį klausimą.Mes, katalikai, privalome pritarti tam, ko moko ekstraordinarinis magisteriumas arba ordinarinis ir visuotinis magisteriumas.
Pirmasis reiškia popiežiaus neklystamumą tikėjimo ir moralės klausimais, kaip apibrėžė palaimintasis popiežius Pijus IX 1870 m., paskelbdamas konstituciją Pastor Aeternus; arba doktriną, skelbiamą Visuotiniuose Susirinkimuose, kur pritarimas grindžiamas tiesioginiu tikėjimu Dievo Žodžio autoritetu.
Pastaroji gali būti „[popiežiaus] aukščiausiojo apaštališkojo autoriteto“ deklaracija, kaip popiežiaus Jono Pauliaus II laiške Ordinatio Sacerdotalis (1994), kuriame teigiama, kad „kunigystės šventimai [yra] skirti tik vyrams“. Ji grindžiama tikėjimu Šventosios Dvasios pagalba magisteriumui mokyti to, kas būtina mūsų išganymui.
Tačiau mes nesame įpareigoti „su religiniu valios ir intelekto paklusnumu“ laikytis autentiško magisteriumo, kaip tai pateikta Tikėjimo išpažinime, kurį 1989 m. paskelbė tuometinė Tikėjimo doktrinos kongregacija (ir pakartotinai paskelbė 1998 m.). Jame teigiama, kad reikia paklusti „mokymui, kuriuos Romos popiežius arba Vyskupų kolegija skelbia vykdydami autentišką magisteriumą, net jei jie ir neketina šių mokymų skelbti galutiniu aktu“. Tai galbūt galima būtų pasakyti apie Vatikano II Susirinkimą (1962–1965 m.), kuris neapibrėžė nė vieno tikėjimo straipsnio ar kanono, būtino išganymui, ypač todėl, kad Vatikano II Susirinkimas buvo pastoracinis susirinkimas.
Autentiškas magisteriumas reiškia mokymą, kuris pateikiamas ne galutine forma asmens, kuris gali mokyti magisteriškai „…ne galutiniu būdu“. Kitaip tariant, autentiškas magisteriumas nėra neklystantis ir tėra tik viršesniojo naudai daroma prielaida.
Todėl, kaip paaiškino Dom Paul Nau ir kanauninkas Réné Berthod savo leidinyje „Popiežius ar Bažnyčia?“, pritarimas autentiškam magisteriumui yra
vidinis [pritarimas], ne kaip tikėjimo, bet kaip apdairumo aktas, kurio atmetimas negalėtų išvengti beatodairiškumo žymės, nebent atmetama doktrina būtų visiška naujovė arba joje glūdėtų akivaizdus nesuderinamumas tarp popiežiaus patvirtinimo ir iki tol mokytos doktrinos.
Ryškus pavyzdys tokių naujovių, kurias reikia kvestionuoti, jei ne paneigti, yra popiežiaus Pranciškaus paskelbtas Fiducia Supplicans (2023), kuriame nurodoma kunigams laiminti tos pačios lyties poras kaip tos pačios lyties poras, net nekviečiant jų gyventi susilaikant, jau nekalbant apie prašymą atsiversti.
Dokumente pateikiama mintis, kad toks aktyvus homoseksualus gyvenimo būdas ne tik kad nėra seksualiai netvarkingas, bet ir nėra būtinybės pasinaudoti išpažinties sakramentu, norint gauti atleidimą.
„Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius.“ ( Žyd 13, 8). Kitaip tariant, joks popiežius ar jokia vyskupų kolegija niekada negali pakeisti Bažnyčios mokymo – nepaisant to, ar jie, vedini savo abejonių, teigia, kad gali tai padaryti.
