Sveikinimai klaidingų religijų atstovams vyksta metų metais – induistai sveikinami savo dievybių garbinimo proga, musulmonai -- su ramadano pradžia ir pabaiga, į katalikiškas Mišias Pietų Amerikoje įtraukiami pagoniški elementai. Tai yra klaidingas ekumenizmas, priešingas Kristui ir kuriam Kristus pats yra priešiškas.
+ + +
Praėjusią savaitę Vatikano Tarpreliginio dialogo dikasterija paskelbė pranešimą, skirtą „induistams Deepavali šventės proga“. Pranešimo pradžioje rašoma:
„Diwali šventę švenčia visi induistai, ji taip pat žinoma kaip Deepavali arba „žibintų eilė“. Remiantis senovės mitologija, ji simbolizuoja tiesos pergalę prieš melą, šviesos pergalę prieš tamsą, gyvenimo pergalę prieš mirtį ir gėrio pergalę prieš blogį.
Šventė trunka tris dienas ir žymi naujų metų pradžią, šeimos susitaikymą, ypač tarp brolių ir seserų, bei Dievo garbinimą. Šiais metais šventė bus švenčiama spalio 20 d.
Šia proga Tarpreliginio dialogo dikasterija jiems nusiuntė žinią tema „Induistai ir krikščionys: pasaulinės taikos kūrimas per dialogą ir susitaikymą Nostra Aetate dvasia“.
Dikasterijos pareiškimo pabaigoje rašoma:
„Kaip tikintieji, įsišakniję savo tikėjimo tradicijose, ir kaip žmonės, vienijami bendrų vertybių ir bendro rūpesčio taika, tegul mes – induistai ir krikščionys, kartu su kitų religijų atstovais ir visais geros valios žmonėmis – suvienijame jėgas tiek mažais, tiek dideliais būdais, kad puoselėtume taiką savo namuose, bendruomenėse ir visuomenėse. Siekime kurti pasaulinę taiką, puoselėdami „dialogo kultūrą kaip kelią, abipusį bendradarbiavimą kaip elgesio kodeksą, abipusį supratimą kaip metodą ir standartą“ (Dokumentas apie žmogiškąją brolystę pasaulinei taikai ir bendram sugyvenimui, 2019 m. vasario 4 d.).
Linkime jums visiems laimingos Deepavali šventės!“
Visas dokumentas yra (švelniai tariant) labai ydingas, tačiau šios kelios pastraipos apibendrina visame dokumente esančias rimtas problemas. Pareiškimo pradžioje Dikasterija nutyli tikrąją pagoniškos Deepavali šventės prigimtį, vaizduodama ją tik kaip „tiesos pergalės prieš melą, šviesos pergalės prieš tamsą, gyvenimo pergalės prieš mirtį ir gėrio pergalės prieš blogį“ šventę. Nė vieno iš šių dalykų negalima tinkamai suprasti, neturint bent jau paviršutiniškų žinių apie pačios šventės „mitologiją“.
Deepavali (taip pat vadinamos Diwali) šventės religinės konotacijos skirtinguose Indijos regionuose yra skirtingos, tačiau nepaisant individualių skirtumų, bendras turinys yra toks: įvairūs induistų „dievai“ kariaudami su demonu ar demonais (priklausomai nuo to, kokiu mitu vadovaujamasi) jį nugalėjo ir pasiekė pergalę. Todėl induistai garbina savo mėgstamą dievybę, pasiekusią šią pergalę. Trumpai tariant, šventė yra glaudžiai susijusi su netikrų dievų garbinimu ir jos negalima atsieti nuo tos realybės. Vakarietiška prasme tai būtų tarsi senovės graikai švęstų dievų Dzeuso, Heros, Apolono ir kt. pergalę prieš titanus, tokius kaip Kronas, Okeanas ir Hiperionas. Kaip skaitome psalmėse, „visi pagonių dievai yra demonai“, o šv. Paulius rašo: „aš sakau, kad, aukodami atnašas, pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams.“
Taigi, kai Tarpreliginio dialogo dikasterija sako: „Linkime jums visiems laimingos Deepavali šventės!“ – tai iš tikrųjų sako: „Linkime jums laimingo velnių garbinimo“.
Kokia ironija, kad vienintelio tikrojo tikėjimo dikasterija teigia, kad ceremonija, įsišaknijusi stabmeldystės – klaidingos religijos – tamsoje, yra „šviesos pergalės prieš tamsą“ arba „tiesos pergalės prieš melą“ šventė. Tikrovė yra tokia, kad bet kokia tokia šventė induistų tikėjime yra tik vieno melo pergalės prieš kitą arba vienos tamsos formos pergalės prieš kitą šventė. Viena būtų, jei TDD būtų pasinaudojusi proga paaiškinti Kristaus Šviesą ir Tiesą, kuri YRA Kristus, palygindama ją su šios šventės aspektais, bet dikasterija to nepadarė. Priešingai, ji palinkėjo induistams laimingos jų netikro dievų garbinimo šventės.
Jei tai būtų vienintelis dikasterijos suklydimas, galėčiau čia baigti savo naujienlaiškį, bet taip nėra. Dar didesnį susirūpinimą kelia tai, kad greta linkėjimų laimingai atšvęsti pagonišką šventę, TDD iš tikrųjų prilygino šią šventę Dievo garbinimui. Perskaitykite dar kartą, ką ji parašė:
„Tikroji šventė trunka tris dienas ir žymi naujų metų pradžią, šeimos susitaikymą, ypač tarp brolių ir seserų, ir Dievo garbinimą.“
Ne! Ši šventė NĖRA Dievo garbinimas, nes ji šlovina DAUGYBĘ dievų! Pagal pačios TDD pripažintą mitologijos prigimtį, Deepavali šventėje nėra jokio vienintelio tikrojo Dievo garbinimo. Taigi, TDD, teigdama, kad šventė žymi „Dievo garbinimą“ – ir iš tikrųjų rašydama „Dievas“ didžiąja raide – TDD daro rimtą sinkretizmo klaidą, prilygindama klaidingas tikėjimo sistemas vieninteliam tikram tikėjimui. Ir tai veda prie labiausiai klastingos šio laiško pusės. Laiško tikslas buvo ne išvesti sielas iš tamsos į tikrą Kristaus šviesą, bet patvirtinti norą gyventi tarpusavio taikoje ir harmonijoje be atsivertimo. Perskaitykite dar kartą, ką TDD parašė laiške, pavadintame „Pasaulinės taikos kūrimas per dialogą ir susitaikymą Nostra Aetate dvasia“:
„Kaip tikintieji, įsišakniję savo tikėjimo tradicijose, ir kaip žmonės, vienijami bendrų vertybių ir bendro rūpesčio taika, tegul mes – induistai ir krikščionys, kartu su kitų religijų atstovais ir visais geros valios žmonėmis – suvienijame jėgas tiek mažais, tiek dideliais būdais, kad puoselėtume taiką savo namuose, bendruomenėse ir visuomenėse. Siekime kurti pasaulinę taiką, puoselėdami „dialogo kultūrą kaip kelią, abipusį bendradarbiavimą kaip elgesio kodeksą, abipusį supratimą kaip metodą ir standartą”.
Taika su pasauliu reiškia priešiškumą Dievui. Negalima sudaryti taikos su klaidingomis religijomis – ypač tomis, kurios grindžiamos velnių garbinimu – ir likti ištikimam Kristaus įsakymui: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.“ Ir reikia paklausti, kaip siekis „kurti pasaulinę taiką“ per dialogą, elgesį ir supratimą kaip nors atspindi taiką, kurią, kaip sako mūsų Viešpats, mums suteikia Jis: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis.“ Kristaus taika yra taika, kuri kyla iš širdies, gyvenančios pagal Jo įsakymą: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“ Netikra pasaulinė taika yra tiesiog konfliktų nebuvimas, ir tokia taika pasiekiama TIK abejingumu tikėjimui. Taika su pasauliu gali reikšti tik pasidavimą, o tokia pasidavimo forma visada baigiasi vergavimu tamsai.
Šv. Jokūbas retoriškai klausė: „Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?!“ Nors jis kalbėjo apie artimo meilės darbus, skirtus kūnui, tą patį klausimą galime pritaikyti ir dvasiniams dalykams. Panašiai galime paklausti: „Jei brolis ar sesuo nepažįsta Tiesos ir nori Kristaus Kūno ir Kraujo maisto: ir vienas iš jūsų jiems sako: „Eikite ramybėje, mėgaukitės savo pagoniškų dievų šventėmis“, bet neduodate jiems to, kas būtina išganymui, kokia iš to nauda?“
Tęsdami kasdienę rožinio maldą, kuri yra mūsų pareiga ir mūsų gelbėjimosi lynas, turime būtinai melstis ypač už Šventąjį Tėvą ir jį supančius vilkus. Nerimą kelia tai, kad jis vis labiau parodo, jog yra labiau suartėjęs su pasauliu nei su Kristumi, tačiau malonės darbas – kuris yra Tikroji Šviesa – yra didesnis už tamsos darbus. Švenčiausioji Mergelė ne kartą prašė mūsų melstis už Šventąjį Tėvą, ir mes privalome tai daryti. Mes gyvename labai neramiais ir tamsiais laikais, tačiau būtent tokie laikai skatina didžiausius šventuosius augti. Ištverkite, atgailaukite ir melskitės.
Kaip visada, melskitės už Bažnyčią, už mūsų vyskupus, kunigus, diakonus ir už Lepanto misiją, nes mes toliau atskleidžiame tiesą ir „visa sutaikiname Kristuje“ (Kol 1, 20).
Christus Vincit!
