„Nė vienas iš mūsų nežino, kur eina, bet mes visi esame pakeliui!“
Iš visų absurdiškai kvailų dalykų, kuriuos kada nors girdėjau, šis buvo pats beprotiškiausias ir kvailiausias. Ir vis dėlto man tai dažnai ir įkyriai buvo kartojama tomis tamsiomis dienomis, kurias praleidau Vietname, vežiodamas saujelę karininkų senu džipu, nes mano, kaip pėstininko, įgūdžiai buvo menkesni už nulį. Vėlesniais metais žmonėms sakydavau, kad jei kariuomenė nebūtų manęs ten siuntusi, galbūt iš tikrųjų būtume laimėję karą. Nė vieno iš mano viršininkų nė kiek nejaudino mano apgailėtini įgūdžiai; o paklausti, kodėl būtent man reikėjo ten būti, jie paprasčiausiai atsakydavo: „Sūnau, nė vienas iš mūsų nežino, kur eina, bet mes visi esame pakeliui!“
Sakyčiau, tai nelabai padeda. Vis dėlto tai buvo daugmaž tai, ko ir galima tikėtis iš kariškių: standartinė kvailystė. Tačiau iš Bažnyčios kvailiojimo juk nesitikima, ar ne? Bent jau ne tokio dažno. Tačiau dabar, kai Romoje vyksta Sinodas, organizatoriai, regis, niekada nepavargsta kartoti tą pačią šabloninę mintį, kad turime įsiklausyti į įvairius balsus ir įsiklausyti į Dvasią, paslaptingai judančią per visus marginalizuotus Bažnyčios narius. Kitaip tariant, nors iš tiesų nežinome, kur visa tai veda, mes visi vis tiek esame pakeliui.
Tuo tarpu man dar neteko sutikti nė vieno iš šių žmonių, apie kuriuos kalba Sinodo organizatoriai. Kas yra tie, kuriuos taip žiauriai išstūmėme į bažnytinio gyvenimo užribį? Kur jie lankosi? Ar jie eina į Mišias, ar dažnai naudojasi sakramentais, ar į krepšį įmeta vieną ar du centus? Tikrai nemačiau nė vieno, kuris atitiktų šį apibūdinimą. Tačiau mums sakoma, kad dėl visko kažkaip kalti mes, kad jų tyla yra mūsų triukšmo pasekmė. Jei tik užsičiauptume ir įsiklausytume į tuos, kurie liko, atsidūrė pakraščiuose, reikalai smarkiai pagerėtų.
„Padėtis nėra lengva“, – sakė popiežius Pranciškus. „Egzistuoja labai stiprus reakcingas požiūris“, kuris nuolat trukdo. Ir, žinoma, jis turi amerikietišką veidą. Pernelyg daug mūsų yra indietrizmo („žvelgimo atgal“) šalininkai, o tai lemia netoleranciją, fanatizmą, „uždarumo atmosferą, kai ideologija pakeičia tikėjimą“. Taigi turime liautis būti „nelankstūs ir susikrimtę“, kad įgalintume tuos, kurie jaučiasi atstumti.
Esmė ta, kad per ilgai neleidome šiems žmonėms užimti vietos prie stalo. Tačiau prie kokio būtent stalo? Ar kalbama apie Viešpaties stalą, Aukos altorių, ant kurio Vyriausiasis Kunigas atlieka didžiąją pasaulio išgelbėjimo dramą? Ar jie turi omenyje vietą, kur tiekiama šventoji Eucharistija ir visi tikintieji kviečiami ja stiprintis? Kada kuriai nors iš šių nepatenkintų sielų buvo užkirstas kelias pas Kristų, neleista įeiti pas Tą, kurio gailestingumas skirtas visiems, ateinantiems susigraudinusia ir atgailaujančia širdimi?
Kieno būtent mums liepiama klausytis? Nesutinkančiųjų, neatgailaujančiųjų, kurie reikalauja, kad Bažnyčia pakeistų savo mokymą apie santuokos reikšmę? Juk tai daug paprasčiau, nei keisti save. O gal Kalbančių Galvų, kurios per televiziją be perstojo šneka apie tai, kokie mes visi atsilikę beraščiai, nes neklausome tų, kurie trokšta perimti Bažnyčią, priversti ją gultis ant Prokrusto lovos, kad būtų nulupti bet kokie kieti, jiems trukdantys mokymai? Beje, tai tie mokymai, kuriuos gavome iš paties Kristaus, savo Bažnyčiai suteikusio įgaliojimus perduoti šį tikėjimą iš kartos į kartą.
Tai ne Kristaus balso mes esame raginami klausytis. Ir ne Jo Dvasios, kuri kartu su Tėvu dvelkia iš trejybinės meilės gelmių. Mums liepia klausytis puolusios ir sugedusios laikmečio dvasios, siekiančios visiškai sunaikinti Bažnyčią, kurią pažįstame ir mylime, Motiną, iš kurios mielai maitinomės daugybę metų. Ar šie žmonės nieko nenutuokia? Kad Bažnyčia negali pakeisti savo mokymo naujausiais aktualiais šių dienų klausimais, taip kaip ji negali nustoti būti Kristaus Sužadėtine ir Kūnu?
Argi jie nežino, kad Bažnyčia, kurios struktūras taip įnirtingai jie stengiasi sugriauti, jiems net nepriklauso? Ji nepriklauso nė vienam iš mūsų. Ji priklauso Kristui, Pervertam ir Nukryžiuotam Viešpačiui, kuris ją sukūrė savo krauju. O jeigu ne, kodėl tuomet Dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen gentium, apibrėžiančioje tai, kas ji yra, Kristus aiškiai įvardijamas kaip „tautų šviesa“? Ne ji, bet Jis – Jėzus Kristus – prieš kurį ji yra lyg mėnulis prieš saulę. Visa jos šviesa ir gyvybė kyla tik iš Kristaus, be kurio ji yra tamsa ir mirtis.
Argi taip greitai pamiršome pagrindinį Bažnyčios mokymą, kurį patvirtino dar Vatikano II Susirinkimas (1962-1965 m.), kad tik Kristus nustato darbotvarkę ir kryptį, kuria turi eiti Dievo tauta? Ne tos ar kitos frakcijos, interesų grupės ar nuskriaustos mažumos užduotis yra nurodyti Kristui, ką daryti.
„Daugelis jau nebetiki, kad tai, dėl ko kyla ginčas, yra paties Viešpaties norėta tikrovė“, – apgailestavo buvęs Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas Josephas Ratzingeris. „Net kai kuriems teologams, – pridūrė jis, – Bažnyčia atrodo esanti žmogiška konstrukcija, mūsų sukurta priemonė, kurią mes patys galime laisvai pertvarkyti pagal akimirkos reikalavimus.“
Tai panašu į mašinos, kuriai eksploatuoti reikia alyvos ir degalų, taip pat vieno ar dviejų technikų, kurie prižiūrėtų, kad dalys būtų gerai suteptos, aprašymą. Tačiau Bažnyčia yra slėpinys, o ne mašina, vadinasi, ji veikia ne dėl alyvos ir degalų, bet dėl Jėzaus Kristaus malonės, kuri yra jos gyvenimo, jos misijos gyvybinis šaltinis.
Taigi, jei dar nevėlu, kodėl gi neišdavus Sinodui paslapties, kad jiems reikia klausytis Kristaus, o ne pasaulio ir ne savęs. Cituojant vieną išmintingą ir šventą moterį: „Darykite viską, ką Jis jums lieps.“
