Ikonografijoje Bažnyčia vaizduojama kaip apaštalo Petro laivas tikėjimo inkaru įsikabinusi į nematomą dvasinę tikrovę ne tik mistine, tačiau ir istorine prasme. Laivo inkaras vaizduojamas kartais pavieniui, kartais audros kontekste, laikantis audros blaškomą laivą. Šiais laikais tą simbolį priskirčiau tradicinei katalikybei.
Jei pažvelgtume į inkaro tikrovę, atrastume, jog jam tenka prisiimti visą fizinę įtampą, draskymo ir lūžimo grėsmę, kad galėtų išsaugoti esminį laivo stabilumą audroje, kad neleistų jam būti genamam vėjo ir srovių į šėlstantį vandenyną. Lyginant laivo ir inkaro dydžius, pastebėsime, jog mažam reikia išlaikyti didelį, neregimam gelbėti regimąjį.
Panašu, kad Katalikų Bažnyčia yra patekusi į tikrą dvasinę, kultūrinę, doktrininę bei liturginę audrą. Ją blaško ne tik išorinės jėgos, tačiau ir vidinės, ypač radikalius posūkius lemia vairininkai – popiežiai. Po Benedikto XVI Pranciškus tapo įpėdiniu daugiau technine prasme, nes savo sprendimais ir mokymu atvirai ir radikaliai paneigė pirmtako kryptį. Maža to, liepta iškelti bures ir dar smarkiau irkluoti, kad būtų spėjama dalyvauti šio pasaulio verpetuose.
Hegelizmo ir marksizmo pažeistas protas mano, jog naujas etapas turi paneigti buvusius, statydintis iš esmės ir naujai. Kas buvo – tą reikia sunaikinti, nes visi žengiame į sunkiai apibrėžiamą, įsivaizduojamą naują ir šviesų rytojų, vedami svajonių ir įsivaizdavimų, pavadinus juos bažnytinėje erdvėje Šventosios Dvasios įkvėpimu. Pasikeitė skyrimo metodas: Dvasios veikimas buvo suprantams retrospektyviai, t.y. verifikuojamas pagal tradicijoje suformuotą patirtį ir kriterijus, tačiau dabar ji matoma tik introspektyviai, paženklinta spontaniško nestabilumo ir abejotinumo.
Bet didžiausias kaltininkas čia pasirodė esąs inkaras, t.y. tradicija ir jos šalininkai. Jau kadaise vairininkas (Jonas Paulius II) liepė nukirsti dalį inkaro, t.y. eksomunikuoti vieną tradicijos sparną, tačiau kitas vairininkas (Benediktas XVI) ekskomuniką atšaukė. Štai vėl naujojo vairininko (Leono XIV) vardu paskelbtas juridinis inkaro ekskomunikavimas, nes trukdo pažangą, laisvę ir greitį, kuriuos garantuoja Vatikano II Susirinkimo nutarimai. Esu įsitikinęs, jog būsimas popiežius tą ekskomuniką atšauks kaip teisiškai nepagrįstą, pastoraciškai ir bažnytiškai nenaudingą.
Kažkas yra taikliai pastebėjęs, jog tradicija yra demokratija su praėjusių amžių katalikais, ypač su kankiniais ir šventaisiais, o modernizmas – demokratija su nepastoviu dabartiniu pasauliu. Panašiai ekologija turėtų būti „demokratija“ su visomis Dievo sukurtomis būtybėmis. Nieko panašaus. Šiuolaikinis žmogus šaukia apie antropocentrizmo blogį, tačiau tuo pačiu antropocentrizmas triumfuoja visur beatodairiškai ir nekritiškai. Tradicija gina nuosaikų teocentrizmą, Dievo teises į kūriniją, liturgiją ir tikėjimą, ji laikosi ne žmogaus kintančių užgaidų, tačiau objektyvios tikrovės, atskleistos ir suprastos per Apreiškimą ir Tradiciją.
Čia man prisimena ap. Pauliaus laiško paraginimas: „tie, kurie turi žmonas, tegyvena, tarsi jų neturėtų, kurie verkia, tarsi neverktų, kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie naudojasi šiuo pasauliu – tarsi nesinaudotų. Nes šio pasaulio pavidalas praeina.“ (1 Kor 7, 29-31). Kardinolo Fernandezo „aiškinamąja nota“ tarsi ekskomunikuotiems norisi palinkėti: gyvenkite tarsi neekskomunikuoti, nes laikinas bažnyčios pavidalas praeina, popiežiai ir kardinolai miršta, raštai padedami į archyvus ir naujųjų vizigotų sudeginami. Vien Kristuje tikėjimo ir tradicijos inkaru besilaikanti Bažnyčia turi ateitį.
Benediktas Narsietis
