Vatikanas paskelbė žinią, kad kovo 25 dieną, švenčiant Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai šventę, popiežius Pranciškus paaukos Rusiją ir Ukrainą Nekaltajai Marijos Širdžiai.
Skelbiama, kad paaukojimas įvyks 17.00 val. Šv. Petro bazilikoje ir tuo pat metu Fatimoje, kur bus popiežiaus siųstas kardinolas Konradas Krajewskis. Vis dėlto kol kas neišplatintas šio paaukojimo tekstas ir prie paaukojimo nepakviesti jungtis viso pasaulio vyskupai, kaip to aiškiai prašė Dievo Motina. Tai kelia pagrįstų abejonių, kad aktas ir vėl bus atliktas ne taip, kaip reikalauta Dievo Motinos, kaip kad buvo Pijaus XII ir Jono Pauliaus II atliktų paaukojimų atveju.
Taip atsiliepiama į 2022 m. kovo 2 dienos Ukrainos lotynų apeigų vyskupų kreipimąsi, kuriame jie popiežiaus Pranciškaus paprašė konsekruoti Ukrainą ir Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai. Savo laiške jie rašė: „Nuolankiai prašome Jūsų Šventenybę viešai atlikti Ukrainos ir Rusijos paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai aktą, kaip Fatimoje prašė Švenčiausioji Mergelė.“
Lietuvoje taip pat organizuota peticija šalies vyskupams su prašymu dėl to paties dalyko kreiptis į Šventąjį Tėvą. Šią peticiją pasirašė virš 2000 tikinčiųjų, 39 kunigai ir 45 vienuoliai. Peticija su parašais įteikta Lietuvos vyskupų konferencijai, taip pat išsiųsta Šventojo Sosto apaštališkajam nuncijui Lietuvoje.
1917 m. liepos 13 d. Švenčiausioji Dievo Motina trims vaikams Fatimoje be kitų svarbių dalykų pasakė štai ką:
„…Aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers, ir bus taika; jei ne, tuomet jinai išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami ir Šventasis Tėvas daug kentės. Atskiros tautos bus sunaikintos…“
1929 birželio 13 d. apreiškime vienai iš Fatimos regėtojų seseriai Liucijai Dievo Motina pridūrė:
„Atėjo akimirka, kurią Dievas skatina Šventąjį Tėvą vienybėje su visais pasaulio vyskupais atlikti Rusijos paaukojimą mano Nekaltajai širdžiai. Jis pažada šiuo būdu ją išgebėti.“
Sesuo Liucija 1930 m. gegužę išsiuntė du laiškus savo nuodėmklausiui kun. Gonçalvesui. Ten ji nurodo dangaus prašymus, glaudžiai susiedama atsilyginimo Nekaltajai Marijos Širdžiai pamaldumą su Rusijos pašventimu: „Gerasis Dievas pažada nutraukti persekiojimus Rusijoje, jeigu Šventasis Tėvas panorės įsakyti katalikiško pasaulio vyskupams, kad kartu su juo įvykdytų IŠKILMINGĄ ir VIEŠĄ atsiteisimo ir Rusijos pašventimo Švenčiausiosioms Jėzaus ir Marijos Širdims aktą ir jeigu Jo Šventenybė pažadės patvirtinti ir rekomenduoti atsilyginamojo pamaldumo praktiką pirmaisiais mėnesių šeštadieniais, tie persekiojimai liausis“.
Deja, Dievo Motinos prašymas, kad popiežius kartu su visais pasaulio vyskupais paaukotų Rusiją Jos Nekaltajai Širdžiai, taip ir nebuvo įvykdytas. Popiežiai Pijus XII ir Jonas Paulius II vykdė paaukojimus Nekaltajai Marijos Širdžiai, tačiau neišpildydami visų Fatimos Dievo Motinos reikalavimų.
1. 1952 m. popiežius Pijus XII tinkamai atliko Rusijos paaukojimą, tačiau tai padarė vien tik popiežius, nesusivienijęs su visais pasaulio vyskupais ir be išskirtinio iškilmingumo. Šis pašventimas neįvyko kaip „iškilmingas bei viešas atsiteisimo ir pašventimo aktas“, apie kurį kalba sesuo Liucija. Apie minėtą aktą sesuo Liucija 1952 m. vasarą parašė viename iš laiškų: „Taip pat dėkoju už iškarpą iš laikraščio, kuris praneša apie Rusijos pašventimą. Bijau, kad jis dar nebuvo padarytas taip, kaip to prašė Dievo Motina“.
2. 1982 m. Fatimoje Jonas Paulius II atliko paaukojimo ir pašventimo aktą, kuris taip pat neatitiko minėtų sąlygų. Tai buvo pasaulio, o ne Rusijos pašventimas – Rusija nebuvo paminėta nei vieno karto; šis aktas nebuvo aiškiai skirtas Nekaltajai Marijos Širdžiai; galiausiai, nebuvo reikalaujama visų vyskupų vienybės su Roma.
1982 m. rugpjūčio 11 d. sesuo Liucija pranešė savo dukterėčiai Marijai de Fetal: „Esu sena, man jau 75 meta, ruošiuosi išvysti Dievą veidas į veidą. Visus savo užrašus atidaviau Šventajai Bažnyčiai. Mirsiu rami. Tačiau jeigu kas nors nori sužinoti mano nuomonę, tai štai ji: Rusijos pašventimas, toks, kokio prašė Dievo Motina, nebuvo padarytas“.
Sesuo Liucija tą patį pakartojo po keturių dienų (t. y. rugpjūčio 15 d.) savo ilgametei draugei poniai Pestinai. Taip pat ir tekste, kurį ji suredagavo pokalbio su apaštaliniu nuncijumi Portugalijoje J. E. Portalupi proga, ji parašė: „1982 gegužės 13 d. paaukojimo akte Rusija nėra aiškiai matoma kaip pašventimo objektas, ne visi vyskupai organizavo savo diecezijose iškilmingą ir viešą atsiteisimo ir Rusijos pašventimo ceremoniją. Popiežius Jonas Paulius II tiktai atnaujino pasaulio pašventimą, įvykdytą Pijaus XII 1942 m. spalio 31 d. Po tokio pašventimo galima tikėtis tam tikrų gerų pasekmių, bet ne Rusijos atsivertimo“.
Taip pat turime pacituoti s. Liucijos tekstą, adresuotą apaštaliniam nuncijui, kuriame mums aiškiai pasirodo regėtojos paklusnumas ir jos nuolankus paprastumas: „Rusijos pašventimas nebuvo įvykdytas taip, kaip to prašė Dievo Motina. Negalėjau to sakyti, nes nebuvau gavusi Apaštalų Sosto leidimo“.
3. 1984 m. Jonas Paulius II priešais Šv. Petro baziliką Romoje atliko 1982 m. paaukojimo ir pašventimo akto atnaujinimą, kuriame ir vėl net nepaminėjo Rusijos.
1983 m. gruodžio 8 d. popiežius Jonas Paulius II laiške visiems vyskupams paskelbė 1982 m. akto atnaujinimą. Be kita ko popiežius ten rašo: „Būčiau jums dėkingas, jeigu tą dieną [1984 m. kovo 25] atnaujintumėte tą aktą tuo pačiu metu kaip ir aš, tokiu būdu, kokį patys nuspręsite esant tinkamiausiu“. Naujasis aktas buvo 1982 m. akto pakartojimas su labai nedideliais pakeitimais. Ir vėl trūko esminių teisingam pašventimui dalykų:
a) Tai buvo paprastas pasaulio pašventimo, įvykdyto Pijaus XII 1942 m., atnaujinimas. Tuo galima įsitikinti perskaičius visą tekstą (beje, kai kuriose vietose visiškai neaiškų). Štai keletas jo citatų: „(...) Tavąja motinos ir Viešpaties tarnaitės meile apimk mūsų žmogiškąjį pasaulį, kurį Tau aukojame ir pašvenčiame, kupini nerimo dėl žemiškojo ir amžinojo žmonių ir tautų likimo“; „Šiame pašventime norime susivienyti su mūsų Išganytoju pasaulio ir žmogaus vardan“; „Kaip giliai jaučiame poreikį pašventimo, vienybėje su pačiu Kristumi, už žmoniją ir už pasaulį, už mūsų šiuolaikinį pasaulį!“; „Tau patikime, o Motina, pasaulį, visus žmones ir visas tautas. Tau taip pat patikime patį pasaulio pašventimą ir atiduodame Tavo motiniškai širdžiai“ (sakinys visiškai neaiškus!).
b) Rusija visame tekste nebuvo paminėta nei karto.
c) Šis aktas nebuvo aiškiai skirtas Nekaltajai Marijos Širdžiai, bet „Motinai Marijai“.
Praėjus kiek laiko po 1984 m. pašventimo, pats popiežius paaiškino vyskupui Cordesui, sinodo pasauliečių reikalams vicepostulatoriui, kodėl atsisakė viešai paminėti Rusijos vardą: jis bijojo, „kad tie žodžiai nebūtų interpretuojami kaip provokacija prieš sovietų valdžią“. Sesuo Liucija neklydo, atsakydama į ponios Pestinos klausimą: „O vis dėlto, Liucija, ar sekmadienį bus pašventimas?“ Regėtoja atsakė: „Tas pašventimas negali nieko nulemti“.
