Prieš kelis mėnesius Filipinuose klounada pasiekė naują lygį. Ne Bozo [*], o katalikų. Kardinolas Antonio Tagle išėjo į sceną apsirengęs choro dainininko kostiumu, su mikrofonu rankoje, ir linguodamas dainavo Johno Lennono dainą „Imagine“.
Tiems, kuriems pasisekė pabėgti iš kultūrinio šlamšto apšviesto 60-ųjų ir 70-ųjų metų pradžios lėkšto pasaulio, ši daina buvo paguodos daina ateizmui. Jo Eminencija prikaustė filipiniečių katalikų minią, nes jie taip pat susižavėjo šiuo įspūdingu katalikybės išradimu. Taip, tai vyko Filipinuose, kur Romos katalikai sudaro 78,8 proc. gyventojų.
Kad ir kaip tai turėtų trikdyti tvirtai nusiteikusius katalikus, to nereikėtų laikyti eretiškais dalykais. Erezija yra pernelyg garbinga, kad nusileistų iki tokių vodevilio religijos žemumų. Erezija priima tikėjimą labai rimtai, pakankamai rimtai, kad suprastų pagrindines jo dogmas ir apskaičiuotų mirtinus jų pakaitalus. Erezija yra rimtas reikalas ir reikalauja rimto mąstymo.
Ne, tai, ką mes matome kardinolo Tagle naktinio klubo koncerte, paverčia tikėjimą tik pokštu. Dar grėsmingiau – tai religijos balzamavimas, paverčiantis ją savo pačios šešėliu.
Toks požiūris katalikybės žinovams tapo mėgstamiausia senojo tikėjimo puolimo linija. Jo pagrindinis planas - infantilizuoti religiją iki tokio laipsnio, kad ji taptų ne ką sudėtingesnė už pratybas smėlio dėžėje. Mėginti ją kritikuoti yra tarsi bandyti prikalti lietaus lašus. Šito tikslas: kad visi jaustųsi gerai, šypsotųsi, niekas nebūtų nepageidaujamas, o kambaryje vyrautų draugiškumas.
Čia yra katalikybė be kaltės, kur niekam nedraudžiama priimti „duonos“, Dievas myli visus ir „meilė yra meilė“.
Košmaras? Taip, daugumai krikščionių katalikų. Bet argi ne to šiandien siekiama daugumoje parapijų? Šiose religinėse dykumose niekas nebeprimena Dievo didybės. Kiekviena detalė yra savitikslė, t. y. sacharininė muzika kartu su kunigo maivymusi, kai jis eina centrine nava džiugiai mosikuodamas rankomis ir mojuodamas savo gerbėjams.
Bet yra ir dar daugiau. Būriai „patarnautojų“ įsitaiso savo vaidmenyse tarsi pardavėjai miesto mugėje. Negalima nepastebėti modernistinio naujųjų bažnyčių dizaino, kuris primena skalbyklas. Jų sterilumas sugėdintų net Bauhauzą ir Le Corbusier [**].
Šioje komedijoje nepamiršta nė viena detalė. Net kunigo drabužiai skelbia žinią apie banalumą, paprastumą, įprastumą ir lengvabūdiškumą. Ši klounada pasiekia aukščiausią tašką priimant Šv. Komuniją (išsireiškimas, visiškai nežinomas užprogramuotiems pasauliečiams), kai visi laisvu žingsniu prieina prie patarnautojo, kad priimtų duoną ir išgertų iš taurės, taip parodydami gerą nusiteikimą ir grėsmės nekeliančią „bendrystę“.
Tačiau būkite atsargūs, nes per kunigą klouną į bendruomenę įžengia ydos. Jei kunigas eretikas gali sužadinti budrių katalikų gynybines pozicijas, tai meiliais jausmais trykštantis kunigas neatrodo pavojingas ir daugumą katalikų nuginkluoja. Tuomet į sielą įžengia religija, suvokiama kaip nepavojinga zona, lengvai tampanti juokaujančio kunigo su jo įkyriais mirktelėjimais ir „geros dienos“ palinkėjimais auka. Kartu su jo laisvu elgesiu prie altoriaus visa tai kuria sąmokslą, visiškai pertvarkantį katalikybę. Kam gali nepatikti toks kunigas kaip ponas Rogersas ir jo propaguojamas perdirbtas Dievas?
Kunigas kaip klounas nuskurdina katalikų sielas, versdamas jas pasitenkinti tik tuo, kas trivialu ir menkavertiška. Tada įvyksta lemtingas pasikeitimas. Dievas nebereikalauja paklusnumo, bet tampa glostančiu Dievu, leidžantis visiems būti savimi. Grėsmingas Belloc'o įspėjimas sukrečia sielą:
Mes sėdime ir stebime barbarą, mes jį toleruojame. Ilgu ramybės laikotarpiu mes nebijome. Mus net patinka jo nepagarbumas. Jo kosminis mūsų senų įsitikinimų ir nusistovėjusių tikėjimų tiesų apvertimas mus atgaivina: mes juokiamės.
Bet kai juokiamės, mus stebi dideli ir siaubo apimti veidai iš anapus, ir šiuose veiduose nėra šypsenos.
Panašų į Taglės spektaklį prieš kelias savaites stadione vykusiose Mišiose, kuriose popiežiumi buvo paskelbtas Čikagos sūnus, atliko gerasis kardinolas Cupichas. Jis kaip metronomas kartojo visiems gerai pažįstamą: „Jėzus myli tave tokį, koks esi“. Į šį užkalbėjimą įsiterpė privalomas „visi laukiami“, ypač tie, kurie pažeidžia įstatymus kaip nelegalūs imigrantai. Prie to pridėkite svinguojančią mariači grupę ir turėsite Barnumo ir Beilio cirko įspūdį.
Tapote žmogaus pergalės prieš Dievą liudininkais. Pasaulietiškumo pergalės prieš sakralumą. Klouno prieš pašvęstąjį kunigą. Linksmintojo prieš Alter Christus.
Šv. Paulius apibūdina kunigus kaip „dispensatores mysteriorum Dei “ (1 Kor 4, 1) - tai iškilią transcendentinę reikšmę turintis titulas. Šis sakralinis statusas įkūnija visą žmogų, kūną ir sielą. Katalikybė, kurikuri neišdildomą šventimų žymę laikytų tik vidine, būtų apkarpyta. Tai būtų metafizinės žmogaus asmens vienybės neigimas. Ši vienybė neabejotinai pasireiškia savotišku rezonansu, kai siela savo aukščiausius tikslus atskleidžia kūne.
Štai kodėl simboliai turi tokį svorį žmogaus gyvenime: jie spinduliuoja vidinį žmogiškojo asmens slėpinį. Ši tiesa tokia akivaizdi, kad paprasčiausias žmogus jos laikosi refleksyviai ir neabejodamas, prieštaraudamas dėl jos nebuvimo. Įrodymai yra visur: vestuvinis žiedas, policininko uniforma, garbės atidavimas aukštesniam laipsniu, iškilmingas senosios gvardijos žygiavimas prie Nežinomojo kareivio kapo ar tautos vėliava.
Bet kurio iš jų atsisakymas sukeltų protestą, o gal net riaušes - ir ne veltui. Simbolis įkūnija tiesą, glūdinčią giliai žmogaus sieloje. Jį nustumti į šalį reiškia užtemdyti pačią tiesą, ir žmogus pasijunta atsidūręs užribyje.
Įtikinama simbolių galia kunigo gyvenimui yra tokia pat svarbi, jei ne didesnė. Savo sieloje jis nešiojasi neišdildomą šventimų ženklą, kuris reikalauja, kad pasaulis jį pastebėtų. Kunigas atstovauja tris kartus Švenčiausiojo Dievo galiai, todėl jo aukščiausios Tarnybos simboliai tampa dar reikalingesni, dar labiau perteiktini.
Tai pirmiausia atspindi jo būdas: rimtas, ryžtingas, susikaupęs ir stiprus. Žodis „rimtas“ neturėtų būti suprantamas kaip paniuręs; jis turėtų būti suprantamas pagal jo lotynišką kilmę: gravitas. Tai savybė, atsispindinti rimtumu be sunkumo, pastovumu be dirbtinumo. Ji perteikia džiaugsmą be lengvabūdiškumo ir prieinamumą be sentimentalumo. Kunigas turėtų elgtis užtikrintai, bet be pasipūtimo, su pasitikėjimu, bet be pasipuikiavimo, siekti aukštų tikslų, bet be pompastikos.
Visos šios savybės atsispindi jo, kaip ir bet kurio kito vyro, aprangoje. Kaip ir bet kurioje tarnyboje, tai yra labai svarbu. Einant kunigiškąsias pareigas Šventosiose Mišiose ar teikiant bet kurį iš sakramentų, jo apranga turi atspindėti jo teikiamus antgamtinius stebuklus. Ji turėtų sukelti katalikams susižavėjimą. Jie turi matyti ir stebėti, kaip atsiveria dangus.
Jo drabužiai turi atrodyti tokie pat turtingi ir prabangūs kaip Dieviškosios Paslaptys, kurias jis pašaukia į žemę. C. S. Lewiso žodžiais tariant, „Mišiose kunigas turėtų vilkėti sunkius arba bent jau sunkiai atrodančius drabužius“ – pilnus Rojaus šlovės. Jo drabužiai turi veikti kaip masalas, kuriam neįmanoma atsispirti – kviečiantis katalikus ateiti ir pasidalinti Įsikūnijusio Žodžio turtais. Katalikai turėtų būti apstulbinti.
Net kai jis neteikia šv. Mišių ar sakramentų malonių, jis vis tiek yra kunigas. Nesvarbu, ar jis vaikšto savo parapijos apylinkėse, ar Niujorko gatvėse, jis visada turi skelbti Išganytojo, trokštančio žmonių sielų, šlovę.
Niekas nepadeda tai padaryti geriau nei romėniška sutana. Taip, daug kunigų nusprendžia vilkėti juodą kostiumą, rabatą ir baltus rankogalius pasaulio gatvėse. Bet mūsų pasaulis pasikeitė. Jis iš tiesų sugriuvo. Jis prašo dramatiško pranešimo. Tik kunigas gali jį perduoti.
Dabar jam dar labiau būtina vaikščioti šio puolusio pasaulio keliais vilkint drabužius, kurie akivaizdžiai skiriasi nuo paprastų ir kasdieniškų jo gyventojų rūbų. Nesvarbu, ar tai dominikonų abitai, ar romėniška sutana – jie geriau nei žodžiai skelbia dieviškąją misiją. Romėniška sutana jį išskiria, kad jis nebijotų būti išskirtinis.
Sutana sukelia audrą mūsų išblukusios kultūros gyventojų širdyse ir atgaivina katalikų širdis. Sekuliarizuotam žmogui romėniška sutana yra antgamtės įsiveržimas į jų išdžiūvusį pasaulį. Ji gali trikdyti, atrodyti keista, bet visada sukelia audringą įspūdį ir reikalauja atsako. Sutana, pasak Franzo Kafkos (kalbant apie romano tikslą), yra tarsi „kirvis prieš užšalusią jūrą mumyse“.
Katalikui ji yra tarsi oazė, kurioje jis randa atgaivą nuo pasaulietiško pasaulio tvankaus oro. Ji taip pat veikia kaip stiprus antgamtinės valdžios balsas, kurį jis galėjo pamiršti. Pamiršti dėl žmonių, kurie sąmoningai stengėsi, kad jis pamirštų.
Čia pavaizduotas kunigas yra visiškai priešingas kunigui-klounui, kuris daugiau nebelaiko savęs šventumo simboliu, bet tokiu pačiu žmogumi kaip ir visi kiti. Kunigas-klounas netiki, kad žmonėms atneša antgamtinių stebuklų, bet tik tvirtesnį pagrindą žmonėms, kurie grimzta pasaulyje. Jis nemato savęs kaip perkeičiančio kvietimo į Kalvariją, bet tik kaip pagalbininką, padedantį žmonėms būti savimi. Jis nemato savęs kaip griausmingo Judo Liūto balso, o tik kaip apgailėtiną užtikrinimą žmonėms, kad Dievas juos myli tokius, kokie jie yra.
Vienas anglikonų kunigas kartą apgailestavo dėl savo likimo atstovauti netikrai religijai, sakydamas: „Kai šv. Paulius atvykdavo į miestus, kildavo riaušės. Kai aš atvykstu į miestą, jie kviečia gerti arbatos.“ Toks yra kunigo-klouno likimas.
Nesijaudink, brangus katalike. Nepaisant kardinolo Tagle disko šokių, kunigas-klounas yra nykstanti rūšis, kaip ir Bergoglio pontifikato tuštybės tapo gėdingais prisiminimais. Stipri katalikiška mintis kuria tinklalaides, leidyklas ir naujas pasauliečių organizacijas, kurios rengia dirvą šviesiam ir turtingam katalikų renesansui. Jau matome jų darbo vaisius – kunigus, spindinčius dangaus ugnimi ir antgamtiniu spindesiu.
O, kaip dabar klykia kunigo-klouno kūrėjai.
Katalikams dar gali tekti kentėti kunigo-klouno burleską.
Bet neilgai.
[*] * Bozo - JAV televizijos personažas, klounas, kalbantis garsiu balsu, dėvintis ryškų kostiumą ir krečiantis kvailus juokus.
[**] Bauhaus - 1919 m. įkurta vokiečių modernistinio meno mokykla, kuri pabrėžė fukcionalizmą, minimalizmą, pramonines medžiagas, griežtas linijas ir geometrines figūras. Le Corbusier (1887–1965) buvo šveicarų-prancūzų architektas ir urbanistas, vienas įtakingiausių moderniosios architektūros veikėjų.
