Popiežius Pranciškus trečiadienio generalinės audiencijos metu, švenčiant Grabnyčias, skandalingai pareiškė, kad „šventųjų bendravimas“ apima ir tuos, kurie „neigė tikėjimą“, „atsisakė krikšto“ ir „piktžodžiavo“.
„Šventųjų bendravimas yra Bažnyčia. Ką tai reiškia? Kad Bažnyčia yra rezervuota šventiesiems? Ne. Tai reiškia išgelbėtųjų nusidėjėlių bendruomenę. Bažnyčia yra išgelbėtųjų nusidėjėlių bendruomenė. Niekas negali atskirti savęs nuo Bažnyčios, mes visi esame išgelbėti nusidėjėliai“, - teigė popiežius, taip praktiškai neigdamas Bažnyčios mokymą apie šventųjų bendravimą, pašvenčiamąją malonę, žmogaus laisvą valią ir pragaro egzistavimą.
Tęsdamas šią temą, Pranciškus iškėlė sau klausimą apie tai, kas dalyvauja šventųjų bendravime. „Tėve, pagalvokime apie tuos, kurie neigė tikėjimą, kurie yra apostatai, Bažnyčios persekiotojai, kurie atsisakė savo krikšto: ar jie taip pat yra namuose?“
„Taip, net jie, net piktžodžiautojai, visi. Mes esame broliai: tai ir yra šventųjų bendravimas. Šventųjų bendravimas laiko drauge tikinčiųjų bendruomenę žemėje ir danguje“, - į sau iškeltą klausimą atsakė popiežius.
„Pagalvokime, brangūs broliai ir seserys: Kristuje niekas iš tikrųjųjų negali mūsų atskirti nuo tų, kuriuos mylime, nes šis ryšys yra egzistencinis ryšys, stiprus ryšys, kuris yra pačioje mūsų prigimtyje; keičiasi tik būdas, kuriuo esame drauge, bet joks įvykis ir joks žmogus negali šio ryšio sunaikinti“, - užbaigė Pranciškus.
Tradicinis Bažnyčios mokymas apie šventųjų bendravimą
Savo 1943 m. enciklikoje Mystici corporis Christi, popiežius Pijus XII moko, kad „tik tie yra Bažnyčios nariai, kurie yra pakrikštyti ir išpažįsta tikrąjį tikėjimą, ir kurie nebuvo tokie nelaimingi, kad atskirtų save nuo Kūno vienybės ar būtų atskirti teisėtos viršenybės dėl atliktų sunkių nuodėmių“.
Bene solidžiausiame lietuvių kalba išleistame prel. dr. Felikso Bartkaus ir kan. dr. Pijaus Aleksos katekizme rašoma:
„Šventųjų bendravimu vadiname dvasinį ryšį, kuris yra tarp žemėje esančių Bažnyčios narių, palaimintųjų danguje ir skaistykloje kenčiančių vėlių. Žemėje esantys Bažnyčios nariai sudaro vadinamąją kovojančiąją Bažnyčią, nes jiems reikia visą laiką kovoti su išganymo priešais; palaimintieji danguje – triumfuojančiąją Bažnyčią, nes jie jau pasiekė savo galutinį tikslą ir dalyvauja paties Dievo laimėje; esančios skaistykloje vėlės – kenčiančiąją Bažnyčią, nes jos turi kentėjimais atsilyginti Dievo teisingumui už šiame pasaulyje padarytas savo kaltes. Tačiau tai anaiptol ne trys atskiros Bažnyčios, bet viena ir ta pati Bažnyčia, tik įvairių būsenų.
Savaime suprantama, kad šventųjų bendravime dalyvauja tik gyvieji Bažnyčios nariai, tai yra tik tie, kurie turi pašvenčiamąją malonę. Sunkiai nusidėję, bet tikėjimo nepraradę katalikai, vis dar priklausydami Bažnyčios kūnui ir, nors netobulai, jos sielai, bent jau lengviau negu kiti gauna malonę atgailauti.“
Šis aiškus ir visiems katalikams privalomas Bažnyčios mokymas tiesiogiai prieštarauja popiežiaus Pranciškaus žodžiams, kad šventųjų bendravime dalyvauja net neatgailaujantys nusidėjėliai ir apostatai.
Melskimės už Šventąjį Tėvą!
