Sekmadienį duodamas interviu Italijos televizijai popiežius Pranciškus pasakė, kad jam patinka manyti, jog pragaras yra tuščias. Šis pareiškimas atspindi tai, ką Pranciškus jau anksčiau yra sakęs daugelyje interviu šia tema, pvz., kai kairuoliškų pažiūrų laikraštyje La Repubblica jis kalbėjosi su garsiu ateistų autoriumi Eugenio Scalfari.
2015 m. kovo mėnesį Scalfari klausė apie žmones, pateksiančius į pragarą, o popiežius Pranciškus, kaip pranešama, atsakė: „Nėra jokios bausmės, tik tos sielos sunaikinimas. Visos kitos dalyvaus palaimoje – gyvens Tėvo akivaizdoje. Sunaikintos sielos toje puotoje nedalyvaus; su kūno mirtimi jų kelionė baigiasi.“
Pažvelkime į šio sekmadienio Pranciškaus pastabas. Jis pasakė: „Tai nėra dogma, bet mano asmeninis dalykas – man patinka galvoti, kad pragaras yra tuščias.“
Įsivaizduokite, kad sakau, jog man patinka tikėti, kad vėžys yra tik mitas, kad niekas neserga vėžiu.
Negalėčiau taip sakyti, nes tai vėžio aukas paverstų melagiais.
Pasak mūsų Viešpaties Jėzaus ir Fatimos Dievo Motinos apsireiškimų, pragaras yra tikrovė.
Tie, kurie sako, kad pragaras tuščias, Jėzų paverčia melagiu ir tyčiojasi iš mūsų tikėjimo, kuris moko, kad pragare pirmiausia yra velnias ir jo angelai, o taip pat tie žmonės, kurie atmeta Kristų. Jėzus taip pat ne kartą leido suprasti, kad Judas yra pragare.
Mt 7, 13-14: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda.“
Lk 13, 23-28: „Kažkas jį paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ Jis pasakė jiems: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs“. „Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: 'Viešpatie, atidaryk mums!' O jis atsakys: 'Aš nežinau, iš kur jūs'. Tada imsite dėstyti: 'Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse...' O jis jums tars: 'Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!' Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan.“
Rom 9, 27-28: „O Izaijas šaukia apie Izraelį: Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likučiai bus išgelbėti. Tesėdamas savo žodį ir skubėdamas, tai atliks žemėje Viešpats.“
John 6:70-71: „Jėzus jiems atsakė: „Argi ne aš išsirinkau jus, Dvylika? Tačiau ir tarp jūsų vienas yra velnias“. Jis turėjo omenyje Judą, Simono Iskarijoto sūnų. Šis, būtent vienas iš Dvylikos, turėjo jį išduoti.“
Mt 26, 24: „Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti.“
Jn 17, 12: „Kol buvau su jais – tavo man pavestaisiais, – aš išlaikiau juos ištikimus tavo vardui; išsaugojau juos, ir nė vienas iš jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų, – taip išsipildė Raštas.“
Pragaro ir daugelio jame kenčiančių žmonių sielų tikrumą Dievo Motina patvirtino Fatimoje, kai trims vaikams parodė pragaro viziją. Vaikai sakė, kad matė žmones pragare:
„Mes išvydome lyg ugnies jūrą, o šioje ugnyje panardintus velnius ir sielas, lyg jos būtų perregimos, juodos ir bronzinės degančios žmogaus pavidalo anglys. Jos plaukiojo toje ugnyje, mėtomos liepsnų, kurios su dūmų debesimis veržėsi iš jų pačių. Jos krito į visas puses lyg žiežirbos dideliuose gaisruose, be svorio ir pusiausvyros, rėkdamos bei staugdamos iš skausmo ir nevilties, dėl ko mes sudrebėjome ir nustėrome (aš tai regėdama tikriausiai sušukau „ai“, kaip girdėjo keletas žmonių).
Velniai skyrėsi savo baisia ir bjauria atstumiančių, nežinomų gyvių išvaizda. Bet jie buvo permatomi kaip juodos, degančios anglys. Persigandę ir lyg prašydami pagalbos, mes pakėlėme akis į Mūsų Mieląją Ponią, kuri pilna gerumo ir liūdesio mums kalbėjo:“Velniai išsiskyrė baisiais ir bjauriais gyvūnų pavidalais, baisiais ir nežinomais, bet skaidriais kaip įkaitusios juodos anglys. Išsigandę ir tarsi prašydami pagalbos, pakėlėme akis į Dievo Motiną, kuri su švelnumu ir liūdesiu tarė:
„Jūs matėte pragarą, į kurį eina vargšų nusidėjėlių sielos. Kad jas išgelbėtų, Dievas nori pasaulyje įsteigti pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai. Jei bus daroma, ką jums sakau, daug sielų bus išgelbėta, ir bus taika.“
O viename XX a. šeštojo dešimtmečio interviu su tėvu Riccardo Lombardi, autoriumi, parašiusiu knygą, kurioje abejojama pragaro egzistavimu, sesers Liucijos buvo paklausta apie tuščio pragaro galimybę, ir ji jam atsakė: „Ne, tėve, daugybė [žmonių] yra pragare.“
Sesuo Liucija tai kunigui patvirtino tris kartus, vartodama tą patį terminą kaip ir Jėzus, kad kiekybiškai įvardytų pragare esančias sielas: „Daugybė.“
