1936 m. vysk P. Būčio išleistoje mažoje knygelėje nagrinėjami du tarpukario Lietuvos kūriniai, liečiantys kunigus – p. V. Mykolaičio-Putino apysaka „Altorių Šešėly“ ir J. Gintauto „Tiesiu Keliu“. Pateikiame ištrauką, kurioje aptariami minėtose apysakose aprašyti kunigų ir moterų santykiai. Kalba taisyta.
+ + +
V. Kunigai ir moterys
Nuo kuklumo labai nutolusi baronienė Reinekienė sako Vasariui, kad kunigų skaistybės įstatymas esąs „aiškus prasižengimas prieš dievišką aukso vidurio dėsnį“ (A. Š. II, 169). Pasirodo, „kad tai yra antroji gvildenamosios apysakos tezė. Ją pakartoja ir kitos lūpos „Altorių Šešėly“. „Bažnyčia, jeigu tikrai norėtų apsaugoti kunigus nuo moteries, arba jeigu jai rūpėtų kunigų dora, turėtų panaikinti celibatą. Juk šiandien daug kam aišku, kad vedę vyrai savo norais, mintimis ir vaizduote skaistesni už nevedusius, ypač prievarta nevedusius.“ (A. Š. II, 110–111) Ant šito dėsnio, kaip ant pamato stovi pastatytas visas p. Mykolaičio romanas. Visas Vasario sielos gyvenimas, drauge su jo poetiniu talentu, tik apie moterį ir tesisuka. Jo širdis ir vaizduotė taip pilna kitos lyties asmenų, jog visai nebeturi vietos nei Kristui, nei artimo sielos reikalams, nei visuomeniniams kunigo uždaviniams. Belieka tik kamputis poezijai ir literatūrai, bet ir tiedvi nesuprantamos, neįmanomos, anot jo, be moteries. Daktaras Laibys sako, ką p. Mykolaitis mano, būtent: „Kūrybinis įsitempimas tegali būti tarp dviejų atskirų polių: tarp vyro ir siekiamos, bet nepasiekiamos moteries“ (A. Š. II, 110). „Argi tu gali įsivaizduoti Dantę be Beatričės, Petrarką be Lauros, Gėtę be Šarlotės, Kristinos, Ulrikės, Mickevičių be Marilės?“ (ibd. 112). „Tavyje liko vien tai, kas yra vyro prigimty gajausia, gaivališkiausia: jautrumas moteriai. Tai kiekvieno talentingo kunigo išsigelbėjimas. Kitaip jis uždustų.“ (ibid.)
Šitų pažiūrų žmogus negalėjo pasižymėti nei norų, nei minčių, nei vaizduotės švarumu. Tokį p. Mykolaitis vaizduoja Vasarį, kuris Nekaltojo Prasidėjimo iškilmėse užuot meldęsis, žiūrėjo į nepažįstamąją ir svajojo apie ją tol, kol užėjo nuliūdimo reakcija, kurią medikai aiškina mokytu dėsniu: Omne animal post coitum triste (visi gyvūnai po sueities liūdi - lot., red. past.). Sakyti, kad kunigų dauguma būtų šiuo atžvilgiu nešvari, gali tik tas ištvirkėlis, kuris į žmones žiūri per savo nevalytus akinius.
Būti, žinoma, yra ir kunigo širdyje gajaus, gaivališko jautrumo moteriai, bet tas jautrumas yra proto ir sąžinės valdomas. Valdymas neapseina be įtempimo; ir įtempimo nemaža būna doro kunigo sieloje. Jei įtempimas būtų esminė sąlyga kūrybai, tai doras nevedęs kunigas apsčiai turėtų tos sąlygos. Vieną įtempimo galą sudaro fiziologinis jautrumas moteriai, kitą — nemažiau gyvas pareigos jausmas, o vidurį užpildo protinga daugelio metų ugdyta valios jėga, pilna antgamtinio maldingo stiprumo. Daug gražių to įsitempimo pavyzdžių yra Gintauto romane „Tiesiu Keliu“ kunigo Sauliaus nuotykiuose, kurie nemokančiam geidulių valdyti, nė melstis žmogui atrodo taip neįtikėtini, kaip tropikų šalių bemoksliui pasaka apie kietą vandens plutą, vadinamą ledu. Tuščia laiko sugaištis būtų tokio įsitempimo pavyzdžių ieškoti „Altorių Šešėlyje“.
Ponas Mykolaitis rašo: „Mano kritikams ypač gelia dantį dėl to, kad Vasaris meta kunigystę ne del ištvirkimo, bet del padorių sumetimų, iš dalies dėl talento“ (Literatūros Naujienos, 1934 m, 2 n. 4 p. 3 sk). Reikia manyti, kad p. Mykolaitis tiki, ką jis rašo. Negalima abejoti, kad jis žino, ką jis yra parašęs „Altorių Šešėlyje“. Tame romane, deja, kiekvienas skaitytojas randa, kad Vasaris buvo nenuoširdus savo išpažintyse prieš įstodamas į seminariją (A. Š. I, 22) ir sęminarijoje būdamas, kada jis ėmė rūšiuoti savo nuodėmes (ibid. 42). Taip bedarant turėjo įvykti, kas įvyko: „Kas pirma atrodė nuodėmė, dabar išbluko, sumenko“ (ibid.). Eilinis kunigas suvirpa pamanęs apie galimybę duoti išrišimą moteriai iš savo pasibučiavimo su ja. Bet Vasaris Reinekienei, „pamatęs, kad čia turi reikalą su visai savotiškai susiformavusia sąžine“, nebandė tos sąžinės įstatyti į tikras vėžes, nė klaidingo jos susiformavimo atitaisyti, tiktai „nutarė išrišimą duoti“ (A. Š. II, 337). Šitas yra tikrasis Vasario nukunigėjimo momentas. Duodamas tą išrišimą, Vasaris pateko į padėtį, kurią skelbia 2367 kanono 1 §, t. y. paliovė būti ne tiktai kunigu, bet ir kataliku. Bažnytinėje kriminalistikoje maža yra kaltybių, lygių šitai. „Išrišimą duodąs, arba jį duodančiu apsimetąs, savo nešvarios nuodėmės dalyvei (nuodėmklausis) tuo pačiu užsitraukia ekskomuniką pačiu ypatingiausiu būdu rezervuotą Apaštalų Sostui“, sako minėtasis kanonas, paaiškindamas, kad šis įstatymas veikia visada „net ir moteriškės mirties pavojuje, jei tik yra (pasiekiamas) kitas kunigas, kad ir neįgaliotas išpažinčių klausyti“. Taigi Vasario nukunigėjimo pareiškimas, pasiųstas vyskupui, jau tebuvo tiktai išorinis formalumas, davęs žmonėms pamatyti tai, kas buvo seniai įvykę.
Tarp tikrojo nukunigėjimo, įvykdyto dvigubai šventvagiškoje išpažintyje ir tarp jo juridinio išplaukimo viešumon praslinko keleri metai, kurių bėgyje Vasaris, jau nebebūdamas Bažnyčios narys, tebesirodė kataliku ir net ėmėsi būti katalikų gimnazijos direktorium, ir, neatlikęs išpažinties, neišsilaisvinęs iš ekskomunikos, laikė Mišias. Taigi katalikams, „Altorių Šešėlio“ kritikams ir skaitytojams dantį gelia ne dėl padoriųjų Vasario sumetimų, o dėl kriminališkai šventvagiškų jo nukunigėjimo priežasčių. Ta kriminalistika yra susijusi su moterim. Aš manau, kad trijose dešimtyse Lietuvos ekskunigų nėra buvę antro, supynusio šitos rūšies šventvagystę su svetimoteryste. Reinekienė buvo ištekėjusi moteriškė ir bučiuotis su ja buvo svetimoterystė, už kurią vyras turėjo pilną teisę savo žmonos bučiuotojui pavartoti pažeminančių jį bausmių. Kalbėti po viso to apie Vasario nukunigėjimo priežasčių padorumą galima tiktai vaikams,
Neišpučiant moteries reikalo vyro gyvenime neįmanoma įtikinti žmonių, kad celibatas peiktinas, nes Kristaus pavyzdys, Bažnyčios mokslas ir šiaip žmonių patyrimas rodo celibato naudingumą tautoms ir būtiną reikalą krikščionių kunigijai. Putinas, kaip paprastai, teliečia tik patį problemos paviršių. Beišpučiant lyties geidulių patenkinimo reikalą, užmirštama net toks svarbus faktas, kaip lytinio potraukio nevienodas smarkumas vyruose. Visai nekalbėsim apie skirtumus įvairiuose metuose prieš subrendimą, subrendime ir senatvėje. Įvairumas taip pat reiškiasi įvairiuose užsiėmimuose, net įvairiose tų pačių metų dalyse ir. daug pareina nuo valgio, gėrimo bei darbo rūšies. [...]
Katalikų seminarijos tam ir yra įkurtos, kad į kunigus nejleistų žmonių su liguistai stipriu lyties potraukiu. Kas tą seminarijos tikslą žino, tas supranta, kodėl į kunigus negalima patekti eksternu išlaikius visus daugelio teologijos šakų egzaminus. Kaip kitoms žmonių įstaigoms nevisada pasiseka išvengti nepageidaujamų dalykų, taip ir seminarijoms ne visada pavyksta atstumti nuo šventinimų veidmainius, kurie, ištroškę jaunų mergelių juoko, (A. Š. I, 122), nuolat apie jas svajodami ir norėdami jų akyse pasižymėti labiau, negu savo vyresnybei įtikti (ibid. 113), skverbiasi iškilmingai iš vyskupo rankų prisiimti amžinosios skaistybės pareigą. Bet tokius įsibriovėlius vadinti „priverstinai nevedusiais“ (A. Š. II, 111) gali tik tas, kieno sąžinė neveikia.
Mes, tebeeinantieji savo pareigas kunigai, dažnai turime progų matyti, kad seksualinio gašlumo pavergtieji vyrai, žodžiais aukštyn keldami moteris, veiksmais jas nutrenkia žemyn. Sulyginę tai, kas „Tiesiame Kelyje“ yra parašyta apie moteris, su tuo, ką apie jas randame „Altorių Šešėly“, aiškiai matome, kad Gintautas jas kur kas daugiau brangina kaip Putinas,
Moksleivis Juozas Saulius, pajutęs, kad „Zosė myli jį“, o „jis myli Zosę“ (Tiesiu Keliu I, 48), ir pradėjęs abejoti dėl tikybos tiesų, aiškiai suprato, kad „tuo atvejų eiti seminarijon“, kaip jis buvo ketinęs, „net būtų stačiai nedora“ (T. K. I, 62). Darvino prisiskaitęs ir tikybinių abejonių blaškomas jaunikaitis ieško šviesos, bet neranda. „Kur tiesa? Ką daryti? Į tuos klausimus atsakyti, jis pasijuto bejėgis“ (ibid.). Švelnia ranka Gintautas palytėjo dvigubą, gilią ir kruviną vaikino sielos žaizdą: pirmutinę mergaitės meilę ir tikybos pagrindų svyravimą.
Sulyginę tą sceną su pirmaja Vasario ir Liucės pažintim, matome, koks skirtumas, kaip aukšta yra Zosė ir kaip žema yra Liucė! Perskaitykim visą Gintauto apysaką, išrinkim iš jos ištisą skaisčios Z. Barkauskaitės gyvenimą, kaip ji padeda tėvams, kaip ji nalaimingai išteka už Čirinskio, kaip gelbsti tą nenaudėlį, kaip ji mokytojauja „Žiburio“ mokykloje, kaip ji miršta, slaugydama ligonius, tai matysime, ką mano apie moterį žmogus, kuris nereikalauja panaikinti celibato. Su Gintautu vienodai jaučia visi tie, kurie šiai pareigai tebėra ištikimi.
„Pasižymėti Liucės akyse dabar jam (klierikui Vasariui, kuris nejautė savyje nuodėmių) atrodė svarbiau, negu įsigyti gerą opiniją seminarijos vyresnybėje“, rašo p. Mykolaitis (A. Š. I, 113). Perskaičiau visą „Altorių Šešėlį“, išrinkau Liucės-Brazgienės-Glaudžiuvienės gyvenimo medžiagą: jos krykštavimus patamsiais su Trikausku, jos lindimą klierikui į akis, kad bučiuotų, jos ištikimybę daktarui Brazgiui, suderintą su gana laisvomis kalbomis, vyrui namie nesant, jos gilią motinos meilę, jos neištikimybę antrajam vyrui Glaudžiui, jos suruoštą gyvenimui užbaigti orgiją ir jos nusižudymą. Štai, pamaniau sau, kaip moterį vaizduoja tas, kas į patvorį meta kunigystę! Kai po to perskaičiau Liucės laidotuvių aprašymą, kurio pabaigoje pridėta, kad ji buvusi neteisėta kunigo duktė, tai šlykštu pasidarė lyg gleivią, nešvarią varlę palytėjus. Pagailo man Liucės. Kam reikėjo jos kapą mėšlais teršti? Juk norint kunigą Kimšą iškoneveikti, galima buvo jo kaltę anksčiau paminėti, kada ji tepasirodė tik insinuacijos pavidale. Nesvarbu, ar Liucė yra tikrenybė ar vaizduotės padaras, vistiek, žiūrint į ją, matyt, ką apie moterį galvoja benukunigėjąs žmogus.
Verta sulyginti baronienę Reinekienę iš „Altorių Šešėlio“ su grafiene Gruševskiene iš „Tiesaus Kelio“ ir Putino aprašytąją tarnaitę Julę su Ointauto paminėtąja mokyklos šlavėja Ona (T. K. III, 206,207), pagaliau p. Mykolaičio idealizuojamą Auksę Gražulytę su „Tiesaus Kelio“ neidealizuojama Irena Jokubauskaitę. Ši pastaroji iš tuščios keketės laisvamanės (T. K. III, 97) gyvenimo mokykloje, prarasdama savo išorės grožį, įsigijo dvasios gražumo, pamilo Lietuvą ir tapo jai naudinga darbininke (ibd.), Gintautas, kad ir protarpiais minėdamas Jokubauskaitę, vis dėlto aiškiai aprašė tos moters sielos gražų kilimą aukštyn.
Iš tų visų, padarytų ir galimų padaryti, sugretinimų išeina, kad „Altorių Šešėlyje“ moteris yra gražus, vyrą masinąs ir jam pageidaujamas, mokąs pianinu skambinti ir apie literatūros teorijas kalbėti gyvulėlis, labai mėgstąs būti vyro glėbyje. „Tiesiame Kelyje“ gražuolė yra žmogus, kurio jaunatvės malonioji išvaizda gali išnykti, ir dažnai išnyksta ne tik be nuostolio to žmogaus vertei, bet su dideliu, kartais, pelnu. Senstančioji moteris, kaip ana Zofija Barkauskaitė-Čerinskienė, kopdama dvasios laiptais, pasiekia angelo tobulumo, daug brangesnio už jaunutės Zosės skaistų veidelį.
Šitas kardinaliai priešingas požiūris į moterį sudaro Gintauto ir Putino dvasios bei pasaulėžiūros skirtumų nugarkaulį, nors juodu ir abu yra išėję tą pačią seminariją.
