Aštuoniems „Oskarams“ nominuotame šveicarų režisieriaus Edwardo Bergerio filme „Konklava“ (2024) vaizduojama „slaptoji“ Bažnyčia su ateistais, laisvamaniais ir homoseksualais kardinolais, kurie turi išrinkti kitą popiežių po pirmtako, liberalaus kataliko labai neįtikėtinu Grigaliaus XVII vardu, mirties. Lenktynėse dėl popiežiaus titulo paliečiama daug temų, kurios nėra išimtinai progresyvios režisieriaus fantazijos, bet iš tiesų yra temos, dėl kurių prieš konklavą vyksta diskusijos: moterų šventimai, dvasininkų celibato pabaiga ir vyro bei moters dichotomijos įveikimas, queer darbotvarkė ir transseksualumo ideologija. Filmas baigiasi naujai išrinkto popiežiaus, kuriam priverstinai chirurgiškai pašalinama gimda, interseksualios tapatybės atskleidimu. Koks netikėtas posūkis. Štai jau peržengėme feministinės svajonės apie popiežę Joaną ribas; turime Popiežių Androginą.
Filmas kelia nerimą, nes, perdėdamas tikrovę, jis aprašo (ir normalizuoja) svajones, kurias puoselėja dabar jau ne tokia jau nežymi šiuolaikinės katalikų dvasininkijos dalis, besiruošianti – šįkart iš tikrųjų – Pranciškaus įpėdinio rinkimams. Pastarieji dvylika pontifikato metų pasižymėjo tradicinėms katalikiškoms vertybėms radikaliai priešinga darbotvarke. Norint suprasti Pranciškaus darbotvarkę, reikia pažvelgti į itin modernaus kardinolo Carlo Maria Martini (1927-2012), „antepapos“ („to, kuris eina prieš popiežių“), kaip jis mėgo save vadinti, kalbą, kurią jis pasakė siekdamas paskatinti Bergoglio išrinkimą per 2005 m. konklavą. 1999 m. per Europos vyskupų sinodą buvęs Milano arkivyskupas įvardijo keturis „mazgus, kuriuos reikia atrišti“:
- „dramatiško įšventintų kunigų trūkumo“ mazgas (kurį reikia išspręsti įvedus viri probati, t. y. vedusius kunigus, kurie nebūtinai turi būti įšventinti);
- „moterų vaidmens Bažnyčioje“ mazgas (jį reikia išspręsti užtikrinant lyčių lygybę ugdymo ir sprendimų priėmimo srityse, galiausiai siekiant įvesti moterų šventimus, kaip protestantų bažnyčiose);
- „lytiškumo“ mazgas (turi būti išspręstas įveikiant Humanae Vitae);
- „santuokos disciplinos“ mazgas (turi būti išspręstas normalizuojant civilinę santuoką sudariusių išsiskyrusių porų gyvenimą, o galutinis tikslas – normalizuoti ir LGBT porų gyvenimą).
Šie keturi mazgai buvo svarbiausi popiežiaus Pranciškaus valdyme, nors jie nebuvo iki galo „išspręsti“, kaip tikėtasi. Kalbant apie pirmąjį mazgą, Amazonės sinodas (2018 m.) pasirodė esąs fiasko, o viri probati įvedimo iniciatyvos išblėso. Kalbant apie antrąjį mazgą, užuot išleidus ryškius ir skaldančius magisterinius dokumentus, buvo nuspręsta veikti tiesiogiai, paskiriant moteris iš Bergoglio aplinkos į daugiau ar mažiau svarbius postus Kurijoje (pavyzdžiui, 2025 m. Pašvęstojo gyvenimo institutų dikasterijos atvejis arba Vatikano gubernatūros atvejis, prieštaraujantis paties Pranciškaus paskelbtam Vatikano valstybės pagrindiniam įstatymui). Kalbant apie trečiąjį mazgą, Tikėjimo doktrinos dikasterijai paskelbus prieštaringai vertinamą dokumentą Fiducia supplicans (2023 m.), atsivėrė galimybė laiminti LGBT poras „kaip poras“, taip atveriant kelią jų normalizacijai Katalikų Bažnyčioje. Kalbant apie ketvirtąjį mazgą, dokumento Amoris Laetitia (2016) paskelbimas veiksmingai inicijavo revoliuciją tradicinėje teologijoje, susijusią ne tik su santuokos, bet ir su kitais dviem sakramentais, kurie yra esminiai kiekvieno kataliko gyvenime, t. y. išpažintimi ir Eucharistija.
Kitas labai svarbus dokumentas, kurį reikia suprasti kaip „būtiną visos šios darbotvarkės pasekmę“, yra Traditionis custodes (2021), kuriuo, uždraudus tradicinę Romos liturgijos formą, veiksmingai siekiama užkirsti kelią bet kokiems bandymams atkurti katalikų doktriną ir moralę. Iš tiesų progresyvistai, kaip ir konservatoriai bei tradicionalistai, gerai žino, kad liturgija atspindi ir perduoda tikslų tikėjimo depozito supratimo būdą. Trumpai tariant, Pranciškaus valdymas (kuris dabar, regis, baigiasi, bet iš tikrųjų yra ilgas saulėlydis, trunkantis mažiausiai nuo 2023 m.), sekant Vatikano II Susirinkimo trūkio hermeneutika, reiškė moralės reliatyvizavimą po ankstesnio ekumeninių santykių reliatyvizavimo etapo. Būtinas žingsnis, kad būtų prieita prie doktrinos reliatyvizavimo. Taigi tai naujas „revoliucinės pastoracijos“ etapas, daugiau ar mažiau sąmoningai pradėtas Pauliaus VI ir nutrauktas – bet neišspręstas – Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI valdymo laikotarpiu.
Etapas, kuris nesibaigs su Pranciškaus mirtimi ar abdikacija, nes jis tebėra neužbaigtas, ir jam veiksmingai priešinamasi iš kelių pusių – tam priešinasi ne tik tie, kuriuos žiniasklaida pristato kaip Bergoglio „priešus“, bet ir daugelis tų, kurie iš pradžių iš naivumo, įsitikinimų ar patogumo atrodė esą Pranciškaus „draugai“. To pavyzdys – aukšto rango Afrikos prelatų sukilimas prieš Fiducia supplicans. Kas po Pranciškaus perims šios revoliucijos vadžias?
Pastarosiomis dienomis minima daug potencialių popiežių vardų. Prisimindami gerai žinomą romėnų posakį, kuris sako: „Kas į konklavą ateina kaip popiežius, išeina iš jos kaip kardinolas“ (ir tikėdamiesi, kad jis tinka ir šiuo atveju), turime prisiminti, kas nutiko per 2013 m. konklavą, kurios metu buvo išrinktas buvęs Buenos Airių arkivyskupas, ir pabandyti numanyti, kas gali nutikti per kitą konklavą.
Tuo istoriniu momentu konservatoriai pasiūlė italą Angelo Scolą (po abdikuotojo Benedikto XVI pasiūlymų ir vilčių), o progresyvieji – kur kas sumaniau brazilą Odilo Schererį. Sakau „sumaniau“, nes Schereris iš tikrųjų buvo „vilioklio vardas“, diversija, kurią reikėjo atskleisti žiniasklaidoje, kad būtų paslėptas tikrasis kandidatas, t. y. Bergoglio. Apskritai Schereris atrodė kaip nuosaikus žmogus, pakankamas, kad pritrauktų Bertonės ir Sodano simpatijas, tačiau buvo žinomos ir kai kurios paslėptos simpatijos, kurios staiga išryškėjo po Amazonės sinodo. Netrukus Schereris atsidūrė antrame plane, o „kompromisiniu popiežiumi“ buvo pasiūlytas Jorge Mario Bergoglio, kuris tuo metu buvo žinomas kaip centristas ar net konservatorius, turint omenyje jo properonistinę ir antimarksistinę praeitį. Žiniasklaida atliko labai svarbų vaidmenį, skleisdama insinuacijas ir melagingas naujienas, kuriomis patikėjo daugelis kardinolų rinkikų.
Panaši strategija galėtų būti įgyvendinta per kitą konklavą. Pavyzdžiui, žiniasklaidoje daug kalbama apie filipinietį Tagle ir italą Zuppi, du itin pažangius kardinolus, labai artimus Pranciškui, kurie vis dėlto vargu ar surinks reikiamą balsų skaičių, kad būtų išrinkti, atsižvelgiant į visuotinį nepasitenkinimą po dvylikos metų autoritarinio, represyvaus ir Bažnyčią reglamentuojančių įstatymų nepaisančio valdymo. Žiniasklaidoje aukštinamos jų (tikros) neomodernistinės pozicijos gali išgąsdinti konservatyvius kardinolus ir apskritai tuos, kurie nusivylę Bergoglio. Todėl Tagle ir Zuppi gali būti naujieji „viliokliai“, už kurių gali slėptis tikrieji Sankt Galeno grupės paveldėtojų kandidatai.
Galime pasiūlyti dvi hipotezes: italas Pietro Parolinas, dabartinis valstybės sekretorius, ir įtakingas portugalas José Tolentino de Mendonça. Abu jie buvo pristatomi kaip centristai ar net artimi „konservatyviam reikalui“ (nepamirškime lemiamo vaidmens, kurį, matyt, suvaidino P. Parolinas, sustabdydamas vietos vyskupo propaguotą šventvagišką parodą Karpio mieste Italijoje). Problema ta, kad šie prelatai yra bet kas, tik ne centristai ir tikrai ne nuosaikieji.
Pradėkime nuo Pietro Parolino. Jis yra patyręs diplomatas ir valdžios žmogus, jaunystėje mokęsis po Achille Silvestrini (tikrojo Sankt Galeno grupės sumanytojo) sparneliu ir jo rekomenduotas Bergoglio kaip idealus žmogus Valstybės sekretoriatui valdyti. Jis yra Casaroli su Sovietų Sąjunga, o dabar su komunistine Kinija įgyvendintos Ostpolitik paveldėtojas ir tęsėjas. Iš tikrųjų Parolinas yra tikrasis vis dar slaptų Vatikano ir Pekino susitarimų architektas. Jis taip pat yra vienas iš Traditionis Custodes sumanytojų ir – kas reikšminga – 2018 m. dalyvavo slaptuose Bilderbergo grupės, globalistinės lobistinės organizacijos, žinomos dėl savo socialistinės darbotvarkės, susitikimuose. Viena iš pagrindinių tų metų temų buvo „nerimą keliantis populizmo augimas visame pasaulyje“.
Mendonça yra išreiškęs palankią poziciją dėl įvairių realijų, įskaitant antrą kartą susituokusius išsiskyrusius asmenis ir homoseksualus, įtraukimo į Bažnyčią. Girdamas Amoris Laetitia, jis sakė: „Gyvename vidury miesto, šioje erdvėje, pilnoje sienų, nematomų sienų ir egzistencinių blokų [...]. Nesvarbu, ar tai būtų antrą kartą susituokę krikščionys, sužeisti nesėkmingos santuokinės patirties ar naujų šeimų tikrovės, ar homoseksualūs asmenys, Bažnyčioje jie turi rasti išklausymo, priėmimo ir gailestingumo vietą.“ Jis taip pat yra savo bičiulės, prancūzų vienuolės feministės Teresės Forcades knygos La théologie féministe dans l'histoire (Fragmenta Editorial, 2007) įžangos autorius. Jis turi didelę įtaką tarp Pietų Amerikos prelatų, ypač brazilų, taip pat Sant'Egidio bendruomenėje (kuriai priklauso minėtasis Zuppi) ir Jėzaus Draugijoje, iš kurios kilęs pats Bergoglio ir kuri galėtų jį stumti kaip alternatyvą kitam dideliam jėzuitų favoritui maltiečiui Mario Grechui.
